Ramiai pas dukrą Miglę Vilniuje, likus keletui valandų iki varpams paskelbiant 2022 metų pradžią, šią žemišką kelionę baigė Antanas Mažeika. Jam buvo 93 metai.
A. Mažeika paliko ne vieną ryškią pėdą Šilutės rajone: 1975 – 1990 metais jis vadovavo Šilutės rajono kultūrai – buvo Šilutės vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjas. Tuo metu – gūdžiais sovietinės valdžios metais – buvo gan sunku turėti savo nuomonę, juo labiau išlaikyti savo požiūrį. Vis tik turėdamas vidinę inteligenciją bei iš tėvų paveldėjęs meilę Lietuvai, kurios stengėsi per daug neafišuoti, savo darbe dažnai tuo ir vadovavosi.
Likimas taip parėdė, kad 1990 metais teko jį pakeisti Kultūros skyriaus vedėjo pareigose. Likimas vėl pasitarnavo, kad bene pirmajam Šilutės rajone teko sužinoti apie A. Mažeikos išėjimą. Nuo tų laikų iki šiol buvo likęs asmeninis dėkingumas buvusiam Kultūros skyriaus vedėjui dėl neblogai tuomet funkcionavusios kultūros sistemos. Tad apėmė nostalgiški prisiminimai. Pirmoji pažintis su šiuo žmogum įvyko, kai drauge su Šilutės Vydūno klubu 1987 m. teko aptarinėti vyūniečių inicijuoto vienos iš Šilutės gatvių pavadinimo keitimą į Vydūno. Už šį darbą rajone buvo atsakingas Kultūros skyriaus vedėjas. Susitikimuose Mažeika buvo dalykiškas ir nuoširdus. Kaip vėliau pavyko sužinoti, tuomet širdyje jis džiaugėsi, kad prasidėjo permainos… Šis bendras su juo vykdytas darbas buvo sėkmingas – „Valstiečių“ gatvė buvo pervadinta Mažosios Lietuvos filosofo, kultūros veikėjo Vydūno vardu. Be to, Mažeikos rūpesčiu skulptoriui Arūnui Sakalauskui buvo užsakytas Vydūno bareljefas, kuris gatvės pervadinimo iškilmėse atidengtas ant dar prieškario laikus menančio ir pirmuoju numeriu pažymėto Vydūno gatvės pastato.
Ši liūdna žinia buvo labai netikėta ir daugeliui su juo ne vienerius metus dirbusių kultūros darbuotojų ar reikalų su juo turėjusių žmonių. Vos tik išgirdę, kad Antano Mažeikos nebėra, visi sakė paskutiniais metais pasigedę jo sveikinimų skambučių švenčių proga. Tačiau visi žinojo, kad buvusį vedėją pamažėl apleidžia jėgos. Nežiūrint, kad jau daugelį metų jis gyveno Vilniuje, jis visą laiką domėjosi, kas vyksta šiame krašte. Tad paskambinus jis godžiai klausydavo, kas ir kaip vyksta Šilutėje. Ir džiaugėsi vykstančiomis permainomis ar darbais.
Kitokia Rambyno šventė
Ilgametė Šilutės folklorinio ansamblio „Verdainė“, mišraus vokalinio ansamblio „Mingė“ vadovė bei daugelį kitų kultūrinių darbų dirbusi Regina Jokubaitytė, išgirdusi apie netektį, labai apgailestavo, kad per vėlai sužinojo – būtinai būtų vykusi į laidotuves. A. Mažeiką ji prisiminė kaip pirmąjį savo darbdavį – 1980 metais ji pradėjo dirbti Šilutės kultūros namuose meno vadove. Į jaunų specialistų skirstymą, prašyti ją skirti į Šilutę, tuometiniuose Klaipėdos fakultetuose atvažiavo pats Kultūros skyriaus vedėjas. Priežastis paprasta – jam labai gerą įspūdį atliko žiemą praktiką Kultūros namuose atlikusi paskutiniame kurse besimokanti R. Jokubaitytė. Tad ne tik norėjo, bet ir stengėsi, kad kūrybinga ir iniciatyvi kultūrininkė dirbtų Šilutėje. Ir neapsiriko…
R. Jokubaitytė prisiminė, kad Kultūros skyrius vedėjas visą laiką globojo ją, kai jaunąją specialistę. O tuo pačiu pasitikėjo bei skatino. Vieną iš tokių Jokubaitytė ir prisiminė: buvo išsiuntimas į Nacionalinę biblioteką rinkti medžiagos apie Rambyną. „Brandaus socializmo“ laikais ant to kalno per Jonines vykdavo „Tarybinio jaunimo“ šventės. Lyg ir gražiai skambantis renginys turėjo jungti jaunimą veiklai, bendram buvimui. Tačiau būdavo priešingai – ne tik masinis gėrimas, bet ir santykių tarps Pagėgių Tauragės iš Šilutės jaunimo aiškinimasis, ir dažnai iki kraujo… Tad padėtį reikėjo keisti. Kartu su tuo pat metu pradėjusia dirbti režisiere Putvinskiene, judvi Vilniuje surado daugybę legendų, padavimų, tautosakinės medžiagos. Mažeika pasitikėjo jomis ir davė visišką veikimo laisvę, nes tikėjo, jog bus parengta tokia Rambyno šventė, kur žmonės ne tik praleis smagiai laiką, bet kažką ir sužinos. Tai pavyko – viskas buvo surengta taip, kad darbo per Jonines Rambyne neturėjo ne tik medikai, kurie budėdavo visų tų švenčių metu, bet ir milicija, kurių gan gausios pajėgos ten būdavo sutelktos. Tuo metu žmonės turėjo tiek skirtingų veiklų įvairiose kalno vietose, kad pavyko išvengti net susistumdymų.
R. Jokubaitytė buvo liudininkė, kiek daug A. Mažeika dėjo pastangų, kad Šilutėje atsirastų nauji Kultūros namai. Tai pavyko ir 1986 metų pabaigoje jie atvėrė duris. O jų statybos metu Kultūros skyriaus vedėjas tuo ir tegyveno. Drauge su iš Šilutės kilusiu Arvedu Kybrancu, naujųjų Kultūros namų interjero architektu, jis labai stengėsi, kad būtų viskas iki galo pergalvota, numatyta, puošnu ir estetiška. Pavyko ne tik tai pasiekti, bet ir pati geriausia tuo metu garso technika šalyje buvo įsigyta, pagal anų laikų galimybes įrengta moderni scena, šiuolaikiškas apšvietimas. Todėl jau būdamas pensijoje ir dar dirbdamas budėtoju tuose Kultūros namuose, labai žiūrėjo, kad viskas būtų tvarkinga, švaru, savo vietoje. Ir labai pergyvendavo, jei kas nors ką sugadindavo.
Paklausta, kaip bendraudavo su darbuotojai bei siekdavo rezultato Kultūros skyriaus vedėjas, Jokubaitytė prisiminė, kad visuomet būdavo be galo taktiškas. Apie kokį balso pakėlimą ar kokį kitokį susierzinimo ženklo parodymą, pašnekovė sakė, nėra nei pati mačius ar iš kitų girdėjusi. Jei ko ir norėjo, visuomet klausdavo, ar negalima būtų taip ar taip padaryti, tokį ar tokį pasirinkti scenarinį variantą. Prievartos niekada nebuvo. Priešingai – visiška laisvė kūrybai. Suprantama, atsižvelgti į to meto realijas buvo privalu.
Ta mergelka vedėjui labai tiko…
Buvusi Šilutės kultūros namų direktorė Jadvyga Kuzmarskienė apie buvusį savo viršininką A. Mažeiką taip pat kalbėjo tik pačius gražiausius žodžius. O paprašyta prisiminti labiausiai įstrigusį atsiminimą, sakė, kad būta visa ko daug, tačiau didžiausias – kaip A. Mažeika, tuomet ją dirbusią Žemaičių Naumiesčio Kultūros namų vadove, į Šilutės kultūros namų direktorės darbą ją priėmė. Naujiesiems Kultūros namams reikėjo ir kultūrą išmanančio, ir ūkiško vadovo. O nuo 1975 metų Šilutės Kultūros skyriui vadovavęs A. Mažeika joje matė tokį žmogų. Anuo metu buvo privalu įstaigų ir organizacijų vadovams būti partiniams, t. y. priklausyti komunistų partijai. Tuo tarpu vedėjo nužiūrėta Jadvyga partinė nebuvo, o pašnekinta stoti į partiją – labai griežtai atsisakė. Išeitis buvo viena: gauti Šilutės pirmojo partijos sekretoriaus leidimą priimti be priklausomybės partijai. Tais laikais tai buvo labai neįprasta. Atvežęs pristatyti pastarajam kandidatę ir mėgindamas gauti sutikimą Mažeika su pretendente, po ilgo jos apibudinimo sekretoriui, teišgirdo burbtelėjimą – „jai ta mergelka tau tinka“… Vėliau gyvenimas įrodė, kad Kultūros skyriaus vedėjo matymas buvo labai vykęs: J. Kuzmarskienė sėkmingai vadovavo Kultūros namams iki apie 2000 metus pradėtų Šilutės rajone kultūros reformų.
Šeima pirmoje vietoje, darbas po to…
Sužinojusi šią naujieną, ilgametė Šilutės Kultūros namų šokių ir dainų ansamblio „Rezginėlė“ vadovė Regina Puodžiuvienė atsakė trumpai – „perėjo per širdį labai…“ Labai geras žmogus A. Mažeika buvo. Ir tas draugiškumas tęsėsi iki neseno laiko… Gal kokie metai, pusantrų ryšiai buvo nutrūkę.. Jis telefonu paskambinęs visą laiką pasveikindavo su Kalėdomis, Naujais metais ar Velykų proga. Ir primindavo, kaip gera buvo su juo dirbti, kaip puikiai sutarė, gyveno draugiškai. R. Puodžiuvienė prisiminė, kad jis labai rūpinosi šeima ir jai sakydavo: „pirmoj eilėj, Regina, yra šeima – žiūrėk jos. O jau antroje vietoje yra darbas. Už to jau draugai bei kiti dalykai“.
Šilutės rajono kultūrai septinto dešimtmečio viduryje ėmęs vadovauti A. Mažeika be galo rūpinosi „Rezginėlės“ kolektyvu, laikė jį Šilutę reprezentuojančiu ansambliu. Jis visiškai pasitikėjo jo vadove ir davė jai visišką laivę programų kūrimui. Tuo tarpu pats rūpinosi jo finansavimu. Šis kolektyvas buvo didžiulis. Jo dalyviams reikėjo tautinių rūbų. Mažeikai pavyko pasiekti, kad 1985 metų Respublikinei dainų šventei kolektyvas gautu naujus rūbus. Juos kūrė dailininkas Juozas Balčikonis su žmona. Visi tų rūbų kūrimo derinimo reikalai buvo patikėti kolektyvo vadovei. Į šį procesą vedėjas nesikišo. Rezultatas pavyko – „Rezginėlės“ kolektyvas Dainų šventės metu surengtoje apžiūroje su klaipėdietiškais tautiniais rūbais bei parengta 45 minučių programa laimėjo pirmąją vietą. Iš rajonų buvo vieninteliai su tokios kokybės tautiniais rūbais. Ir tai buvo labai didelis Kultūros skyriaus vedėjo A. Mažeikos nuopelnas.
Kur jis priėjo – visko gavo
Buvusi ilgametė Kultūros skyriaus vyriausioji buhalterė Elena Kniukštienė prisiminė, kad A. Mažeika buvo labai geras ir nuoširdus vadovas. Labai mylėjo savo darbuotojus, gerbė ir saugojo.
Kultūrai visais laikais pinigų būdavo „biednai“. Todėl finansavimas būdavo nemažas Kultūros skyriaus vadovo rūpestis. E. Kniukštienė prisiminė, kad būta labai artimo ir glaudaus jo bendravimo su Kultūros ministerija. Dažnokai į svečius atvykdavo ir ministrai. „Kažkaip jie palaikydavo mus, – prisiminė Kniukštienė. – Palaikydavo ir vietos valdžia bei Šilutės Finansų skyriaus vedėja“.
Kultūros namų statyba buvo labai didelis Mažeikos rūpestis. Didžiausias indėlis į jų statybą – buvo jo. Mažeika labai dažnai važiuodavo į Vilnių. Jausmas buvo toks, prisiminė vyriausioji buhalterė, kad kur jis priėjo – visko gavo.
Ir tylėjimas buvo prasmingas…
Ilgametė Šilutės Fridriko bajoraičio bibliotekos direktorė Užpelkienė Dalia kalbėjo: „Žinia apie A. Mažeikos išėjimą – atėmė visą naktį miego ir visą dieną. Esu keistas žmogus – nužygiavau į praeitį ir pradėjau galvoti, kad buvo gūdus sovietmetis, kai jis pradėjo dirbti – vienintelė partija, saugumo kontrolė. Nelengvas laikas kultūrai, kadangi kultūrininkai dažnai sielos žmonės. Iš šių dienų pozicijų labai keistai atrodo anų laikų kultūros būtis ir ne taip lengva įvertinti žmones, jų politinę poziciją. Jie arba turėjo galimybes ir talentą, arba ne.
Kai viską pasvėriau, Mažeika ko gero, 1975 m. buvo savotiška teigiamybė, kad atėjo į kultūrą. Ta prasme – tai buvo savotiška dovana toksai žmogus. Todėl, kad tai buvo inteligentiškas iš prigimties, kas labai reta, kultūros vadų ir visų mirtingųjų tarpe. Labai paprastas ir suprantamas, girdėjo žmones ir stojo už juos mūru. Bet tyliai, neagresyviai – tai darė ramiai.
Į biblioteką tuomet susirinkom jauni žmonės – mums rūpėjo padaryti biblioteką žinomą, matomą parodyt, kad galim dirbti labai įdomiai. Ir sumąstėm tokį renginį: eisena su kariniu orkestru centrine miesto gatve į karių kapines. Ten turėjo būti įgarsinimas. Susikvietėm „Vagos“ leidyklą su direktoriumi Pekeliūnu, poetu Baltakiu priešakyje: jie atsivežė daugiau poetų ir žinomų rašytojų. Ir me nusitvėrę vainiką kariams, žygiavom miesto gatve galvodami, kad tai bus labai įspūdinga, nes niekas to nėra darę. Nužygiavom į kapines, o ten… dingo elektra. O renginys sumanytas prietemoje su fakelais, rūbais ir skaitymas… Toks atminties vakaras. Orkestras nuėjo ir mes su svečiais grįžome į biblioteką. Ryte – skambutis iš partkomo. Galvoju: amen, Juze – kraukis „čemodaną“… O nieko kitko nemokėjau.. O vieno pono (neminėsiu pavardės) kabinete – sėdi A. Mažeika. Nebūdavo tada mados kviestis bibliotekos vedėją ir kultūros skyriaus vedėją. Šiaip – kas nusikalsdavo, tą ant kilimėlio. Skalbia skalbia, aiškinasi, kas čia atsitiko, kodėl taip negražiai, kaip mes atrodom… Kai viskas nuščiuvo – galvoju prašys rašyti pasiaiškinimą arba prašymą varytis lauk… O Mažeika taip ramiai ir sako: aš manau, kad jie padarė labai įspūdingą darbą. O kas neklysta… Žodžiu – reikia vertinti darbą, o ne klaidas. Tą labai gerai prisimenu. Kažkaip nutilo visi – tuom ir pasibaigė. Vėliau klausiu – vedėjau, kaip čia atsidūrėt. O jis – turiu savo kontaktus ir žinojau, kad tave kviečia. O iš partkomo tuomet išeidavai labai biednas ir apskalpuotas… O aš dar nebuvau partijos narė. Tada ir pagalvojom, kad turim tą žmogų, kuris ateis tada, kai tau labai reikia, žinos, kiek jam reikia ir atsistos šalia, kai tai gresia…
Šiaip jis buvo labai išdidus žmogus, mėgdavo civilizuotą kalbą. Ir dažnai atsakymo iš karto negaudavai. Jis nebuvo prezidiumų žmogus: paprastai sėdėdavo ketvirtoje ar penktoje eilėje. Bet dirbdavo labai tiksliai – aštuntą į darbą, šeštą iš darbo. Kviesdavo, rinkdavo, išklausydavo. Dažnai nesakydavo iš anksto. Sakydavo – pagalvosiu, pasitarsim.
Kaip džiaugėsi kultūros centru, kai jį statė. Tai buvo įvykis Šilutėje. Kilo Kultūros centras, tai jis su Kybrancu, ten, turbūt, ir miegodavo. Jis vis sakydavo – koks bus grožis: šviestuvai – autorinis darbas, vitražai – autorinis darbas, salė – tokios ir Vilnius pavydės. Tiesiog, kaip mažas vaikas didžiavosi… Ne tai, kad krūtinę medaliams atstatytų – nemėgo jis krūtinės atstatyti. Jis buvo toks paprastas, toks ne karjeristas, ne pagyrūnas. Bibliotekoje jis jokių renginių kontroliuoti neidavo, kai tai tapo sistema.
O dar jis buvo patikimas. Kaip viena po vyro mirties gyvenau ir man nebūdavo lengva: ant jo peties galėdavai ir paverkti. Jis sakydavo – tu pasakyk, tau bus lengviau, niekam nepasakosiu.
Prasidėjus sąjūdžiui po truputį, po truputėlį ruošėsi, kad jį jau nuims. Ir nepanikavo, nesišliejo prie sąjūdžio, nei prie partijos nesiglaudė – jis teišliko tiesiog paprastu žmogumi.
Nemėgstu kapstytis praeityje, bet kai sužinojau apie netektį – pradėjo mintys plaukti: jo ir tylėjimas buvo prasmingas…
Apie didelę sielą byloja ir tai, kad ne taip senai padovanojo Šilutės F. Bajoraičio bibliotekai vertingą Pamario krašto kultūrai nuotraukų archyvą, proginę Lietuvos banko monetą. O kai Vilniuje būdavo Šilutės renginiai, siųsdavome jam kvietimus – visuomet ateidavo… Abu su mokytoja Mažeikiene“.
Iki iešmininko likimo nedaug trūko…
Dirbant Šilutės kultūros skyriaus vedėju, be jau paminėtų Mažeikos darbų, tais laikais buvo padarytas dar vienas. Šiandien – tai viso Pagėgių krašto ar net Lietuvos pasididžiavimas. O sovietiniais laikais jis buvo tiesiog tyliai toleruojamas, nes ne visai tiko į to meto politinę mostį… Ir nors A. Mažeika tebuvo viso šio darbo tik talkininkas, tačiau labai nedaug trūko, kad jis būtų tapęs „iešmininku“, kuriam būtų buvusi suversta visa atsakomybė. Kalba eina apie Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose atidarymą 1981 metais. Priminsime, kad Pagėgiai iki 1999 metų pabaigos buvo Šilutės rajono dalis, dėl to Šilutės administracija viskam ten taip pat vadovavo.
To meto įvykius padėjo atkurti Birutė Žemgulienė, pirmoji M. Jankaus muziejaus vedėja. Šiaip iš dalies prielaidos tokiam muziejui sovietiniais laikais atidaryti buvo tai, kad anuo metu, kai M. Jankus Bitėnų kaime turėjo spaustuvę, revoliucionieriaus Vinco Kapsuko užsakymu jis buvo išspausdinęs „Komunistų partijos manifestą“ lietuvių kalba. Iš komercinių užsakymų gyvavusi Jankaus spaustuvė gaudavo ir kitokių socialdemokratinių leidinių pagaminti. Tai pamenant, buvusios spaustuvės vietoje 1972 metais buvo pastatytas tą „svarbų“ sovietinei valdžiai faktą primenantis koplytstulpis su pažymėjimu, kas čia svarbiu metu buvo išspaudinėta, bei pagamintas realių išmatavimų buvusios spaustuvės pamatų muliažas. Taip tuomet buvo pagerbtas Jankaus nuopelnas sovietinei valdžiai. Tačiau jis visiškai netiko, kaip Mažosios Lietuvos patriotas, XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės visuomenės ir kultūros veikėjas bei Mažosios Lietuvos patriarchas, kaip tarpukariu buvo vadinamas. Tai niekur oficialiai sovietiniais laikais nebuvo minima.
Birutė Žemgulienė, drauge su vyru Kazimieru, ilgus metus buvo Bitėnų pradinių klasių mokytojai. Sumažėjus mokinių, Kazimieras buvo perkeltas mokytojauti į netolimus Lumpėnus, tad apie aštuoniasdešimtuosius metus Birutė viena čia mokė mažuosius bitėniškius. Todėl netoli buvusios spaustuvės esančioje pradinėje mokykloje buvo patalpų, kur toks muziejus galėjo būti ir įkurtas.
Kada į Bitėnus pirmą kartą atvažiavo būsimasis žinomas knygotyrininkas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas būsimasis profesorius Domas Kaunas, B. Žemgulienė pasakyti negalėjo, tačiau apie aštuoniasdešimtuosius metus jis jau atvyko drauge su grafike Ieva Labutyte. Dalininkė tuo metu kūrė ciklą apie Mažosios Lietuvos kultūros veikėjus. Vienas jų – M. Jankus. Todėl Labutytė ir norėjo pamatyti tą aplinką, kurioje augo, gyveno ir dirbo patriarchas. O paveikslą pažadėjo dovanoti muziejui. Tuo metu D. Kaunas jau buvo paskelbęs keletą straipsnių vietiniame „Komunistinio darbo“ laikraštyje, kad reikėtų kažkaip rimčiau pagerbti M. Jankų Bitėnuose. Kitais metais atvažiavo D. Kaunas jau su Vilniaus universiteto darbuotojų delegacija. Mintyse jis jau matė buvusiame Bitėnų pradinės mokyklos spaliukų kambaryje įrengtą muziejų. Universitetas turėjo nereikalingų baldų, kurie galėjo tikti įrengiant ekspoziciją. Jie pažadėjo tuo pasirūpinti. Kaip ir viskas numatyta, tačiau valdžia tam turėjo duoti leidimą. O tai jau nebuvo visiškai paprastas dalykas.
B. Žemgulienė prisiminė, kad D. Kaunas tuomet buvo įpareigojęs ją nueiti į Šilutės partijos komitetą ir pakalbėti dėl to muziejaus atidarymo reikalų. Po ilgų bandymų pagaliau įvykęs pokalbis su komunistų partijos sekretoriumi, atsakingu už kultūrą, nebuvo itin malonus ir draugiškas… Tačiau derinimo reikalai vis tik pajudėjo. O kur gi Kultūros skyriaus vedėjas, kurio darbo lauke muziejai būdavo? Čia dera prisiminti, o ir jaunesniems papasakoti, kad visų reikalų pradžia sovietiniais laikais – Komunistų partijos leidimas, pritarimas, ar bent jau nebylus nesikišimas. Priešingu atveju nieko nebūtų pavykę… Tad Mažeikai šioje istorijoje teko išimtinai vykdytojo vaidmuo. Kai pagal partijos sekretoriaus reikalavimą iš Vilniaus atsiųsta būsimos ekspozicijos į Šilutę medžiaga buvo atidžiai peržiūrėta, ištyrinėta ir nebuvo nieko įtartino esamai santvarkai neįžiūrėta, ji buvo perduota Kultūros skyriaus vedėjui A. Mažeikai ir pavesta jam šį reikalą kuruoti, o esant būtinybei – ir padėti kuriant muziejų. Jis nuoširdžiai tai ir darė – rūpinosi ir kuo galėdamas padėjo jo atsiradimui. Kitam rašiniui palikime ir daugiau šio reikalo įdomybių, dabar susitelkime ties kuo, kad 1981 metų gegužės 24 dieną muziejus, kurį pagal aprobuotą medžiagą parengė D. Kaunas su iš Vilniaus atvažiavusiais bendraminčiais, pagaliau Bitėnų mokykloje buvo atidarytas. Viskas pavyko gerai. Tačiau…
Jo atidarymas buvo nušviestas ir vietinėje spaudoje, ir kai kuriuose respublikos laikraščiuose. Viskas gal taip ir būtų pasilikę, jei ne oficiozo „Tiesos“ laikraščio korespondentas, kuris atvykęs labai susižavėjo ekspozicija bei Jankaus asmenybe. Ir nors B. Žemgulienė ne kartą vedžiodama ir pasakodama apie Jankų jam sakė beigi pabrėžė, kad čia viso labo tik ekspozicija, emocinio įspūdžio pagautas svečias iš Vilniaus savo straipsnį pavadino „Muziejus Bitėnų kaime“. O viso to įvardijimas muziejumi – buvo tiesiog bomba. Esmė ta, kad anais laikais muziejų steigti buvo galima gavus išimtinai Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto leidimą. Žodžiu – Šilutė, po šios žinios, ne tik užkaito, bet ir užvirė. Suprantama, buvo pradėtas ieškoti, kam būtų galima suversti visą kaltę ir atsakomybę – „iešmininko“. Tikriausiai jau supratote, koks likimas grėsė mažiausiai kuo šiuo atveju dėtam Kultūros skyriaus vedėjui A. Mažeikai. O išgelbėjo jį, o tuo pačiu ir Šilutės rajono „garbę“ partijos akyse ne kas kitas, kaip jau minėtasis pirmasis Šilutės partijos sekretorius. Suprantama atvažiavo savo akim pamatyti, kas čia ir kaip. B. Žemgulienė prisimena, kad ilgai, labai ilgai vaikščiojo jis po muziejumi paverstą klasę, atidžiai apžiūrinėjo eksponatus… Ir nerado, kas galėtų tuomet kaip nors pakenkti tarybinei valdžiai. Priešingai – I. Labutytės M. Jankui sukurtoje graviūroje pamatė šviesulį – „Komunistų partijos manifestą“. Žodžiu, išvažiuodamas jis įsitikino, kad iš ties viso labo tik ekspozicija. Matyt, taip ir referavo į Vilnių, nes daugiau kokių nesusipratimų su šiuo muziejumi nekilo. Vis tik spaudimo Šilutės rajone, greičiausiai, būta, nes iki ilgą laiką tik viena moksleivių grupė iš Šilutės rajono Rusnės mokyklos su jaunu mokytoju buvo atvažiavę, kai tuo tarpu iš visos Lietuvos labai dažnai čia lankėsi moksleiviai su savo mokytojais. Vien 1981 – 1984 m. buvo užregistruota pustrečio tūkstančio lankytojų.
B. Žemgulienė prisiminė, kad su A. Mažeika minėto muziejaus kūrimo metu užsimezgę neblogi santykiai po to įvykio nutrūko… Ir atsinaujino 1988 metais, kaip po Vydūno 120 metų jubiliejaus Šilutėje, imta rūpintis M. Jankaus 130 metų minėjimu rugpjūčio pradžioje. B. Žemgulienė prisiminė, kad tada R. Jokubaitytės vadovaujamas folkloro kolektyvas pirmą kartą po 1939 metų Bitėnuose užtraukė „Tautišką giesmę“. Ir su šypsena pridėjo – tas mūsų jau minėtas partijos sekretorius, kuris už kultūrą buvo atsakingas, išgirdęs tai net žengtelėjo pajuodusiu veidu atgal… Represijų ar kokių nesusipratimų už tai tuomet jau jokių nebekilę.
Vėliau A. Mažeika labai rūpinosi 1987 metais prasidėjusiu D. Kauno inicijuotu Jankaus spaustuvės projektavimu – globojo čia vis ko pasitikslinti atvažiuojančias architektes. Jam išvykus į Vilnių – vis susiskambindavo. Kartais jis ir apsilankydavo Bitėnuose.
Tai tik keleto A. Mažeiką pažinojusių žmonių atsiminimai. Jie šviesūs, kas liudija jo inteligentiškumą bei žmogiškumą. Jo darbo kultūros srityje metu, kai partija buvo aukščiau už žmogų, A. Mažeika mylėjo žmones, padėdavo savo darbuotojams, globodavo juos. O ir išvažiavęs iš Šilutės, kur paliko nemažą pėdsaką šio miesto ir rajono žmonių gyvenime, iki paskutinio atodūsio sekė ir domėjosi čia vykstančiais procesais. Teišlieka šviesus jo atminimas!
Nuotraukas Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos archyve padėjo surasti V. Veiverienė.
Ačiū Sauliui Sodoniui už tokį gražų ir objektyvų straipsni.Gera skaityti gražius žodžius apie buvusį vedėją.Aciu Sauliui už ši straipsnį.Sekmes darbuose.
Teko bendrauti su gerb. Antanu paskutinius Jo gyvenimo mėnesius. Labai nuoširdus ir šiltas buvo žmogus. Šeima Jam – didžiausia vertybė. Ačiū Jam už įdomias gyvenimo istorijas. Teilsisi Jis ramybėje.