Lapkritis. Pastabos per petį atgal pažvelgus

Kad ir kaip beliktų patiems stebėtis, tačiau yra reikalų mūsų pasvietėje, kuriais lenkiame net sostinę. Gaila, žinoma, kad ne kokiomis investicijomis ar inovacijomis. O į priekį iššokome savo pasiryžimu ir noru bei darbais būti tarp pirmųjų, pradėjusių minėti Lietuvos šimtmečio jubiliejų. Iš ties pasidžiaugti galima, kad dar rugsėjo mėnesio viduryje Švėkšnoje buvo atsidengtas paminklas 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarui, iš Stemplių kilusiam aukšto luomo dvasininkui prelatui Kazimierui Steponui Šauliui. Tiesa, Šilutės valdžia nesugebėjo išnaudoti šio įvykio pakelti rajono prestižą centrinės valdžios akyse. Bet bala to – paminklas, be didesnių ginčų buvo pastatytas, skirtingai nuo to, kas po šiai dienai dedasi aplink Lukiškių aikštę Vilniuje.

Taip pat panašu, kad tik Šilutės kultūrininkai sugalvojo lapkričio 8 dieną paminėti likusį šimtadienį iki vasario 16-tosios – pagrindinių valstybės jubiliejaus renginių. Šiaip jau, be didesnių investicijų tą dieną buvo paleistas išskirtinis šimtmečio autobusas važinėti pamario keliais ir skelbti šią žinią. O vakare šilutiškiai draugiškai kepė šimtadienio grilį. Nors ir ne vasara, tačiau susirinkusiems į visuotiną ir bendrą kepsnių čirškinimą buvo smagu.

Tačiau tuo pasidžiaugimai ir baigiasi. O iš vis gali prasidėti ir liūdni reikalai. Lapkričio mėnesį viena sostinės projektavimo firma, nejaučianti jokių sentimentų projektuojamų vietų unikalumui bei pagarbos savitam Mažosios Lietuvos miestui, Savivaldybės vadovų užsakymu pateikė siūlymus, kaip, jų nuomone, reikėtų pertvarkyti keletą viešųjų erdvių, kad jos taptų patrauklios čia gyvenantiems. Supaprastintai sakanti, jų supratimu žolynus pakeitus betoninėmis trinkelėmis miestas turi tapti be galo mielu. O jei dar bus suoliukai su apšvietimu… miestiečiai tiesiog džiūgaus iš laimės ir niekur iš miesto neišsivažinės, nebeemigruos. Lieka tikėtis, kad jų siūlymai Savivaldybės specialistų bus atidžiai peržiūrėti ir įvertinti ir miestas nepraras išskirtinio savo savitumo – žalumos.

Šiuo atveju labiau nustebino tai, kad pagal Savivaldybės tiems projektuotojams suformuotas užduotis pasirodė, kad senosios kapinės prie geležinkelio, pasirodo… besąs parkas. Ir pasiūlė jie ten įrengti pėsčiųjų takus, suoliukus, apšvietimą ir t.t. Suprantama, parkas turi būti patrauklus. Tačiau kaip bebūtų, ten kad ir nelabai tos pačios Savivaldybės prižiūrimos, bet senosios istorinės miesto kapinės. Netrukus paaiškėjo, kad čia ne apsirikimo reikalas – už Šilutės miestui skirtus Europos Sąjungos pinigus kapinių tvarkyti nevalia. Tad Šilutės savivaldybė, formuodama užduotį, tiesiog ėmė ir „pagudravo“ pavadindama kapines parku. Įdomu, ar tas gudravimas bus kaip nors įvertintas…

Liūdna, be galo liūdna, kad nors ir nelabai dideli tie ES pinigai, bet jie skirti likviduoti susiformavusį dviejų Klaipėdos apskričių miestų – Skuodo ir Šilutės – atsilikimą lyginant su kitais pajūrio miestais. Atsakomybę dėl į trinkeles siūlomų investuoti ES paramos pinigų turi prisiimti jau ne tik atskiri valdininkai, bet ir Šilutės savivaldybės Taryba, nes „Dėl pritarimo Klaipėdos regiono integruotos teritorijų vystymo programos projektui“ 2015 metų rugpjūčio 27 dienos posėdyje bendru sutarimu, kaip sakoma savivaldybės tinklapyje, pritarė šios kadencijos politikai. O kad lėšos skiriamos viešųjų erdvių tvarkymui yra neproduktyvios, ne kartą yra kalbėję Lietuvos ekonomistai.

Įdomybių yra ir daugiau. Nesigilinant į detales kalbant apie vieno Šilutės miesto mokyklos stadiono rekonstrukcijos konkursą, paaiškėjo, kad galėjo būti permokėta už jo darbus, nes juos vykdo mažesnę kainą konkurse pasiūliusi miesto įmonė, kurios pasiūlymai buvo įvertinti kaip neatitinkantys kvalifikacijos. Ją nusamdė tame pirkime didžiausią kainą pasiūliusi statybos bendrovė. Čia teisės aktai formaliai (taip sakė valdininkai) nepažeisti, tačiau abejonių yra. O jų iš ties kilo Šilutės tarybos politikams ir vienas Kontrolės komiteto posėdžio klausimas tam ir skirtas buvo. Tačiau turėjusi paaiškinti, kaip čia kas ir kur, atsakingo skyriaus vedėja atėjo į posėdį bemaž nepasiruošusi. O išėjusi paprašyta pateikti trūkstamų dokumentus, sugrįžusi pareiškė, kad „sistema užlūžo“ ir prie duomenų prieiti negalinti. Lyg nebūtų tie dokumentai segtuvuose suguldyti kaip konkurso rezultatai. Nežiūrint, kad klausimų šioje istorijoje yra ir daugiau, grįžtant prie pinigų, tas didžiausios ir mažiausios kainos žaidimas ir kelią mintį, ar nebuvo, kartais, permokėta už tuos rekonstrukcijos darbus.

Baigiant – dar apie viena žinia, kurią reikėtų priskirti prie gerųjų: „Šilutės baldai“, viena didžiausių miesto bei rajono įmonių, modernizavo darbuotojams mokamų atlyginimų skaičiavimą, skyrimą bei t.t. Nuo šiol administracijai bus paprasčiau bei lanksčiau pastebėti gerai dirbančius savo žmones ir didinti jiems atlyginimą. Super. Šilutėje nežiūrint kai kurių dalykų, vis tik yra išmintingų ir savo darbus išmanančių žmonių.

Be the first to comment on "Lapkritis. Pastabos per petį atgal pažvelgus"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*