Šilutėje paminėtos P. Jakšto 120-osios gimimo metinės

Virs_Jakrst-1

Jaukiai ir prasmingai šilutiškiai praleido spalio 25-osios popietę Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, dalyvaudami bibliofilo, Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjo, Lietuvos kariuomenės karininko Petro Jakšto 120-osioms gimimo metinėms skirtuose pašnekesiuose-konferencijoje. Jau daugiau nei tris dešimtmečius šios kukliai gyvenusios asmenybės vardą tariame būtuoju laiku, tačiau jį pažinojusių, su juo bendravusių žmonių atmintyje P. Jakšto-Prieteliaus atminimas yra gyvas. Juk prisiminimas apie žmogų turi ne mažesnę reikšmę, negu jo buvimas šalia.

Renginio vedėjui Sauliui Sodoniui likimas atseikėjo būti šalia šios asmenybės pačiu pakiliausiu Lietuvai metu – Atgimimo bei Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrimosi Šilutėje laikotarpiu, vėliau – organizuoti Prieteliaus knygos „Senoji Šilutė“ leidimą. Natūralią, šiltą atmosferą kūrė ir atvykę pranešėjai bei susirinkusi auditorija. Konferencijos dalyvius pasveikino Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė.

Petras Jakštas: atmintis ir paveldas šiandien
Konferencijoje pasisakęs Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir leidybos tyrimų katedros vyriausiasis mokslo darbuotojas, prof. habil. dr. Domas Kaunas paminėjo, kad žymųjį šilutiškį pažino 1977 metais, klajonių po pamarį metu. Ne kartą jie drauge vaikštinėdavo Šilutės gatvėmis, P. Jakštui pasakojant miesto istoriją, pristatant senuosius pastatus ir juose prieškaryje vykdytą veiklą. Pamario krašto istoriją ištyrinėjęs Prietelius savo žiniomis noriai dalindavosi su kitais, papasakodavo, kuo įspūdingas šis kraštas. Profesorius prisipažino, jog ilgainiui ir pats išmoko bei kitiems perteikdavo iš P. Jakšto išgirstas žinias.
D. Kaunas pabrėžė, kad žvelgiant iš laiko nuotolio P. Jakštą pirmiausia turime įvardinti kaip Lietuvos kariuomenės karininką, kariuomenės Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyriaus majorą, žuvusių Lietuvos karių kapų globėją. Daug išradingumo, kantrumo šiam karininkui prireikė tvarkant karių kapus Latvijoje bei 1932 metais pastatant paminklą kariams Červonkos (Latvija) kapinėse.
Šiuo metu P. Jakštas mums labiau pažįstamas kaip bibliofilas. Ne vieną stebino knygų gausa jo namuose. Profesorius pabrėžė, jog bibliofilo stiprybė yra kryptingai surinkta kolekcija, kuri tarnauja jos savininkui, teikia jam žinių, kuriomis jis dalinasi su aplinkiniais.
Apibendrindamas pranešėjas pažymėjo, kad prie šios iškilios asmenybės grįšime nuolatos, skaitydami ir tyrinėdami jo darbus, svarstydami juose paliktus istorijos klaustukus ir mįsles.

Kas buvo tie XXVII knygos mėgėjai (iš Petro Jakšto tyrinėjimų)
XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, poetė, žurnalistė Dalia Poškienė savo pranešime konferencijos dalyviams pateikė daug svarbios istorinės medžiagos apie 1931–1940 metais Lietuvoje veikusią kultūrinę draugiją – trumpiausiai gyvavusią, mažiausiai narių turėjusią, siauriausiai veikusią, bet žymių pėdsakų palikusią. 1940-ieji metai ją išbraukė iš veikiančių draugijų sąrašo, bet neišbraukė iš Lietuvos knygos istorijos. Pranešėja rėmėsi paties P. Jakšto 1963 metais užrašytais ir vėliau papildytais prisiminimais apie šios draugijos priešistorę, veiklos pobūdį ir specifiką, jos narius. XXVII knygos mėgėjų draugijoje septintuoju nariu buvo įrašytas karininkas P. Jakštas. Prisiminimuose jis mini: „Į garbingą draugiją patekau kaip darbo pelė. Mat dirbau kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriuje ir bent iš dalies galėjau būti naudingas, leidžiant draugijos leidinius“. Pagal tai, kaip kruopščiai, atidžiai bibliofilas aprašė draugijos trumpą istoriją, galima manyti, kad buvimas draugijos sudėtyje ir pačiam P. Jakštui buvo pravartus. Pažinta ir bendrauta su žymiais tarpukario Lietuvos kultūros, mokslo, visuomenės veikėjais – draugijos nariais (Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Paulius Galaunė, Mykolas Sleževičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jurgis Šaulys ir kt.), dalyvauta įvairiuose renginiuose, knygų parodose, gilintasi į Lietuvos knygos istoriją ir jos vystymąsi. Draugijos veikla bibliofilui buvo artima, kaip ir pati knyga. Užsimindama apie P. Jakšto sukauptą turiningą asmeninę biblioteką, D. Poškienė paminėjo, jog ir vėliau visas knygas savininkas registruodavo tam tikslui skirtame sąsiuvinyje kiekvieno mėnesio 27 dieną. „Aš esu XXVII knygų mylėtojų draugijos narys. Ši diena man tarsi šventė, o šventėje registruoti naujai įsigytas knygas – didelė laimė“, – kartą yra paatviravęs pats P. Jakštas.

Konferencijos dalyviams įdomu buvo išgirsti ir kito XXVII knygos mėgėjų draugijos nario, literato, žurnalisto, muziejininko Alfonso Pakėno pasisakymą apie rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto bendrystę su karininku P. Jakštu. „Jis buvo geroji draugijos dvasia, visur ir visada suspėdavo, visada judrus, linksmas ir guvus“, – prisiminimuose apie kanauninką rašė P. Jakštas.

Petro Jakšto atminimas gimtajame Rokiškio krašte 
Gyvenimo prasmingumui ir jaukumui yra būtina surasti savo paskirtį. P. Jakšto gyvenimo pagrindai ir stilius, meilė knygai susiformavo greičiausiai dar gimtuosiuose tėvų namuose – Stramiliuose (Rokiškio r.). Konferencijoje dalyvavo ir pranešimą skaitė Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė. Gražus yra Rokiškio ir Šilutės viešųjų bibliotekų bendradarbiavimas puoselėjant P. Jakšto atminimą. Ne bandant vienam ar kitam kraštui savintis šią asmenybę, svarstant, kuriam ji labiau reikšmingesnė, bet kolegiškai pasidžiaugiant nuveiktais darbais, idėjomis, skleidžiant žinią apie P. Jakšto asmenybę ir veiklą. Primindama kai kurios biografinius faktus, pranešėja patikino, kad Rokiškio bibliotekos bendruomenė P. Jakšto atminimui įamžinti deda nemažas pastangas. 2004 metais bibliotekininkų pastangomis išleista P. Jakšto knyga „Atsiminimų tėkmėje: Stramiliai, Rokiškis, Sankt Peterburgas“. Ne kartą apie šią asmenybę, jo gyvenimą ir darbus pasakojo ir Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“. Bibliotekininkai organizuoja išvykas į P. Jakšto gimtinę, aplanko gimtąjį Prieteliaus namą Stramilių kaime. Sodyba, kurioje gimė ir augo būsimasis knygius, šiuo metu yra privati valda. Nors jos šeimininkai gyvena didmiestyje, tačiau kartas nuo karto sodyboje lankosi ir aptvarko jos aplinką. Bibliotekos direktorė apgailestavo, kad ne visos vietos, menančios Jakštų giminę Stramiliuose, deramai prižiūrimos ir tvarkomos. Viena jų – prie pat sodybos esantis pilkapis, kuris nuo neatmenamų laikų yra šios šeimos kapavietė. Pilkapis sunkiai bepraeinamas, priaugęs menkaverčių medžių ir krūmų. Jo sutvarkymas galėtų tapti gerų darbų vieša akcija.

Petras Jakštas – Šilutės Prietelius
P. Jakštas į Šilutę, pas čia jau gyvenusius artimuosius, atvyko 1955 metų pabaigoje, tapęs legaliu „tarybiniu piliečiu“. Savo namų duris atverdavo visiems norintiems – iš pradžių nedrąsiai, vėliau – vis plačiau. Visus sutikdavo kaip senus pažįstamus – būdavo malonus, paslaugus, įsiklausantis, lengvai bendraujantis, turintis subtilų humoro jausmą, linkęs pagelbėti, patarti, pakonsultuoti.
Šilutės profesinio mokymo centro istorijos vyr. mokytoja Ramutė Jagintavičienė, kalbėdama apie pažintį su P. Jakštu, prisiminė, kad pradėjus dirbti Šilutės rajono kraštotyros draugijoje teko apsilankyti pas garsųjį šilutiškį su svarbiu tuometinio Kultūros skyriaus vedėjo Antano Mažeikos pavedimu. Teko nustebti, kai duris atvėrė žmogus, su kuriuo dar vaikystėje ne sykį kalbėtasi, tik tada nežinota, kas jis.
Mokytojos nuomone, vaisingiausias P. Jakšto gyvenimo periodas prasidėjo septintajame jo amžiaus dešimtmetyje. Iš prieškario laikų bibliotekos likučių, giminių išsaugotų, Šilutės krašte surinktų knygų ir periodinių leidinių, pirkinių knygynuose ir antikvariatuose ar gautų mainais ir dovanomis, Šilutėje bibliofilas sukūrė antrąją savo asmeninę biblioteką. Savo rinkinius jis demonstruodavo ekskursantams ir pradedantiems bibliofilams, jo žinias perėmė daug Lietuvos knygos mėgėjų klubų ir pavienių asmenų, iš kurių išaugo nemaža žymių kolekcininkų. Turėdamas turiningą biblioteką, mokėdamas keletą kalbų, P. Jakštas studijavo Mažosios Lietuvos istoriją, jos kūrėjų biografijas. Tyrinėjimai suguldavo į rankraščius, kuriuos ne kartą ir pranešėjai R. Jagintavičienei yra tekę perspausdinti. Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos 1987 metų lapkričio 23 dienos nutarimu P. Jakštas buvo apdovanotas I laipsnio diplomu už kraštotyros darbus: „Senoji Šilutė“, „Šilutės rajono dvarams paminėti“, „Iš Kuršių Nerijos gyvenviečių praeities“, „Raudondvario Tiškevičių bibliotekos likučiai“. Įvairios apimties rankraščių būta net keturiasdešimt trys. „Aš visiems įduodu siūlo galą…“, – mėgdavo sakyti šilutiškių Prietelius. Jis pats gyvenime dažnai vadovavosi šia taisykle – turėti siūlo galą – idėją, tikslą. Mokytoja neabejojo, kad žmonių atmintyje išliks P. Jakšto-Prieteliaus nuveikti darbai, kad visada bus tokių savo krašto patriotų, kurie kaups, rašys, dalinsis su kitais.
Prisiminimais apie pažintį su žymiuoju bibliofilu renginio metu dalijosi ir daugiau šilutiškių: istorikas Pranas Avižinis, bibliotekininkė Auksė Čėsnienė. Šiltus žodžius P. Jakštui skyrė į renginį atvykę jo anūkai – floristė, TV laidų vedėja, dr. Kristina Rimienė, Agnė Narmontienė, Povilas Jakštas, marčios – Angelė Jakštienė ir Danguolė Jakštienė.

P. Jakšto 120-osioms gimimo metinėms skirtus pašnekesius-konferenciją vainikavo Šilutės kultūros ir pramogų centro folkloro ansamblio „Verdainė“ (vad. Regina Jokubaitytė) muzikinė programa. Veikė dokumentų ir ikonografijos paroda „Istorijos metraštininkas Petras Jakštas: „Aš visiems įduodu siūlo galą…“.

Renginys surengtas vykdant Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos projektą „Prezidentas Antanas Smetona: laikmetis ir žmonės“, finansuotą Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės.

Parengė Virginija Veiverienė

1 Komentaras "Šilutėje paminėtos P. Jakšto 120-osios gimimo metinės"

  1. šilutiškė | 2019-11-09 at 22:15 |

    Malonu, kai Šilutėje atmenami garbūs piliečiai.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*