Džiaugsimės Lietuvos mišku, ar liūdėsime dėl jo likimo?

Prieš porą savaičių Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, kalbėdamas „Panoramos“ laidoje, argumentuodamas būtinybę pertvarkyti miškų pramonės sistemą, į miškininkų pusę metė šešėlį, įvertindamas juos neskaidria veikla. Tai gerokai suerzino miškais besirūpinančius žmones, o Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija pareikalavo ministro viešo atsiprašymo. Toks Aplinkos ministro kalbėjimas dar labiau paaštrino ir taip pastaruoju metu įtemptus miškininkų ir valdžios santykius. Tai atsitiko pradėjus valdinininkams braižyti įvairias schemas, kaip ketinama pertvarkyti esą neskaidrią ir netobulą Lietuvos miškų tvarkymo sistemą.

Kaip atrodo šiandieninė miškų tvarkymo ir priežiūros sistema ir įžvalgomis, kas yra ketinama daryti bei kas gali atsitikti, sutiko pasidalinti Šilutės miškų urėdijos vyriausiasis inžinierius Arūnas Skirbutas ir vyriausiasis miškininkas Viktoras Aužbikavičius.

Ilgamečiai miškininkai yra gerokai sunerimę, nes pagal tai, kokios juos pasiekia žinios, verčia stebėtis ir abejoti, ar būsimos pertvarkos inžinieriai gerai suvokia esamą dabartinę sistemą. Nes drastiškas jos keitimas sugriaus iš ties gal ir tobulintiną miškų priežiūros sistemą. Jos vietoje turi atsirasti naujadaras – viena didelė įmonė. Visų pirma, kol kas sunkiai paaiškinama, kaip toji, naujoji, sistema veiks. Be to, gerai žinodami esamą padėtį, miškininkai iš vis abejoja, ar naujoji sistema užtikrins taip visų pageidautino skaidrumą.

Kas dabar yra

Šiandien Šilutės miškų urėdijoje yra 10 girininkijų. Juose dirba 35 žmonės: girininkas, jo pavaduotojas bei eigulys. Viena girininkija vidutiniškai prižiūri apie 3,5 tūkstančius hektaro miško. Urėdijos administracijoje dirba 15 specialistų. Dar 9 dirba miško paruošos punkte bei medelyne. Iš viso apie 60 darbuotojų. Kitą dalį Šilutės urėdijoje sudaro miško darbininkai, kurie kerta ir prižiūri miškus. Taip šiomis dienomis Šilutės miškų urėdijoje dirba 125 žmonės. Miškininkai sakė, kad mišką tvarko (kerta ir prižiūri miškus) konkurso tvarka parinktos 8 rangovų įmonės. Jei jos būtų stiprios, savo darbininkų urėdija galėtų atsisakyti. Jos nespėja visų darbų nudirbti. Be to, rangos įmonės bei žmonės jose keičiasi, o miškininkystę reikia išmanyti – pirmą kartą atėjus prie medžio, ugdomųjų kirtimų nepadarysi. Tad netoli turi būti ir specialistai.

Urėdijoje sodinamas, auginamas, prižiūrimas, kertamas ir parduodamas miškas. Tai daroma pagal miškotvarkos planus. Miškininkai taip pat prižiūri ir miško kelius bei jų aplinką. Iš to ir gyvena. Mediena nuo 2013 metų du kartus metuose parduodama elektroniniame aukcione (AMEPS). Tai pilnai eliminuoja galimus neskaidrius atvejus, nes sistema visiškai uždara. O susipažinę su ja žino, kad kaip nors paveikti ją ir iš anksto sužinoti siūlymus ar rezultatus, nėra jokių galimybių. Visa sistema administruojama viename centre.

Urėdijos darbuotojai kalbėjo, kad dabar yra tiek jų darbo tikrintojų, kad apie jokį neskaidrumą negali būti jokios kalbos. Kažkada jo gal ir nebuvo, sutinka pašnekovai, bet dabar to nėra.

Šiandien miškininkai taip suvaržyti, kad net atvežę į urėdiją atskaitą girininkai neturi jokios teisės sustoti mieste prie parduotuvės ar valgyklos – automobiliuose įtaisyti palydoviniai imtuvai, kurie rodo nuvažiuotą kelią ir visus sustojimus. Tai ne tik užkerta kelią bet kokiam neskaidrumui, bet ir gerokai suvaržo darbuotojus. O tuo pačiu lyg ir pareiškiamas nepasitikėjimas jais.

Kas yra siūloma

Būsimos Lietuvos miškų reformos autoriai remiasi Latvijos miškų reformos patirtimi ir projektuoja panašius darbus. Ten, panaikinus buvusias urėdijas, įkurta vien centralizuota įmonė. Tačiau, kai pas kaimynus, nesilaikant bioįvairovės reikalavimų, imti labai intensyviai kirsti miškai, už prastą ūkininkavimą ta įmonė sulaukė nemažai priekaištų iš tarptautinės miškininkų bendruomenės. Miškų būklė, dėl sumažėjusio dėmesio jo priežiūrai, pas kaimynus taip pat labai suprastėjo.

O kaip bus po reformos pas mus – į daugelį miškininkams kylančių klausimų kol kas niekas aiškiai atsakyti negali. Gamybai vykdyti planuojama ir pas mus įkurti vieną įmonę. Urėdijos, ar tai, kas iš jų liktų, būtų stambinamos. Numatoma, kad jų bus, kažkodėl, 25. Jose turėtų dirbti vyr. miškininkas, inžinierius gamybai, darbų saugos meistras, mechanikas, meistras. Tai 5-6 su gamyba susiję žmonės. Tačiau miškininkai atkreipė dėmesį, kad jei jau gamyba bus atskirta nuo urėdijos, tai tie žmonės bus tiesiog nereikalingi. Atsakymo, ką jie turėtų veikti, kol kas nėra.

Mažiausiai judėjimo turėtų pajusti girininkai, jų pavaduotoja ir eiguliai. Tačiau, jei gamyba atskirta, lieka neaišku, iš ko bus finansuojamas jų darbas.

Ministras ne kartą kalbėdamas akcentavo, kad bus taupomi pinigai. Tačiau labai tikėtina, kad iš jau minėtų 125 Šilutės urėdijos darbuotojų, beliks tik 35 – girininkijų žmonės. Likę neteks darbo. Iš Vilniaus labai lengva pasakyti – persikvalifikuoti reikės. Tačiau ką reikės daryti paprastam miško darbininkui, kuris labai dažnu atveju yra vienintelis kaime gyvenančios šeimos maitintojas.

Šilutės miškininkai minėjo, kad Šilutės miškų urėdija įvairiais mokesčiais – nuo gyventojų pajamų  (GPM) iki pelno ar PVM – kasmet sumoka apie 1 milijoną 820 tūkstančių eurų. Vien GPM praėjusiais metais sumokėjo 160 tūkstančių eurų. Šie pinigai patenka į rajono biudžetą. Likus tik girininkijoms, ir su sąlyga, kad išliks tokie pat jų darbuotojų atlyginimai, beliks tik 40 tūkstančių Eur GPM.

Darbo gali nelikti ir mažoms lentpjūvėms, kurių šiandien Šilutės miškų urėdijos aprėptyje yra apie 10-12. Vėl netektys: ir asmeninės, ir mokesčiais į biudžetą. Pati Šilutės urėdijos įmonė taip pat yra vartotoja: nors ir nedideliais kiekiais, tačiau perka ir prekes, ir paslaugas. Ir tai netektys. Ir dažniausiai Šilutės rajono įmonėms.

Šilutės miškininkai labiausiai pergyvena dėl savarankiškumo praradimo. Dabar, esant reikalui, jų pačių uždirbtos lėšos operatyviai nukreipiamos nenumatytiems miško priežiūros darbams ar kur netikėtai subjurusiam keliui patvarkyti. Žiūrint į siūlomą reformos planą neaišku, iš kur tam bus imami pinigai. Jei centralizuotai iš didžiosios įmonės reikės prašyti – tai ir biurokratinės procedūros, ir laikas. O kur dar galimos abejonės, ar iš tikrųjų jų reikia. Tai tikrai tiesiogiai gali atsiliepti miško kokybei. Kaimynų pavyzdys tai rodo.

Ką siūlo miškininkai

Miškininkai jau senai gyvena reformos nuotaikomis. Jie patys supranta, kad yra nemažai taisytinų dalykų. Praėjusiais metais buvusio Aplinkos ministro buvo sudaryta darbo grupė, kuri analizavo, kaip reikėtų reformuoti Lietuvos miškų ūkį. Ją sudarė miškininkai, mokslininkai, Generalinės urėdijos, ministerijos specialistai. Šios grupės parengtas siūlymas, kaip turėtų būti pertvarkomas miškų ūkis, jau įregistruotas Seime.

Jame numatyta stambinti urėdijas. Tačiau jos turi likti savarankiškos. Tai svarbiausias dalykas, leisiantis užtikrinti realią miško priežiūrą. Turi būti gyvybinga ir funkcionuojanti urėdija, įsitikinę miškininkai.

Vasario 25 dieną yra rengiamas Lietuvos miškininkų suvažiavimas. Jo darbotvarkėje miškų pertvarkos klausimas. Miškininkams labai rūpi, kaip ateityje atrodys miškai. Ir tai ne tik jų darbo klausimas, bet ir profesinė garbė – Lietuvos miškais ir jų priežiūra turi didžiuotis ne tik miškininkai, bet ir visos Lietuvos žmonės.