Kokia bėda? – pirk kalną…

Įvairiai žmonės sprendžia būsto problemas: vieni renkasi nuomojamą namą ar butą – pagyvenai kiek, nepatiko, ieškok kito. Kiti, žiūrėk, kraustosi iš miesto į kaimą, remontuoja senelių ar įsigytą šimtametę sodybą, dar kiti pradeda nuo pamatų akmens visiškai plyname lauke. Kiek žmonių, tiek svajonių.

Pasvajojau ir aš. Svečiuodamasi pas vaikus Pietų Kalifornijoje, buvau pakviesta apsilankyti ir jų draugų namuose. Pamatyti iš arčiau vietinių amerikiečių gyvenimą gana smalsu. Vieta čia tankiai gyvenama. Ir ko negyventi: iš vienos pusės kalnai, ribojantys nuo dykumos sausros ir karščio, iš kitos – ilgomis bangomis malonią ir vėsią gaivą alsuojantis Ramusis vandenynas. Dailūs namai, nameliai pasišokinėdami kyla kalnų šlaitais į viršų, lenktyniaudami, kas toliau užmatys, ar dailia kotedžų linija išsirikiavę pagal gatvę riečia eilėmis ilgą šlaitą. Blyksteli saulėje pravažiuojančių automobilių stiklai ar žibintų šviesos pluoštas naktį. Iki savo gatvės, aišku, jie kyla nelabai sudėtingu serpantinu, o šie nekelia rūpesčio, juk čia nėra sniego, jo trumpalaikis baltumas  matyti ant tolimiausių viršukalnių grandinės, o čia per žiemą žydi gėlės, blizgios palmių vėduoklės varinėja aukštyn žemyn vandenyno gaivą. Stebuklingai nuošęs kalėdinis lietus nesukelia slidaus kelio pavojaus – tik vaikų džiaugsmas lakstyti per liūtį basomis po kiemą, kiaurai peršlapti ir krykšti.

Bet dabar tas lietus jau išgaravęs, ir mes kylame į svečius sausu ir lygiu turbūt privačiu serpantino asfaltu – Džeko ir Merės (etiketo sumetimais, nesakau tikrųjų vardų) namai aukštokai  kalno šlaite. Tiesa, vieni jų kaimynai gyvena pačioje viršukalnėje ir į svečius vieni pas kitus kopia takeliu. Šeimininkas Džekas – kaubojus, skersai išilgai išvažinėjęs ne tik Ameriką, bet ir Kanadą, ir kaip ekspertas, ir vadovas jis kviečiamas į ūkius ir rančas, kurios užsiima žirgų auginimu ir jų ruošimu  ne tik vietos varžyboms, bet ir olimpinėms žaidynėms. Jis kompetentingas žirgų žinovas. Grįžęs iš komandiruotės Kanadoje kalėdines atostogas kartu su žmona, didelės korporacijos padalinio direktore praleido Šveicarijoje, pabuvo ir Turkijos kurortuose. Bet dabar namuose.

Maloni priešpiečio saulė atsispindi visuose lygiuose paviršiuose: medžių lapijoje, nokina tarp lapų pasislėpusius granatus, glosto jau gerokai ūgtelėjusias bananų kekes, neįsidėmėjau riešutų pavadinimų, ak ir dar keletas vaismedžių, kurių pavadinimų net nesistengiu įsiminti – savam krašte vis tiek jų nerasiu. Sodas – šeimininkės pasididžiavimas, tik man neaišku, kaip tie medžiai taip veši bemaž stataus kalno molžemyje. Lietus čia retas svečias, o į Džeko valdas – pas arklius tenka peršokti moliną griovelį. Keista – jis ne vertikalus pagal kalną, o nutįsęs įstrižai. Keista. Stebiuosi jau ne pirmą kartą, kai matau tarp kalnų žydruojantį ežerėlį ar upelio patvanką. Chm, – negi ir šie kalno gyventojai tokį turi, nes terasos pakraštyje, vos pridengtas krūmokšnio šešėlio skaidrus ežerėlis. Nedidukas, bet gyvas spalvingomis sprindžio dydžio žuvimis. Matuoti vietos matais – pėdomis nerizikuoju, bet tikrai didesnės už mano sprindį, net pasitikrinu, kai niekas nemato. Kai jau atėjom iki namo, einame ir vidun. Laiptų aikštelėje Džeko veiklos įvertinimo diplomai, padėkos, sertifikatai ir įvairūs apdovanojimų ženklai. Mus lydi ir du svetingi didžiuliai šunys, čia niekam neuždrausta vaikščioti, jei laikaisi elgesio taisyklių. Laikausi ir aš – nelendu nei į virtuvę ar miegamuosius, neapžiūrinėju ir vonios. Bet nuryju seilę, kai sustojame Merės darbo kambaryje. Jis erdvus, su vitrininiais langais į pietų pusę. Į ten pasišokinėdami ritasi žaliai apsirengę kalnai, o virš jų lanku iškilęs mėlynuoja vandenynas.  Gerokai ryškesnis už žydrą be debesėlių dangų. Ramus ir geraširdis.

– Vaje, – sakau,–  norėčiau prie tokio stalo dirbti, – ir net neatsiklaususi klesteliu į kėdę.

Nebūtų Džekas kaubojus, kuriam viskas lengva:

– Pirkit aną kalną, – jis dar niekam nepriklauso. Kaimynai būsim, – kilsteli dviem pirštais savo kaubojišką skrybėlę ir nusišypso.

Nuo to kalno tikrai matytųsi vandenynas, vėjas atneštų jo gaivą, o vakarais galėčiau kiek tik širdis geidžia žiūrėti į žvaigždes.

Dar kurį laiką pasibuvome pas malonius šeimininkus, pasidžiaugėme jų žirgais, anūkė, prižiūrima Džeko,  pajodinėjo, o aš prisiglaudusi skruostu į skruostą su žirgu, kiek paliūdėjau, apimta nostalgiško vaikystės ilgesio, kai iš  tėvų kolūkis dar nebuvo atėmęs nei žemės, nei arklių…

Baigėsi mano kalėdinė viešnagė saulėtoje Kalifornijoje, padangių keliais skrendu namo. Atskaičiuoju kelionei kiek daugiau nei dvi paras, laiko užtektinai apmąstyti įspūdžiams, sudėlioti atmintyje regėtus vaizdus. Bus miela prisiminti jaukius  paplūdymius, toli į vandenyną nusitiesusius tiltus, šiltą Kalėdų naktį, gėrintis atskirų namų ar ištisų gatvelių puošnia iliuminacija. Viena bendruomenė šit net savo kalėdinę radijo stotį įsirengė ir vaikų džiaugsmui nuosavą traukinuką, o anas ponas kitame miesto pakraštyje savo namus papuošė šimtu tūkstančių lempučių. Išradinga, šventiška ir miela, kai pats šeimininkas maloniai kalbasi su smalsuoliais ir linki gražių švenčių.

Po lėktuvo sparnais platūs sniegynai, baltų debesų laukai. Gaila, grįždama perskrisiu naktį, o juk į čia keliavau visą laiką su diena, tik kažkur virš Grenlandijos vidurio persiritome per poliarinę naktį. Nieko sau, skrendi su saule, o ten apačioje poliarinė naktis – vieta, kurios nebepasiekia saulės spinduliai.

Mąstau apie žmones, ramiai susigyvenusius su pandemija, malonų aptarnavimą meksikietiškame ar senovinį salūną primenančiame restorane, apie kalnuose nutūpusį senovinį miestelį su savitais papročiais, kalnų šlaituose rančos ir ūkiai, anksčiau matyti tik kino  filmuose. Dabar jau pamatyti, iš toliau ar arčiau apžiūrėti. Kažkaip juntami. Vežuosi namo ir Džeko dovanotą tikrų tikriausią kaubojaus skrybėlę. Iš jos kaip koks fokusininkas galėsiu traukti tikras ir kiek išgalvotas šitos kelionės istorijas.

Kalno, deja, nepirkau. Blaiviai pagalvojus, su juo būtų nemažai bėdos. Pirmiausia, kaip jį parsigabenti. Kita, kaip jį pritvirtinčiau savo pamario lygumose, ypač, kai čia net viduržiemį paplūsta tokie potvyniai, kurių nė nauji keliai į estakadą (Rusnėn) neatlaiko. Gal kaip nors ir prisismeigčiau kokiais poliais, o kaip iš jo nulipsiu, jei aplink vanduo. Ir dar ledinis, juk iki nuogumo nugriauš jis ir mano granatmedžius, ir palmes… Žievės skudurai beliks. Ne, nepirksiu to kalno, jau geriau mano pilki vieškeliai, o ne įkaitę atšlaičių serpantinai. Apsieisiu aš be to mėlyno vandenyno lanko, iškilusio virš horizonto. Nors iš čia ir nematyti pilkos mūsų Baltijos vandenų, bet ji  mūsiškė, o kas brangiau už savo marškinius prie kūno? Net palengvėjo, kai apsisprendžiau, o jei dar pridėsiu, kad ir tas kalnas čia nekaip jaustųsi, net gaila jo pasidarė: kaip jis gyventų, nesuprasdamas mūsų kalbos, nors  ji tikrai gražiau nei ana skamba. Tebūnie jis savam krašte, kad ir kaip toli nuo jo viršūnės matyti…

Be the first to comment on "Kokia bėda? – pirk kalną…"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*