Besimėgaujanti gyvenimu Šilutėje

Greičiausiai tikrai ne itin suklysime sakydami, jog galėjote atkreipti dėmesį į garbaus amžiaus moteriškių būrelį, kurį galima sutikti kur nors kultūriniuose renginiuose, šventėse ar tiesiog pastebėti besigėrinčias rudeninėmis spalvomis nudažytais parkų lapais. Tai Šilutėje neblogai žinomos moterys, savo darbais prisidėjusios prie jaunųjų šilutiškių švietimo, prusimo, kultūrinimo. O šių ponių priekyje, be jokios abejonės, matome raudonplaukę damą, kurią iš kitų išskiria ne tik ugninga plaukų spalva, bet ypatingai žibančios akys. Tai palyginti nesenai į gimtuosius kraštus po darbų užsieniuose grįžusi Aldona Sapronaitienė. Nors jį tik 2015 m. apsigyveno Šilutėje, tačiau jau spėjo, kaip sakoma, „įminti ne vieną pėdą“… ir pastebėti, „Kai rasoja rugiai“… 

Todėl labai įdomu ne tik matyti, kur ji ką daro, bet ir sužinoti, kas ji – Aldona Sapronaitienė. Tad vieną vėlyvo rudens popietę susėdome drauge apie ją pasišnekėti.

Emocijos

Šiaip pagal gimimą A. Sapronaitienė – naumiestiškė, 1967 metais baigusi Žemaičių Naumiesčio vidurinę. Ten, kaip sakė Vydūnas, juslėmis atėjo į šį pasaulį. Iki šiol ji prisimena gimtąjį savo namą Naumiesčio Klaipėdos gatvėje, kur gonkelėse iš pamatų augo klevas. Tas vaizdas gerokai įstrigo į atmintį. Vėliau ta emocija išsiliejo į eilėraštį… O istoriją apie klevą vaikystėje papasakojo jos senelis, mamos tėvas, Povilas Dromantas. Jis buvo tylenis, tačiau mokėjo pasakas sekti. Senelis buvo kalvis, stalius ir mokėjo ratus daryti. Gražiausias brikas ūkių direktoriams darydavo. Greičiausiai tik dėl to nebuvo išvežtas į Sibirą.

Su močiute juodu gyveno Juknaičiuose. Ir ant jo kalvės stogo taip pat augo irgi gal klevas, kurio smulkios šaknys buvo nusileidusios už tos kalvės sienos… Iš vaikystės atmintin Aldonai įsirgęs vaizdas, kai jam pypkę smagiai papsint, juodu susėdę ant aukšto kalvės slenksčio sau šnekučiuodavosi. Ir jis pasakodavo… Šiaip dabar pašnekovė mano, kad senelis tuomet jai atvėrė fantazijos pasaulį, kažkuo ją tuomet pakerėjo. O kai Juknaičių ežerėlyje ji vaikas maudydavosi, močiutė vis sakydavo, ar nematai, ana va – laumės. Vaikui ką – sako, reiškia žino… Šiaip močiutė visai kitokio charakterio – buvo energinga, audringa moteriškė, o jei supykdavo – nei vištai nei katinui kieme vietos nebūdavo… Bet buvo gera ten, prisiminė pašnekovė…

Aldona nuo mažens mėgo knygas – skaitė daug. Buvo pastovi miestelio bibliotekos lankytoja. Kartą  bibliotekininkė Verpečinskienė net savotiška suokalbininke tapo: Šilutės kino teatre rodė filmą „Eglė – žalčių karalienė“. Aldonai tuomet buvo 15-16 metų. Slapčia ji autobusu nuvažiavo į tą filmą, kuris be galo ją sužavėjo. Norėdama pateisinti savo ilgą nebuvimą, grįžusi užsuko į biblioteką ir paėmusi keletą knygų pasišnekėjo su bibliotekininke – papasakojo jai, kur buvusi. O toji savo jaunąją skaitytoją puikiai suprato: Verpečinskienė tapo jos suokalbininkė. Ir iki šiol A. Sapronaitienė pamena tą nutikimą..

Po visų darbų kelias atvedė į Šilutę  

Kaip jau minėta, 2015 metais Aldona Sapronaitienė grįžo iš Airijos. Ten ji išvažiavo iš Alytaus, kur vietos ligoninėje dirbo socialine slaugytoja. Nors buvo neakivaizdžiai studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, tačiau likimo valia diplomo nepasiėmė. Sūnaus, kuris jau buvo įsitvirtinęs Airijoje, pašnekinta išvyko į tą šalį. Bet dėl visa ko ligoninės bibliotekininkei pareiškimą apie išėjimą iš darbo be datos buvo palikusi… Tačiau viskas klostėsi puikiai – po kelių savaičių jau pradėjo dirbti privačiuose slaugos namuose. Ir ten Aldona išdirbo iki grįžimo į gimtinę.

Pradžioje ne itin gerai angliškai kalbėjo, tad netrukus susidraugavo su ten taip pat dirbančia maskviete Liudmila Snegiriova, su kuria laisvai rusiškai tuomet susišnekėdavo. Toji buvo išslavinusi, įdomi moteris. Ji taip pat mėgo muziką, koncertus. Tad juodvi apvažiavo nemažai Airijos miestų, kur lankė parodas, koncertus, bažnyčias. Nesunku buvo mėgautis kultūriniais tos šalies lobiais, nes ji buvo apsigyvenusi ir dirbo Golvėjuje – ketvirtajame pagal dydį Airijos mieste, kuris šiaip jau laikomas tos šalies kultūros sostine.

Lietuvoje gyvenančiam tėčiui seko jėgos, pamažėl ėmė ir sveikatos stigti, tad A. Sapronaitienė parvyko pas jį į Šilutę. Šiaip jį Aldona iš vaikystėje prisimena mažakalbį… Ir jei mama ką griežtai auklėdavo balsu, tai tėčiui užtekdavo tik pažiūrėti. Tokiom rudom akim… Žvilgsniu žiūri ir nieko nesako…

Iki pat gyvenimo pabaigos jis turėjo aukštą supratimą – išlaikė inteligentiškus įgūdžius: ryte atsikelia, apsirengia, skutasi ir į parduotuvę su kaklaraiščiu. Kostiumas, kelnės išlygintu kantu.

O tuo pačiu pašnekovė prisiminė vieną jo tos „aukštos kartelės“ sau ir kitiems keliamą epizodą: kartą atvažiavo Aldonos sesuo Nijolė. Ji čia irgi galėjo pabūti ilgėliau, tad buvo galimybė šen ten išeiti. Vieną rytą mudvi išvažiavome į mišką grybauti. Parvažiuojam – jis jau atsikėlęs ir pamato, kad Nijolės džinsai truputėlį įplyšę. Tokia mada jau buvo. Reikėjo jį pamatyti: jis persimainė veide – „Tu mano vaikas. Kaip tu gali suaugusi moteris, vaikai užauginti tu sudriskusioms kelnėm…“ Jis visas pabalo.. O jau žvilgsniu atrodo, kad ją tuoj suės. Atsistojau prieš jį: tėti – pakalbėkim (jau ir mane tuo žvilgsniu pjovė) kaip ir vaikystėje žiūrėdavo į mus – kiaurai. Tai teko duoti net ir raminančių vaistų, galvojom, kad reikės ir daktarų, nes jam tikrai buvo blogai. Raminom – tėti, nevaikštom po miestą tokiom kelnėm…“

Šilutės sausio pradžios įspūdis pakerėjo

Kaip prisimena pašnekovė „kai grįžau buvo pati pati sausio pradžia… Kai išėjau į šitą beržų (Atgimimo) alėją – buvo kaip tik pašalę. Ant tų medžių buvo tokia šarma, kuri mane tiesiog pakerėjo. Baržų ilgos kasos… Kokioj gražioj vietovėje stovi miestas… Vaikštai kaip po parką… Supratau, kad iš šitos vietos jau niekur neišvažiuosiu“. Tuomet taip pat sužavėjo atgimęs Šilutės dvaras su jame įsikūrusiu muziejumi, nepaprastai įdomi bažnyčia.

Dar prieš parvykdama jau domėjosi kultūriniu gyvenimu gimtinėje. Tad žinojo, kad Lietuvoje jau kuriasi Trečiojo amžiaus universitetai (TAU). Deja, Šilutėje tuo metu dar tokio nebuvo.

Tad pirmoji veiklą, į kurią grįžusi į gimtinę įsijungė Aldona, buvo choras „Pamario aidas“. Jame dainavo jos tėtis, todėl buvo pakviesta prie jo prisijungti ir ji. Su juo teko nemažai pakoncertuoti ir pavažinėti. O po kurio laiko – 2017 metais – labai maloni žinia – Šilutėje kuriasi TAU. Pirmas universiteto užsiėmimas – savivaldybės kažkurioje salėje. O ten jau buvo pažįstamų iš choro.

A. Sapronaitienė prisimena, kaip su malonumu ėmė lankyti jo būrelius: šokių, dainų, tačiau svarbiausiai – literatų būrelis. Į jį, kaip prisiminė pašnekovė, užsirašė kone pirmoji. Šiam būreliui ėmė vadovauti patyrusi literatūros mokytoja Irena Arlauskienė. O ji labai aiškiai į jį užsirašiusiems pasakė „jei literatai – turite kažką rašyti. Šokit, dainuokit, bet būtinai rašykit“.

Dar mokykloje Aldona truputėlį rašinėjo. Tad ir literatūrines temas parašyti jai nebūdavo sunku. „Kai egzaminą laikėm, atsimenu, aš parašiau sau temą ir dar vienam klasiokui. Jis man matematikoj paskui padėjo… Rašyti lengvai galėjau, nes daug knygų perkaičius buvau, žodynas mano nebuvo skurdus. Bet jei čia nebūtų mokytojos I. Arlauskienės, ar kas nors kita būtų tokį būreli sukūręs, vargiai ar mes čia būtumėm.“ Paklausta, ar nebandė būdama toli nuo namų užsieniuose rašyti, sakė, kad būnant Airijoje tokių minčių lyg ir kildavo, tačiau nerašė. O štai pargrįžus namolei – to ėmėsi.

Iš pradžių pamažėl bandė rašyti proza: įvairias nuotrupas iš gyvenimo, atsiminimai apie senelį, močiutę, apie namus, vaikystę, apie šieno vežimą. Tuo tarpu kitos būrelio dalyvės kūrė eiles. Paskaičiusi jų eilėraščius mūsų pasakojimo herojė sau pagalvojo – parašyti reikia kur kas mažiau, o pasakyti galima net ir daugiau. Ir nusprendusi, kad nei kiek nesanti prastesnė esanti už jas ir pradėjo ir ji eilėraščius rašyti. Perskaičiusi juos I. Arlauskienė tepasakė trumpai – „puiku, Aldona. Gerai. Savotiškas braižas, savotiškas stilius…“. Patikėjo vadovės žodžiais ir ėmusi taip rašyti. Tačiau nedrįsta savęs vadinti nei poete, nei rašytoja.

Literatai, kaip A. Sapronaitienė vadina šį bendraminčių būrelį, pradžioje neturėjo pavadinimo. Vadovė Arlauskienė ištarė: o kodėl ne vėdrynas? Ši gėlė truputėlį nuodinga ir liežuvius pagalanda. Taip ir tapo šis Šilutės literatų būrelis žinomas „Vėdryno“ vardu.

Su literatais prasidėjo geras naujas gyvenimas: susitikimai, visokie išvažiavimai, bendrystės, bendros vakaronės ir saulėlydžiai ir… kiti geri dalykai, kurie tęsiasi ir iki šiol.

Jau dvi

A. Sapronaitienė jau yra išleidusi dvi knygeles: 2021 m. „Kai rasoja rugiai“ ir 2024 m. „Septynios upės“. Pirmoji labiau asmeniška, su daugybę jos pačios darytų bei šeimos narių nuotraukų, prozos tekstų. O štai atroji jau kiek kitokia – brandesnė, platesnių minčių ir gilesnė – juk upės…

Šiaip bent jau artimoje aplinkoje neteko matyti, kad dažną knygelėje esantį eilėraštį savotiškai atliepia, ar papildo, jo pabaigoje įdėtas japoniško stiliaus trieilis haiku – lyg refrenas pagrindiniam eilėraščiui. Tad buvo smalsu sužinoti, kaip jai tas mintis sugaudyti sekasi, kaip atsiranda būtent taip eiliuotas tekstas.

Pašnekovė sakė, kad ją visą laika domino rytietiška literatūra ir haiku. Mintį tokiu eiliuotu tekstu išsakyti nėra labai paprasta – turi būti trys eilutės, kuriose žodžiai tik su 5 – 7 – 5 skiemenimis. Tokių būta jos kūryboje. Šią knygą padėjusi parengti I. Arlauskienė ir pasiūlė, kad juos kaip lyg kitą pusę būtų galima prie pagrindinių eilėraščių pridėti. Taip ir buvo padaryta.

O kalbėdama apie tai, kaip rašo atsakė trumpai – įkvėpimą ir mintis duoda aplinka: „tvarkau savo gėlyną, ramunes ar ką nors.. ir drugelis virš tų gėlių ir… rutuliojasi mintys apie tai. Vasara, graži diena, debesys nuostabūs plaukia – tai kodėl neparašyti… Ar vėjas stiprus ar marių bangos pašiauštos… daugiausiai iš aplinkos.. Nesėdžiu ir nelaukiu, kas nutūps ant peties ir mūza man pašnibždės, ką daryti. Pagaunu vieną frazę ir apie ją pradeda mintis rutuliotis – o kas, o kodėl, kaip… Čia jau dirba protas: parašau, perskaitau, atidedu… Nemažai pati redaguoju. Skyrybos ženklus padeda sudėti Irena. Bet dabar galima jų ir nebedėti – užtat labai lengva dabar yra rašyti…“

Pamažėl jau gimsta ir nauja knygelė. I. Arlauskienė jau ir naują aplanką tam užsivedė. Vis parašiusi ir sau pačiai patinkantį eilėraštį A. Sapronaitienė siunčią būrelio vadovei.

Šiaip nemažai įspūdžių A. Sapronaitienė patyrė nesenai keliaudama su TAU po Europą – Vokietiją, Šveicariją, Austriją. Toje šalyje nuvežė keliautojus į kalnus ant betirpstančio ledyno. O ten ledas suplonėjęs, išgriaužtas žemyn tekančio vandens upeliukų… Tačiau, kad kuo mažiau tas ledas tirptų, jis apdangstytas baltom drobulėmis… Pritrenkė tas vaizdas: Dieve mano, kaip mes dabar gyvename – tirpsta ledynai, o mes juos bandom išsaugoti drobėm… Tas ledynas vis stovi akyse… Tai lyg ir sufleruoja trečiosios knygos pavadinimą – „Uždangstytas ledynas“.

Įkvėpimo naujiems vaizdams davė ir išvyka su TAU šokių rateliu į Kroatijai Adrijos jūroje priklausančią salą Korčulą. Įsivaizduokite: jūra matosi per langą, o išeini iš viešbučio ir žvyruotas takutis veda tiesiai į ją. Šalia auga alyvmedžiai, buksmedžiai. Leidiesi stačioje uoloje įkaltais laiptukais ir iš karto nusileidi į sūrų sūrų vandenį. Iš rytinių maudynių toje jūroje vėl gimė eilėraštis. Arba po kelionės į Lenkiją, į Ogrodzeneco pilies griuvėsius. Iš ten taip pat eilėraštis apie žiaurų, anot legendos, tos vietos grafą, kuris nesiskaitė su tarnais, gimė. O savo žmoną, pasak pasakojimų, jis gyvą užmūrijo į sieną. Dievai jį nubaudę ir po mirties jis pavirto visą laiką kaukiančiu šunimi. Taip tose griuvėsiuose lyg ir girdisi, kad kažkur kaukia šuo, o aplinkui žvanga grandinės…

Ir pabaigai – keletas eilių iš A. Sapronaitienės eilėraščių knygos „Septynios pusės“

Kur kraštas tas? Kur susibėga
Septynios upės, septynios sesės?
Ievom apaugę pratrykšta pavasarį
Kvapnia puta krantai.
Aš atsigulu ant šviežios žolės,
Žiūriu nemirksėdama
Į šaltiniuotus vandenis,
Iš žemės įsčių srūvančius
Pulsuojančia gyvastimi.
Išnyksta garsas.
Netenku aš svorio.
Ir palengva grįžtu į pradžią.

***
Žvelgiu į duburį,
Nušvitusi vakarėm akvarelėm —
Jame nuskęsta likimai ir sapnai,
Ir veda kelias, kuriuo eini,
Nesutiktas ir neturėtas broli.
Ir groji tiktai man vienai
Rotšildo stebuklingu smuiku.
Ir muša laikrodis kas valandą,
Vis keisdamas mane…

nurimo marios
paslaptingos tolumos
širdis pririšo

***
Ir švyti tavo akys, ir girdis juokas,
Viliojantis į kiemą vienplaukei išlėkt
Ir sviest didžiulę, purią gniūžtę…
Šilti, geri prisiminimai…
O dienos jau ilgėja, artinas Naujieji.
Šviesu nuo sniego ir nuo kaimynės juoko.
Taip gera baltą žiemą po Kalėdų.

ir ne lietus tai,
bet ir ne sniegas baltas –
žiema juokauja

***

Žvaigždžių šviesa
padangėj tiesia kelią
Naujiesiems Metams.
Keliu šampano taurę krištolinę,
linkėdama naujų vilčių,
svajonių,
sieloje šviesos!

žalios tos akys
Medėja ar ragana
Ateitį regi

****

Nuskaidrėjo naktis
Beribio rugpjūčio dangaus,
Paukščių Takas vilioja sakmėmis
Slėpiningų žvaigždynų.
Ir suprast negaliu,
Ir ramybės neduoda mintims
Tas nežemiškas grožis.
Skambant dangiškai Lyrai,
Skrenda Gulbė,
Plačiai išskleidus sparnus,
Devyngalvė rangos Hidra,
Galingasis Heraklis ją tramdo.
Gausiai vandenis lieja
Dosnusis Vandenis,
Nardo Žuvys ramiai,
Trišakiu jų niekas nesmaigo.
Snūduriuodamas tingiai,
Plaukia Banginis…

***
Ogrodzeneco pilies vaiduoklis
Didingos čia kadaise
ant uolos aukštos
tarsi erelio lizdas
stovėjusios pilies griuvėsiai
viduramžius sapnuoja,
iškilius valdovus,
turtus, galybę jų.
Nedrįso nieks jėga
ar gudria apgaule
niekingai pulti –
ją saugojo uolos dvasia,
narsumas riterių stotingų.
Svečius viliojo vaišingumas,
medžioklės ragas
pramogauti kvietė.

***
Klevas
Vis laukiu vakarų, kai veriasi prisiminimų vartai,
kad bėgt galėčiau smėlėtu takeliu vaikystės,
kur mano kiemas, kur auga keistas klevas
iš namo pamatų, juos šaknimis stipriom apardęs.
Senelis sakė, kad tai visai ne medis,
tik užkeiktas būt klevu bernelis jaunas
ir laukt mergelės, kuri ji pamils.
Aš tuo šventai tikėjau – tarp seserų buvau vyriausia –
ir mergele ta būti aš turėjau.
Taip augome kartu: mes keturios
ir keistas klevas, išdygęs iš mūsų namo pamatų.
Tik aš viena žinojau, kad jis užkeiktas, –
aš seneliu šventai tikėjau, o jis tikėjo manimi,
prašydavo vis pasaką jam paskaityti
apie užkeiktas princeses ir karalaičius.

***
O gal tenai toli visai negieda?
Tik savo sapno veidrodžiuos
Pavasari ir obelį pražydusią jis regi?
Nebus juk amžinai žiema…
O vakare ramiai taip snigo,
Apklostė sodo žolę balta drobule.
Girdėjosi jaunos kaimynės juokas,
Sušildęs žiemą
Ir aidu atsišaukęs mano širdyje.

įskėlė ugnį
devyniaragis elnias
saulelė grįžta