Pagarbos ženklų kol kas nebus

Vydūno kapas Bitėnų kapinaitėse.Vydūno kapas Bitėnų kapinaitėse.

Noras šiais metais pagerbti Vydūno bendražyges Martą Raišukytę ir Klarą Fiülhazę Bitėnų kapinaitėse, bet jau kol kas, liks neįgyvendintas. Leidimas pastatyti po simbolinį paminklą – kenotafą – negautas.

Šiek tiek apie kapinaites

Šie metai jubiliejiniai – sukanka 25-eri nuo Vydūno grįžimo gimtinėn. Taip simboliškai buvo pavadintas Vydūno perlaidojimas, kuris vyko 1991 metų spalio 19 dieną. Tuomet, ilgai sprendus, kur galėtų būti jam rasta Amžiną poilsio vieta sugrąžinus iš Detmoldo Vokietijoje, buvo pasirinktos Bitėnų kapinaitės, esančio greta jo pamėgto Rambyno kalno.

Tuomet, kad tai yra senosios kaimo kapinės, žinojo tik vietos gyventojai bei Mažosios Lietuvos patriarchu vadinamo Martyno Jankaus kūrybinio palikimo puoselėtojai. Nes čia dar tarpukariu buvo palaidoti jo artimieji. Tad iki to kapo pro tuomet tankiai sužėlusius krūmus vedė tik siauras, pašalinei akiai beveik nematomas, takelis.

Pasirinkus Vydūnui Bitėnų kapinaites Amžino poilsio vieta, ją, prieš perlaidojant Mažosios Lietuvos filosofą, reikėjo iš naujo prikelti – iškirsti krūmus, menkaverčius medžius, atstatyti  nuvirtusius ar medžių nunerstus antkapius, ar tiesiog atkasti juos iš po beveik nematomai apžėlusių žolių.

Pasiruošti Vydūno sugrįžimui ir sutvarkyti kapines, buvo nutarta surengti talką. Pakvieti čion, į Bitėnus, važiavo žmonės iš visos Lietuvos. Tuomet talkininkų buvo tiek daug, kad porai dienų numatytas darbas buvo atliktas per dieną. Taip per savaitgalį daug kam netikėtai atsivėrė nuostabus šių kapinių vaizdas.

Palaidojus Vydūną, po poros metų 1993 metų gegužę, čia „grįžo“ M.Jankus. O vėliau ir daugelis kitų Mažosios Lietuvos kultūros bei visuomenės veikėjų. Nors dažnas jų ir nebuvo taip glaudžiai siejami su Bitėnais ar Rambynu, kaip M.Jankus ar Vydūnas, tačiau jų palikuonis traukė ypatinga šių vietų aplinka ir be galo jaukios kapinaitės, nuo kurių atsiveria Nemunas.

Už visą tą Bitėnų kapinių jaukumą, iš dalies ir vaizdą, turėtumėm būti dėkingi Vydūno draugijai. Tai šie žmonės, iš visos Lietuvos suvažiavę į vasaros stovyklas, pagal Martyno ir Marijos Purvinų parengtą kapinių tvarkymo projektą, padedami Pagėgių savivaldybės vadovų, miškininkų, kultūros darbuotojų, muziejininkų, per dvidešimt metų ir pavertė šias kapines tuo, kuo džiaugiamės čia būdami. Pagėgių savivaldybei turi būti derama pagarba už kasdienį rūpestį kapinių priežiūra ir jų tvarkymu. O taip pat už čia palaidotų žmonių atminimo įamžinimu bei kitais būtinais dalykais.

Tiesa, šiose kapinės yra ir keletas labai netinkamų bei kai kurias istorines tiesas iškraipančių akibrokštų, kurie bjauroja jas. Būta ir garbės kai kuriems asmenims nedarančių dalykų. Tačiau su vydūniečiais tai absoliučiai neturi nieko bendro. Priešingai, jie yra be galo nusiminę. Tačiau apie tai bus galima prisiminti kada kita proga.

Pagarbos ženklai bendražygėm

Prisimindami prieš 25 metus vykusį Vydūno sugrįžimą, Vydūno draugijos nariai sugalvojo pagerbti dvi Vydūno bendražyges – jo darbų įkvėpėją Martą Raišukytę ir žmoną Klarą Fiülhazę. Abi jos buvo be galo svarbios mąstytojo gyvenime, padėjusiam daugelyje darbų bei sumanymų.

Abi jas Vydūnas palaidojo tarpukariu Tilžės miesto kapinėse. Tačiau skirtingai nuo Vydūno kapo, kuris Vokietijoje, Detmolde, buvo lankomas ir prižiūrimas, pasikeitus istorinėms aplinkybėms, dabar svetimame mieste jo bendražygių Amžino poilsio vieta nežinoma ir deramai nepagerbta.

Todėl ir buvo suplanuota, kad šios vydūniečių vasaros stovyklos metu, rugpjūčio pradžioje, Bitėnų kapinėse pastatyti M.Raišukytei ir K.Fiulhazei kenotafus. Tai yra simbolinius antkapinius paminklus, kurie paprastai statomi pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. Sekant Mažosios Lietuvos tradicijom, buvo ketinta joms statyti medinius krikštus. Tačiau viskas ir baigėsi norais bei planais, nors jau ir principinis pritarimas iš kapinių savininko – Pagėgių savivaldybės buvo gautas. Beliko tik galutinai suderinti vietą, sutvarkyti būtinus formalumus. Tačiau tuomet ir prasidėjo… Arba priešingai – pasibaigė.

Biurokratija

Valstybės vardu šias kapines staiga ėmėsi ginti (?) ar globoti Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus specialistai.

Vydūniečiai gegužės 12 dieną raštu kreipėsi į Pagėgių savivaldybę, su prašymu pritarti kenotafų statymui. Savivaldybės specialistė kreipėsi į KPD Tauragės skyrių. Iš ten pradžioje – gegužės 18 dieną buvo gautas, pavadinkim, neformalus atsakymas. Jį skaitant peršasi nuomonė, kad kažin ar tai parašiusi specialistė (vardas ir pavardė žinoma) suvokia Mažosios Lietuvos etninę specifiką ir skirtybę nuo kitų etnografinių regionų.

Atsakymas

O jau gegužės 23 dieną į Pagėgių savivaldybę pasiekė oficialus raštas, kuriuo pareiškiama, kad yra pradėtos Bitėnų kaimo riboto laidojimo kapinių įrašymo į Kultūros vertybių registro registrą procedūros. Todėl prašoma stabdyti bet kokių leidimų išdavimą… Suprantama, Pagėgių savivaldybės vadovai, vadovaudamiesi šiuo raštu (dokumentu?), nesutiko vydūniečiams leisti statyti krikštus. Štai ir viskas.

Heritage-1

Galima dar būtų pridurti, kad Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas ir Garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, tai sužinoję, bandė patekti pas Kultūros paveldo departamento vadovę Dianą Varnaitę. Tačiau iki šiol tai padaryti nepavyko.

Tad rugpjūčio pradžioje Bitėnuose stovyklaujantys kultūrininkai pagarbos ženklą Vydūnui bei jam artimoms moterims M.Raišukytei bei K.Fiülhaze atiduos tylos minute. O taip pat jo kurtomis dainomis. Šie žmonės labai garbingi, todėl biurokratai turėtų būti ramūs – neigiamų minčių jų adresu nesiųs. Tačiau tiesos ieškoti, greičiausiai, tikrai bandys. Tačiau tai jau kita kalba.

1 Komentaras "Pagarbos ženklų kol kas nebus"

  1. Diana Milašauskienė | 2016-07-21 at 08:59 |

    Manau, kad ateityje, jau įtraukus kapines į registrą, kapinių apsaugos reikalus visgi yra įmanoma (netgi reikia) suderinti su šių kapinių, kaip Mažosios Lietuvos panteono idėja ir įgyvendinimo dalykais. Labai svarbu, kad apie tai būtų kalbama jau dabar, kai vykdoma įtraukimo į registrą procedūra, nes būtent dabar visos galimybės dėl apsaugos ir tolesnio Mažosios Lietuvos panteono vystymo idėjos gali ir turi būti apspręstos. Kitaip tai “kvepia” ilgalaikiu nepasitenkinimu ir konfliktu. Ir jei norima tinkamai tai išspręsti ir sudėlioti, kad būtų ir reikiama apsauga, ir pagarba, jau dabar visuomenė ir suinteresuotos institucijos ir organizacijos turi į šį procesą įsiterpti. Į Bitėnų kapines, manau, reikia žiūrėti jau ne vien kaip į tradicines saugomas krašto senąsias kapines, bet ir kaip į unikalų išskirtinį krašto istorinį objektą ir kaip į kultūros reiškinį.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*