Žinutės Klaipėdos krašto šukėse

Patriotinis indelis su Vokietijos kaizerio Vilhelmo II ir Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I portretais: visas rinkinys (1916 m.)

Norintys pažinti savo gyvenamosios vietos praeitį, turime pasinaudoti kiekviena pasitaikiusia galimybe. Juolab, dažname mieste ir gyvenvietėje vyksta žemės kasimo ar aplinkos tvarkymo darbai. Atodangose galime aptikti iškalbingų praeities paliudijimų.

Radiniai molio krūvoje

2018 m. gegužės 19 d. ėjau pietiniu Jono kalnelio pakraščiu, pievele ties Kūlių vartų gatve, kur gretimais pastatyto Klaipėdos kultūros fabriko buvo klojami elektros laidai. Domino iš kokių sluoksnių sudarytas senamiesčio pamatinės uolienos ir kokius kultūrinius klodus galima jame išskirti. Smalsumo vedinas priėjau prie griovio ir dirstelėjęs į grovio sieną, tarp išverstų molio grumstų mano žvilgsnį patraukė indų šukės. Per apnašų luobą matėsi įrašas vokiečių kalba, ryškėjo iš muziejinių rinkinių žinomo portreto apybrėžos. Piešinys paskatino pasidomėti šukių kilme.

Indelis skysčiams matuoti ir peleninė

Mano radinių rinkinį sudarė 15 cm skersmens keraminės peleninės nuoskala su įrašu „Windstärke 11“ (suprask, vėjo stiprumas pagal Boforto (Beaufort) skalę 11 m/s,– tai jau labai stipri audra). Raudonoje 20 mm aukščio briaunoje baltomis raidėmis yra įrašas Peterait[s]. Gretimais rastas be ąselės, bet dar sveikas indelis skysčiams matuoti. Bendra talpa „250 CC“, t.y. 250 kūbinių centimetrų ir žymos skalė vidinėje sienelės pusėje. Ant dugno rasta sutirštėjusio tepalo likučių. Radiniai siejami tos pačios radimvietės ir galėjo priklausyti laivo prižiūrėtojui, neabejotinai klaipėdiškiui.

Patriotinio arbatinio liekana

Įdomiausia ir daug atradimų žadanti fajansinė šukė su atvaizdu. Pradžioje iš likusios dalies atvaizdo maniau, kad tai XIX a. II pusės labai išplatintas Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko (1815–1898) ir jo žmonos Johanna von Puttkamer (1824-1894) portretai. Tačiau vėliau internete atradęs trūkstamą piešinio dalį atkuriau ir tikrąjį: Vokietijos kaizerio Vilhelmo II (1854-1941), paskutiniojo Vokietijos imperatoriaus, Prūsijos karaliaus ir gretimais Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I (1830-1916) jungtinis portretas. Aukščiau įrašas – „Dievas su mumis“ („Gott mit uns“) ir „1914/16“. Interneto platybėse iš nuoskalos pavyko susirasti ir patį porceliano indą. Patriotinis gaminys platintas kartu su atminimo lėkštėmis kabinamosis ant sienos, plokštelėmis su karalių ir imperatorių šeimos atstovų atvaizdais. Vokietijoje tokiais gaminiais buvo skatinama parama Reicho karinėms pajėgoms patriotinėms vertybėms. Pagamintos dvi tokių keramikinių dirbinių laidos su 1914/15 ir 1914/1916 metų žyma. Kiekvienas rinkinio indelis ant dugno turėjo serijinės gamybos numerį. Atrastoji šukė yra 1916 metų arbatinio, kurį taip pat buvo įsigijęs nežinomas klaipėdietis.

Puoselėtas karalių atminimas

Istorikai Kaizerio Vilhelmo II valdymo laikotarpį (1888–1918 m.) vadina „Vilhelmo era“. Klaipėdoje (Memel) niekad neblėso dėmesys ir pagarba imperatoriui ir Karališkosios šeimos atstovams. Miestas buvo tapęs ypatingų šaliai ir šeimai patirčių vieta. Padėkos ženklų nešykštėjo ir karališkasis dvaras Berlyne. Kaizeris Vilhelmas II Klaipėdoje lankėsi 1896 spalio 3 d. atidengiant paminklą kaizeriui Vilhelmui I (t.y. tėvui) (Das Kaiser WilhelmDenkmal) (Sembritzki, 1920). Ta proga lankėsi miesto Karališkoje giraitėje. 1890 m. rugpjūčio 25 d. vėlyvą pavakarę, jau prieblandoje, kad ir labai vėluodamas atvyko į Mažąjį Tauralaukį, prie atidengiamo naujai atkurto paminklinio akmens. Jame buvo įrašas „1807 m. rupgpjūčio 3 d. atminti/ (Dem Andenken des 3. August. 1807). Šioje vietoje po vadinamuoju „Luizės ąžuolu“/ „Luiseneiche“ 70-ies svečių apsuptyje buvo švestas princo 10-asis gimtadienis ir ta proga gerta arbatėlė. Ant paminklinio akmens pusapvaliame skyde buvo karalienės Luizės atvaizdas (Jentzsch, 1900; Sembritzki, 1920). Išliko nuotrauka, kur iškilmių vietoje karalių pasitiko raitų lietuvaičių būrys, jos buvo aprirengusios tautiniais rūbais ir, kaip teigiama, „lietuvių kalba sugiedojojo tautinę giemę“. 1907 m. rugsėjo 23 d. karalius dalyvavo memorialo alegorinės skulptūros „Borusia“ atidengimo iškilmėse (Sembritzki, 1920). Vykdamas į Berlyną per Kuršių neriją, jis užsuko į Rasytės (Rossitten/ šiand. Rybačij) viešbutį Germania. Pasakojama, kad 1807 m. sausio mėn., lemtingu Prūsijai laiku, per neriją senuoju pašto keliu, pajūriu į Memelį važiavo smarkiai negaluojanti karalienė Luizė. Nakvynės ji apsistojo Rasytėje, ir poilsio buvo prisėdusi prie jau anuomet brandaus kaštono. Teigiama, kad „mielą senelės“ atminimą karalius pagerbęs minutę rimtyje, nugrimzdęs apmąstymuose apie artimuosius. Smiltynėje už Smuklės kopos iki mūsų dienų išliko du paprastieji ąžuolai (Quercus robur L.), XX a. pirmąjį dešimtmetį vadinti kaizerio Vilhelmo vardu/ Kaiser Wilhelm Eiche (Neuer ilustrierte Führer durch Memel… 1905). Manoma kad jie skirti kaizeriams Vilhelmui I ir Vilhelmui II-ąjam.

Gintarpelkės dvarelio porcelianas

Atrastosios šukės primena ir kitas Klaipėdos (Memel) krašto porcelianų istorijas. Medienos pirklio Ernst Heinricho Berbomo (1763-1838) Gintarpelkės/ Bernsteinbruch dvarelio savininko šeimynos porceliano (Porcellain) rinkinio išsaugojimas aprašytas 1763-1838 dienoraštyje [Beerbohm 1763-1838]. Krašto ir miesto kultūros istorijai svarbų šaltinį ruošiama išversti į lietuvių kalbą ir paskelbti atskiru leidiniu. Jame rašoma, kad per Napoleono armijos antpuolius, po 1812 m. kovo mėn. ir per kazokų niokojimus dvaro auksas, sidabro ir porceliano dirbiniai vynioti į standų popierių, krauti į dėžes ir slėpti žemėje. Ypač nerimauta, kai dvare apsistojo Rusijos armijos dalinių vadovybė, o savininkai buvo priversti prieglobsčio ieškotis pas miesto bičiulius. 1813 m. vasario 26 d. neramumai baigėsi ir vertybes buvo iškeltos į paviršių. Neišvengta praradimų. Didelė netektimi minėta sudužusi pusbrolio dovanotą stiklo taurė. Antrą kartą porcelianas gelbėtas 1836 m. birželio 4 d., tą kartą degė, manoma, piktavalių padegti dvaro vėjo malūnai-lentpjūvės ir pastatai.

Puodelis su Muižės atvaizdu

Pamario praeities tyrėjai ieško puodelio su Muižės dvarvietės (Das Gut Feilenhof) atvaizdu. Dvarelyje Erstas Vilhelmas Berbomas (1786-1865) gyveno nuo 1820 iki 1865 metų, tačiau gyvenamojo laiko dvaro atvaizdas nėra žinomas. Klaipėdos krašto mokytojas, žurnalistas, kraštotyrininkas, vėliau Memelio krašto išeivių rašytojas Rudolfas Naujok 1930-1931 m. gyveno ir dirbo Rusnės kurčnebylių mokykloje, laisvu nuo darbo laiku domėjosi pamario praeitimi, bendravo su Rusnės medienos pirklių giminės atstovu Ernst Heinrich Anker‘iu (1845-1935) ir pagal jų pasakojimus bei prisiminimus skelbė straipsnių Memeler Dampfboot priede Die Grenzgarten. Ruošdamas rašinį apie E. V. Berbomo gyvenimą ir kultūrinę veiklą lankėsi Muižės/Feilės dvarelyje. Jis minėjęs, kad pas šeimininkus matęs atminimo puodelį (Tasse) su dvarelio atvaizdu: „raudonų čerpių stogas su apžvalgos aikštele (balkonu) ir baltas mūras išsiskyrė aukštų pakrantės medžių šešėliuose ir mariose jis buvo matomas iš toli“ (Naujok 1933). Dvarelis iki mūsų dienų neišliko, tad neaišku, ar jame vaizduotas XIX a. vidurio, ar jau vėlyvesnis po 1850 m. atnaujinimų statinys. Galima tik spėti, kad atvaizdas ant puodelio galėjęs būti panašus į naujojo šeimininko Ernsto Vilhelmo Berbomo akvarelę 1823 m. lapkričio 1 d. dovanotą ankstesniajam dvarelio savininkui, uošviui Richard Mac Clean‘ui (1796-1883) Piešinys saugotas giminės senienų rinkėjo E. Heinrich Ankerio namuose, vėliau perduotas vienam iš palikuonių, kol galiausiai įsigijo Klaipėdos krašto senienų rinkėjas Erich Weiß.

Grioviakasių radiniai

Didesnė tikimybė rasti senųjų buities daiktų yra XX a. 1-o ir 6-to deš. buitinių atmatų duobių iš tų gyvenviečių, kurios įkurtos netoli dvarviečių ar buvusių svečių namų. Dalis senienų nusėdo atsargą mėgstančių ūkininkų sandėliukuose. Ir šiandien dvarviečių vietose aptinkamos šukių. Pavyzdžiui Jociškių dvarelio vietoje po gausaus lietaus lankytojai pastebi balto, storo porceliano/ fajanco indų (lėkščių ir sriubinių) liekanų (lankytasi 2008 lapkričio 30 d. ir 2019 m. liepos mėn.). Radiniai pamario gyvenvietėse primena 1944 rudenį, kuomet gelbėdamiesi nuo negandų gyventojai paliko namus, prieš tai dalį šeimyninių vertybių paslėpę užkasę žemėje. Bėgliai vylėsi, kad taikos metais sugrįš namo ir trapias vertybes panaudos naujam gyvenimui. Deja, dažnu atveju taip nenutiko. Rolandas Pocius prisiminė, kad jo tėvas Gargždų miestelio melioratorius 1975 m. ekskavatoriumi kaušu kliudė ir išvertė žemėje paslėptus vyno ir kitų tauriųjų gėrimų butelių bei šeimyninių vertybių. Didesnė dalis jų buvo sutrupintos, kitas susirinko senienų rinkėjas. Stankiškių gyventojas (nuo 1967 m.) Juozas Mikutis prisiminė 1982 m., kuomet buvusioje minėtoje Muižės dvarvietėje buvo statomas Kintų žuvininkystės ūkio antyno pastatas, ekskavatorius kaušas išvertęs dėklą su, spėjama, ankstesniųjų savininkų slėptuve. Sveikuosius indus pasiėmęs vairuotojas, tad tolesnis jų panaudojimas nežinomas.

Atminimo vazelės su pamario vaizdais

Rytų Prūsijos keramikos pavyzdžių išliko negausiai. Tai menkiausiai pažinta kultūrinio palikimo dalis. Nežinomas jų gaminimo laikas, vietos, gaminimo būdų ypatumai. Kad jų būta ir įvairių, liudija negausūs žinomi atminimo indeliai su Klaipėdos krašto poilsiaviečių ir Kuršių marių pamario vaizdeliais. Galbūt mano atrastųjų šukių atskleistos istorijos ir jų turinio atvėriamas paskatins senosios keramikos turėtojus pasidalinti žiniomis apie savo radinius?

1 Komentaras "Žinutės Klaipėdos krašto šukėse"

  1. Martynas | 2020-05-16 at 22:28 |

    Labai įdomus straipsnelis.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*