Pradžios mokyklos baigiamieji egzaminai ir kiti mokymosi Naumiestyje nutikimai

Taigi čia mes, pradinės mokyklos 1943 m. absolventai.

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“

Dariaus ir Girėno gatvėje yra du namai, kuriuose savo laiku buvo įkurdintos pradinės mokyklos (beje, tuokart jos vadintos „pradžios mokyklomis“). Pirmiausia apie buvusiąją N.Polianino name Nr. 23.

1940 — 1941 m. čia mokyti naumiestiškių vaikai. Autoriaus nuotr.

Į mus žvelgia vėlgi žaliai dažytas namas, manytina, priklausęs Norbertui Listanderiui. Jau pati pavardė sako, kad šio statinio šeimininkas buvo vokietis. Vis tik privalu pasakyti, kad Listanderių giminė Lietuvoje buvo ne nauja, ji čia tikriausiai gyveno nuo senesnių laikų. Tvirtinama, kad jo tėvas, senasis Listanderis buvęs pagirtas dailininkas, bažnyčių dekoratorius. Uždirbęs gerus pinigus ir už juos pasistatęs ši nemažą medinį namą. Gyvendama Naumiestyje, šeima greitai sulietuvėjo: viena jo duktė ištekėjo už naumiestiškio Marozovo, kita už Venckuose gyvenusio stambaus ūkininko Vlado Šilinskio. Sūnus Norbertas, apie kurį dabar kalbėsime, taip pat buvo apsukrus ir inteligentiškas žmogus, lietuviškai kalbėjęs be akcento. Lietuvai 1918 m. paskelbus nepriklausomybę, Norbertas tapo Naumiesčio pašto viršininku (galimas dalykas, kad šias pareigas jis ėjo ir anksčiau). Matyt tuokart nesunku buvo šią įstaigą įkurdinti savo paties name.

Listanderio šeimoje augo keli vaikai, visi leisti gimnaziją. Ir leisti ne į Šilutės vokiškąją Herderio, kaip tai darė kiti miestelio vokiečiai, o ten pat buvusią lietuviškąją Vydūno gimnaziją. Vis tik kai 1941 m. Listanderių šeima repatrijavo Vokietijon, vienas jo sūnų tapo SS karininku. Tasai, vokiečiams okupavus Lietuvą, atvyko Naumiestin ir kartu su savo pusbroliu Jurgiu Šilinskiu bei dar kitu atsiųstu vokiečiu Šperberiu siautėjo miestelyje bei jo apylinkėse. Galima klausti, kaip siautėjo? Gaudė naumiestiškius jaunus vyrus į prievartinę Reicho darbo tarnybą, priartėjus frontui, rekvizavo gyventojų arklius, vežimus, siuntė jais vežioti šaudmenis, maistą vokiečių kariuomenės daliniams. Paskutinėmis 1944 m. spalio dienomis nei Listanderio, nei J.Šilinskio neliko.

Po vokiečių repatriacijos Listanderių namus įsikėlė Nikalojus Polianinas, anksčiau su tėvais gyvenęs netoli katalikų parapijos klebonijos. Buvo apibūdinamas gana prieštaringai, vis tik dažniau laikytas „nerimtu žmogumi“, tokiu drugeliu, skraidančiu nuo vieno augalo prie kito. Sukūręs savo šeimą, visus namų rūpesčius, žinoma, paliko savo žmonai. Kurį laiką buvo Naumiesčio valsčiaus valdybos sekretorius, beje, tuos savo raštus rašė taip smulkiai ir neaiškiai, kad kiti žmonės, paėmę rankas jo surašytą dokumentą, niekaip neįstengdavo tąjį perskaityti. Vienam žmogeliui trūkusi kantrybė, jisai pasiėmė gautą mįslingąjį raštą ir atėjo pas Polianiną. Klausia: ar negalėtumėt pasakyti, kas čia parašyta? N.Polianinas lapą paėmė, pavartė, mėgino skaityti ir arčiau prie akių ji priartinęs, ir toliau atitraukęs. Interesantas neiškentęs pakartotinai klausia, tai kas čia parašyta? Polianinas atsakė: žinai, aš turiu pagalvoti… Gal šis pasakojimas kiek pagražintas, bet tiesos tikrai ten būta.

1940 m. įvedus sovietinę kariuomenę, N.Polianinas, kaip rusas, liko tarnyboje, toliau dirbo valsčiaus raštinėje. Neužmirštas atvejis, kaip jis gelbėjo naumiestiškį Rimkų, kuriam grėsė suėmimas ir kalėjimas. Polianinas tuokart parašė Maskvą tinkamą raštą pačiam SSRS Aukščiausios Tarybos pirmininkui Nikalojui Podgornui, ir Rimkus lyg buvo paliktas ramybėje. Dar vieną gerą Nikalojaus poelgį prisiminė naumiestiškis K.Jončas. 1944 m. rudenį antrą kartą čia atsiradus sovietinei valdžiai ir frontui ilgesniam laikotarpiui stabtelėjus prie Klaipėdos, naumiestiškiai vyrai rinkti ir siųsti kasti apkasus, taisyti kelius, kad karinė technika kur nors neįstrigtų. Pakliuvo tokį būrį ir K.Jončas. Jį, varomą su kastuvu ant peties pro buvusi M.Lentino namą (tuokart ten buvo įsikūrusi pati pirmoji miestelio valdžia), pro langą pastebėjo čia buvęs Polianinas. Jisai, išbėgęs gatvėn, susistabdė varovus ir paaiškino, kad Jončas labai naujajai valdžiai labai reikalingas žmogus, ji reikia paleisti. Ir paleido.

Dabar apie mokyklą, kuri buvo priglausta Listanderio – Polianino name. Aš, kaip evangelikų šeimos narys, pradžioje lankiau šio tikėjimo išpažintojams skirtą atskirą mokyklą, buvusią ant Žaliojo kalno. Ji užsidarė, kai 1941m. kovo mėnesį vokiečiai (ir tokiais save laikiusieji lietuviai), bijodami numatomų NKVD represijų, repatrijavo į Vokietiją. Išvyko beveik visi mano buvusios klasės bendramoksliai, nepanorusiųjų palikti savo gimtąją šalį likome trys, na, gal keturi. Tolesniam mokymuisi mus pasiuntė į katalikų mokyklą, buvusią N.Polianino name. Kur dingsi, nuėjome, nedrąsiai pravėrėme svetimos klasės duris. Čia dirbusi mokytoja Baltutienė jau žinojo, kad mes prašysimės priglaudžiami. Pakvietė vidun. Pasirodo, kad mes čion ateisime žinojo ne tik ji, bet ir jos mokiniai. Gal prieš tai ji savuosius jau buvo paruošusi priimti mus draugiškai, neskriausti, nepravardžiuoti „vokiečiais“ ar „prūsais“. Bet kur tau! Toks vėliau neprastu mano draugu tapęs Šveikauskūtis nieko nelaukęs visiems garsiai pranešė: „Okytē atēji!“ Pastebėsiu, kad paskesnėmis dienomis kokio nors nepatogumo dėl skirtingo tikėjimo būdo nesu patyręs, o su Šveikauskiuku paskiau tapome netgi gerais draugais.

Keletą žodžių apie mokytoją Baltutienę. Jos vyras taip pat buvo mokytojas, abu tuokart gyveno tame pačiame name. Buvo labai draugiška, sakyčiau, motiniška. Mes neretai užsukdavome į jos butą. Vieną syki, berods, abu vėl su minėtuoju Šveikauskūčiu, radome savo mokytoją bekepančią blynus. Kai pastarasis nusistebėjo, kad mokytoja kepa blynus, toji labai paprastai atsakė: „O kaip tu galvoji, gal mokytojai blynų nevalgo?“ Esu jos namuose lenkęsis dar bent vieną kitą sykį.

Netrukus prasidėjo karas, nežinau, kur dingo mokytoja Baltutienė bei jos vyras. Kitais metais, jau valdant vokiečiams, mokslą tęsiau vadinamojoje A.Šveikausko mokykloje.

Ta buvo visai netoli, dar kiek paėjus link katalikų bažnyčios, name, pažymėtame 15 numeriu. Statinys ir dabar gražiai atrodo, nudažytas tokia geltona spalva, prie jo priekinės sienos prigludęs rūpestingai prižiūrimas gėlynas. Mokymosi metais čia buvo lygi pievutė, toje per pertraukas mes žaisdavome kvadratą. Na, o klasėje, prisimenu, buvo išrikiuotos dvi eilės suolų, priekyje, kaip ir kiekvienoje mokykloje, pakabinta rašomoji lenta. Berods, kabėjo ir kažkoks paveikslas, tačiau kas jame buvo atvaizduota, dabar pasakyti negalėčiau. Greičiausiai kokio nors rašytojo – Maironio, Valančiaus ar Žemaitės portretas. Šalia rašomosios lentos, visai prie sienos, stovėjo mokytojai skirtas stalelis. Jame buvo stalčius, skirtas sąsiuviniams, klasės dienynui, dar vienai kitai mokomajai knygai laikyti. Mums, čia besimokantiesiems, ne tik nagus kišti prie to stalčiaus, bet ir iš viso prieiti prie mokytojos stalelio, ten stumdytis buvo uždrausta. Kadangi mokytoja kokio nors atskiro kambarėlio neturėjo, tad pertraukų metu likdavo klasėje, laukdavo, kada mes po skambučio vėl čia susibėgsime. Žinoma, susibėgdavome, visa gerkle rėkaudami, būtinai pasistumdydami, būtinai pasipešiodami. Dar viena atmintyje likusi detalė: klasėje prie kairiosios sienos stovėjo anksčiau man nematyta krosnis – toji buvo apvali, aptraukta skarda. Sakau „nematyta“, nes visos matytosios buvo keturkampės, jokių skardų neturėjo, o šita turėjo. Kaip tik prie krosnies buvo mano suolas. O dabar pasižiūrėkime namą, kuriame buvo mokykla.

Čia mes mokėmės 1943 m. Autoriaus nuotr.

Atėjo laikas pasakyti, kas buvo mokytoja ir kaip ji mus mokė. Mokytoja buvo visai kita, ne Baltutienė, o Elena Oželytė. Mūsų akimis, jinai rengėsi dailiai, klasę ateidavo gražiai susišukavusi. Mokė, aiškino garsiai, suprantamai, mes ją mylėjome. Suprantama, visa kita – kaip mokytoja gyvena, ką per pietus valgo, mums, mokiniams, nerūpėjo. O karo metų laikotarpis buvo itin sunkus, nusipirkti ką valgyti krautuvėje negalėjai. Algos daugiau simboliškos nei realios. Mokytojus rėmė vaikų tėvai. Mano mama yra nešusi Oželytei namus pikleviotų miltų, lyg dar sviesto ar kiaušinių. Aš stebėjausi, kaip ji priėmė…

Įdomumo dėlei pora įvykių iš pastarųjų mokslo metų. 1943 m. žiema buvo labai šalta. Iki Maskvos nužygiavusi vokiečių kariuomenė šalo, kariavo prastai. Mokyklos vedėjas Liudvikas Malakūnas, atėjęs mūsų klasėn, aiškino, jog reikia šąlantiems kareiviams padėti: tėvų prašyti, kad tie paaukotų šiltų vilnonių pirštinių, dar parinkti varinių daiktų, iš kurių būtų galima šovinių pagaminti. Galima aukoti ir pinigų. Tėvams nieko apie tokį prašymą nesakiau, vis vien nieko nebūtų aukoję: jie kaip tik laukė, kad vokiečiai karą pralaimėtų. Mokyklon nunešiau kažkokią žalvarinę plėškės sagą, to ir pakako. Antras atmintyje likęs įvykis buvo toks. Atėjo 1943 m. vasario 16 diena. Rytą, vos visiems klasę susirinkus, kažkurios dvi mergaitės patylomis agitavo: reikia pagiedoti Lietuvos himną. Ne tik pritarėme, taip ir pasielgėme. Kai mokytoja įėjo, kaip visada visi drausmingai atsistojome, tačiau po jos pasakymo prašom sėsti, likome stovėti, pradėjome Lietuva, Tėvyne mūsų. Kaip mokėjome, taip giedojome. Mokytoja irgi stovėjo, tyliai giedojo. Po to ji lyg teisindamasi, kad ne ji pasiūlė pamokas pradėti himnu, o patys mokiniai, o gal todėl, kad po himno giedojimo jos gali laukti kokie nors nemalonumai, prašneko: Tautos giesmė giedama laisvai Lietuvai pagerbti, o dabar ar Lietuva laisva? Patvirtinome, jog ne, tikrai ne. Tuo pokalbis ir baigėsi, išvadas privalėjome patys pasidaryti.

Mokymo lygis, reikalavimai besimokantiems buvo nemaži. Atrodo, visi keturių mokymo metų lietuvišką mokyklą baigusieji tapdavo raštingais savo krašto piliečiais, būdavo įgiję jos istorijos, geografijos žinių, suvokė, kas gera ir dora, kas nepriimtina, atmestina. Sudėtingiausias, tad ir sunkiausias mokomasis dalykas buvo aritmetika. Jam skirta daugel pamokų, spręsti sudėtingi žodiniai uždaviniai. Pateikiu vieną jų, įdėtą mano aritmetikos vadovėlio baigiamąjį skyrių. Pasitikrinkime savo žinias, įvertinkime pradžios mokyklos mokymo turini. Imame pieštuką ir sprendžiame:

Ūkininkas pardavė 10 cnt. rugių, kviečių – 6,5 cnt. mažiau, o avižų – 14 ½  cnt. daugiau kaip kviečių. Už rugių cnt. gavo po 12,4 Lt, už kviečių cnt. – 14 Lt, o už avižų – 10 Lt. Gavęs pinigus, 23,75 Lt pasiliko sau, 20 ¼ Lt išleido ūkio reikalams, o likusius pinigus paskolino kaimynui 0,5 metams iš 6,5 %. Kiek gaus palūkanų? 

Ketvirtųjų mokymosi metų pabaigoje laikėme baigiamuosius egzaminus. Jų buvo trys. Gimtosios kalbos žinių lygis tikrintas raštu – rašėme diktantą. Tame aprašėme varlę, tupėjusią ant prūdo (gerai nepamenu, gal ant upelio kranto) ir gaudžiusią savo ilgu liežuviu pro šalį praskrendančius neatsargias bukaškas. Diktantas buvo nesunkus, be to, mokytoja diktavo labai lėtai, labai aiškiai. Antai skaitydama sakinėlį Va, varlė po to Va padarė tokią ilgą pauzę, kad neįmanoma buvo nesuprasti, jog čia reikalingas kablelis. Po taško sustota dar ilgiau. Aritmetikos egzaminas buvo sunkesnis, tačiau įveikiamas. Nereikėjo tik padaryti, kaip sakėmė, kokių nors „žioplų klaidų“. Bendrą istorijos, geografijos egzaminą laikėme žodžiu. Kai viską išpasakojau, ką reikėjo ir žinojau, atsiųstasis iš kitos mokyklos į egzaminą mokytojas dar paklausė: „O kokios dvi Lietuvos upės turi tą patį pavadinimą?“ Klausimas nesunkus, net nerimtas, tad atsakiau, ir egzaminai buvo išlaikyti. Po to visi gavome pradžios mokyklos baigimo pažymėjimus, prie mokyklos sienos sustoję bei ant paklotų lentų pasilipę, visi nusifotografavome.

Pirmoje eil. iš kairės: neatpažinta, Budrikaitė, mokytoja E.Oželytė, Oželytė (galimas dalykas mokytojos giminaitė), neatpažinta; II eil. – Zubačiovas Eugenijus, Ežerinskas, dvi mergaitės aukštėliau – neatpažintos, Overlingaitė, Puidokaitė, Kovalenkaitė, virš jos Šikšniūtė Morta, Toleikytė; berniukai – Toleikis, Freitakas Petras, Šikšnius, Navakauskas Valentinas, toliau šešios vaikų auklėtinės neatpažintos, paskutiniai du – Bertulis ir Juška Albertas (kraštinis).

Dar po dienos ar kiek vėliau buvo iškilmingas susirinkimas, jame dalyvavo mokytojai, mūsų tėvai. Buvo gražu, įvykis įsimintinas!

Komentarų nėra, būk pirmas. "Pradžios mokyklos baigiamieji egzaminai ir kiti mokymosi Naumiestyje nutikimai"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*