Lietuvos etnografijos muziejus kviečia į Mažosios Lietuvos ekspozicijos atidarymą

Antradienį, lapkričio 28 d., 11 valandą, Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse atidaromas naujas ir labai ilgai lauktas objektas – etnografinė pelkininko sodyba iš Mažosios Lietuvos etnografinio regiono. Ji dar praėjusio amžiaus pabaigoje buvo atgabenta iš Kintų seniūnijoje esančio Vabalų kaimo. Tačiau dėl lėšų stokos jos įrengimas bei atidarymas vis nusikeldavo. Jis nutolo ir dėl 2017 m. rugpjūčio mėnesį kilusio gaisro. Tačiau dabar muziejininkai jau dėlioja paskutinius šios ekspozicijos akcentus ir ilgai laukas atidarymas jau antradienį.

Muziejininkai parengė ir Kultūros tarybai pateikė projektą „Pasivaikščiojimai po pelkininkų gyvenimą“, kuris buvo pripažintas tinkamu ir jam skirtas finansavimas. Tad Klaipėdos krašto metams einant į pabaigą visuomenei ir bus pristatytas šis inovatyvus projektas, kuriuo bus atidaryta Mažosios Lietuvos etnografinė sodyba. Modernių technologijų pagalba lankytojams čia bus pristatytas

unikalus šio krašto žmonių gyvenimas bei supažindinama su šio regiono istorija, religija bei gyvenimo būdu. Visa tai bus pasakojama per šio namo savininkų iš pelkininkų Kintų seniūnijos Vabalų kaimo Girulių šeimos likimą.

Mažosios Lietuvos savitumą lėmė priklausymas Rytų Prūsijos valstybei bei evangelikų liuteronų religija. Savitas ir krašto žmonių paveikslas: žvejai, gyvenę prie Kuršių marių ir vertęsi žvejyba, kopininkai – Kuršių Nerijoje, laukininkai – žemdirbiai, ūkininkavę įprastomis sąlygomis ir pelkininkai, įsikūrę ir dirbę užpelkėjusioje Nemuno deltoje.

Pelkininkų kaimai nuo seno kūrėsi pelkių pakraščiuose, sodybas statant sausesnėse pakilumose, upelių pakrantėse. Masinis aukštapelkių įsisavinimas prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje Vokietijos vyriausybei priėmus vidinės kolonizacijos ir pelkininkų kolonijų kūrimo programas. Būdingesni jų kaimai bei kolonijos Šilutės apylinkėse – Vabalai, Aukštumala, Rūguliai, Žalgiriai (Bismarcko kolonija).

Išskirtinį pelkininkų gyvenimo būdą, papročius bei darbinės veiklos įgūdžius lėmė ekstremalios sąlygos – drėgnos ir tradicinei žemdirbystei mažai tinkamos dirvos, įvairiais metų laikais patiriami potvyniai bei vandens lygio svyravimai. Seniausius pelkininkų verslus (medžioklę, pelkynų gėrybių rinkimą) palaipsniui papildė savita žemdirbystė. Išradingi pelkininkai išmoko, kaip užauginti geresnį derlių ir palengvinti gyvenimą. Daržoves ir bulves augindavo 50 cm aukščio ir aukštesnėse lysvėse. Viename plote išaugindavo net po du derlius kasmet – ankstyvąsias bulves pakeisdavo daržovės.

Drėgnus sklypus sausindavo, iškasdami ir prižiūrėdami griovelių tinklą. Darbinius arklius apaudavo plačiomis medinėmis ,,klumpėmis“, drėgnesnėse vietose dirbdavę žmonės po batais pasirišdavo „žąsų kojeles“ – plačius lentgalius. Arkliniai vežimai turėdavo labai plačius ratus. Iš drėgnesnių plotų kroviniai ir vasarą būdavo velkami šlajomis. Užaugintos bulvės piltos tiesiog į kanalais priplukdytus krovininius laivus. Vandens keliais bulvės gabentos į Tilžę, Klaipėdą, Karaliaučių ir netgi į Vokietijos imperijos sostinę Berlyną.

Tad Lietuvos etnografijos muziejus kviečia jau šį antradienį, lapkričio 28 d., įžengti į potvyniais paženklintus, iš Vabalų kaimo į Lietuvos etnografijos muziejų perkeltus, Gerulių šeimos namus ir iš arčiau susipažinti su pelkininkų gyvenimu, kultūra ir istorija.

Apie paskutinę šio namo gyventoją Erdmutę Gerulytę, galima pasiskaityti neblogai šią giminę pažinojusios priekuliškės rašytojos Editos Barauskienės pasakojime „Erdmutė iš Vabalų kaimo“. O su šiandien išlikusio Vabalų kaimo gyventojais galima susipažinti prieš keletą metų rašytame pasakojime „Beveik nerandamas tas Vabalų kaimas ir jo gyventojai“.