Žemaičių krašto etnokultūros centro ypatingai brangūs SUSITIKIMAI: Indrė Tomsonaitė ir Dalia Žibaitienė  

Kai sutinki Ją ir kalbiesi gyvai, Jos visa esybė persmelkia lig širdies gelmių ir pačios lūpos prabyla Jos eilių atgarsiais.

Dangus begalinis, –
Apreiškimo šviesoj – filosofijos sodai,
Mėnesienoj tamsioj rasi Niutono kodą.
Tik netils Jos širdis, dienos gulsis prie kojų,
Ten aukštai virš dangaus, Tau dėkot nenustoju.

PO TAVO DANGUM…
Dalią Žibaitienę kalbina Indrė Tomsonaitė

Šis interviu bus kiek kitoks, labiau asmeniškas man pačiai. Ir nors atsitiktinumais netikiu, bet tikiu minčių ir kūrybos galia, kaip mano miela Mokytoja Regina Daliutė Žibaitienė.

Netikėtas dviejų vardų įrašas buvo ir pačiai, mūsų mielai pašnekovei atradimas, gaunant mokyklos baigimo atestatą. Tos praeities gyvos dienos… Ji vėliau rašys „šliūbčios iš paskos nutolę… – nepasivys, keisto rytojaus tik atminimą – gelsvą purieną rankoj laikys…“

Laikau jos dovanotą „Apmąstymų mūšą“, o mintyse tebeskamba, dar nepamiršta melodija Jos eilėms „Po tavo dangum“.

Prabėgo 22-eji metai nuo mokyklos laikų, bet viskas gyva… Ir Jos skaitomi eilėraščiai regioniniame skaitovų konkurse, ir stojamieji egzaminai Vilniaus konservatorijoje, kur „Modeliuoju pavasarį“ pagal Jos eiles, dar keli jų įtraukti į retorikos egzaminą (privalėjau išmokti 100 eilėraščių įvairioms progoms). O kur dar aktorinio meistriškumo paskaitos. Ne aktoriams studentams pas tuometį dėstytoją Mikulskį niekaip nepavykdavo perlipti 6 balų ribą. Ir čia gelbėjo dar mokykloje Dalios statytas spektaklis pagal Hermano Zudermano apysakas. Potvynis buvo tas leitmotyvas mano vaidybiniame etiude, – pavyko gauti 8.

Kiek vėliau, Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatre sutikau širdžiai mielą kolegę Dainą ir prisiminiau mokytojos eiles, skirtas savo dukrai Dainai… „Gyvio ir žmogaus graži bendrystė…“ Dar po 10 metų susilaukiau savo dukters – galvoje sukosi Mildos vardas, o Mildelė (taip meiliai ją vadindavo) buvo Dalios anūkėlė…

Galvojant apie mudviejų susitikimą, po kiek daugiau nei 20 metų, visai neseniai, Žemaičių Naumiestyje prabilau apie savo norą muziejininkui ir istorikui Sauliui Sodoniui, ir netikėtai pati sulaukiau žinios: jis eilę metų yra mano literatūros mokytojos Dalios Žibaitienės kūrybos mylėtojas. Jos naujausiomis eilėmis pirmasis dalinasi su Pamario krašto skaitytojais.

Regina Daliutė Žibaitienė saulėtą kovo 3-iąją, atsisveikinant po malonios viešnagės jos namuose, prabilo… „Galėjo manęs ir nebūti… Mano senelis buvo 4 kurso seminaristas, bet prieš įšventinimą į kunigus, atsisakė, sutikęs mano mamutę (močiutė). Juodu susilaukė 10 vaikų. Buvau mylimiausia senelio anūkė ir auklėjo jis mane pagal Motiejų Valančių. Dalia prisimena cituoja: „- paskaityk man dabar Geroji Onelė, o dabar  Guvusis Vincė, dar paskaitykime Prancė Paukštvanagėlis…“ (aut. kom.: 1868 m. Tilžėje buvo išleistas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus Kaune parašytas pirmas Lietuvoje vaikams skirtas kūrinys „Vaikų knygele“. Nors apsakymų siužetai iš XIX a. gyvenimo, bet vertybių kėlimas, minties tikslumas aktualus ir XXI a. skaitytojui)

Kas įtakojo Jūsų kūrybą, miela mokytoja, kokiomis asmenybėmis ir kūrėjais ypatingai žavitės?

Poezijos skambesį savyje pajutau dar vaikystėje. Šeštoje klasėje,  per balas šokinėjant, gimdavo eilės.  Jau tada žinojau, kad jos turi būt gražios ne man pačiai, turiu pasiekti ir kitų širdis. Galvoju, kad tai atėjo iš giminės protėvių.

Proseneliai.

Močiutės tėvas buvo knygnešys, vėliau, jam mirus, kai persišaldė, nešdamas knygas, jo knygnešio darbą perėmė sūnus – močiutės brolis – Jurgis Gegužis. Jis bendradarbiavo su Martynu Jankumi, carizmo persekiojamas pasitraukė į Ameriką, Bostoną. Rašė noveles, redagavo ir leido lietuvių leidinį „Keleivis“, vėliau buvo jo savininkas.

Mamytės brolis Konstantinas Bajerčius (Sūkurys), tarpukariu išleidęs jau 6 knygas, rezistencijos žinomas dalyvis (Garibaldžio slapyvardžiu), kagebistų buvo nukankintas Alytuje, nes atsisakė su jais kalbėti. Apie jį sukurtas ir televizijos dokumentinis filmas „Garibaldžio tyla“ (Eugenijus Ignatavičius, režisierius – Juozas Sabolius)

Kartu su savo Močiute Marijona Bajerčiene aš, maža mergaitė, apraudodavau dėdės Kostuko žūtį ir sau pasižadėjau jį pakeisti. Apie Konstantiną Bajerčių (Garibaldį) prof. Vincas Auryla parašė knygą „Žemės vieškeliais duobėtais“, kur įdėjo ir mano keletą eilėraščių, skirtų dėdei poetui.

Jurbarko vidurinėje mokykloje dirbo ypatinga mokytoja Angelė Matulionytė. Ji pranašavo man poetės kelią, tai primena man dovanotų knygų jos įrašai.

Sovietmečiu atsisakiau savo eilėse pagarbinti valdžią ir komunistų partiją, tad teko ne kartą aiškintis, kad iš viso poezijos nerašau, o savo kūryboje kalbėjau metaforomis, taip vadinama „Ezopo kalba“.

Žaviuosi Vytauto Mačernio, Kazio Bradūno, Henriko Radausko, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Justino Marcinkevičiaus ir Salomėjos Neries, kurios daugumą moku atmintinai, kūryba.

Ar poezijos teatras, kaip reiškinys, aktualus šių dienų kūrėjų pasaulyje, ar tai jau atgyvenę? Jūsų požiūris?

Poezija negali būti atgyvenęs reiškinys, o poezijos teatras vienas iš būdų pasiekti giliau jaučiančio žmogaus gelmes. Daugiausiai paplitęs dainuojamosios poezijos renginys. Viskas priklauso nuo atlikėjų profesionalumo. Jau niekas nepakartos Vytauto Kernagio užburiančio poezijos perteikimo.

Jus džiuginantys dienos ritualai?

Kūryba. Jei gimsta geras eilėraštis. Kai skaitytojai paskambina, parašo ar pasako, kad mano kūrybos mintys rado atgarsį jų širdyse. Labai džiugina mano buvusių mokinių pasiekimai, o taip pat mano vaikaičių sėkmė.

Meilė jūsų gyvenime tai – …

Tai svarbiausia gyvenime. Manau, kad tai egzistavimo pagrindas. Be meilės – gyvenimas beprasmis. Visada mano širdyje buvo meilė mylimajam, savo vaikams ir tėvams, o taip pat mano mokiniams. Mylėjau ir myliu žmones, kaip ir mano vyras Anatolijus. Jis nemokėjo pykti ant savo mokinių, visada jais rūpinosi ir mylėjo. Kai žmonės jį įskaudindavo, nuskriausdavo, jis sakydavo, kad žmonės taip elgiasi iš silpnumo.

Knyga, palikusi Jums įspūdį? Ką rekomenduotumėt paskaityti mūsų skubos laike?

Manau, kad tiktų knyga Loreno Gunelio (Laurent  Gounelle) „Dievas visada keliauja incognito“. Man paliko gilų įspūdį. (Kaip pats autorius rašė, „Aš nieko neišgalvojau ir neketinu pateikti naujo, genialaus laimės recepto. Tik noriu padėti skaitytojams suvokti, kokios iš tikrųjų vertingos yra paprastos tiesos, kurias kažkodėl dažniausiai pamirštame.)

Išsilavinęs žmogus anksčiau ar vėliau privalėtų būti perskaitęs Antuano de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry )„Mažąjį princą“, Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) „Hamletą“, Ernesto Milerio Hemingvėjaus (Ernest Miller Hemingway) „Senis ir jūra“, Migelio de Servanteso (Miguel de Cervantes Saavedra) „Don Kichotą“, K. Borutos „Baltaragio malūną“, K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ (4 dalių romanas), Petro Imperatorė (2 d. romanas) ir kitus, tapusius ar tampančius klasika kūrinius.

Kovo 11-ąją Jums bus įteikta  „Sidabrinė nendrė“ –  aukščiausia Šilutės rajono savivaldybės premija už ypatingus darbus ir nuopelnus garsinant Šilutės kraštą.

Kuo Jus džiugina Šilutės kraštas, ką vertėtų jame atrasti dar nebuvusiems, ar tik pravažiavusiems?

Šilutės kraštas patrauklus Mažosios Lietuvos istorijos išskirtinumu, senųjų lietuvininkų kalbėsena, tvarka, jų darbštumu, garsėja lietuvių raštijos pradininkais, ypač gamtovaizdžiu: Nemuno atšakų grožis, pavasario potvyniai, Rusnės salos savitumas, legendomis apipinta Krokų lanka, Žalgirių pievos, Skirvytės ir Atmatos kelias pro Ventės Ragą į marias. Šis kraštas įaugęs į mano gyvenimą. Žaviuosi ir myliu jį su vėju, beribiu dangumi, jo žmonėmis, jų pagarba istorijai ir jos įamžinimui Rambyne, Bitėnuose, Laukstėnuose, Gardame, Žemaičių Naumiestyje, Švėkšnoje ir kt.

Čia reikia pabūti, kad kartu su peizažu įkvėptum jo dvasią ir pajustum praeities savitumą.

Kas Jūsų širdy, miela mokytoja, buvo vakar, yra šiandien ir bus rytoj?

Visa apimantis netekties jausmas dėl mano mylimo vyro Anatolijaus mirties, nerimas dėl karo baisumų Ukrainoje ir mūsų Tėvynės ateities. Pasipuošiau juoda spalva, taip aš jaučiuosi…

Dėkoju už pokalbį ir man skirtas malonias akimirkas.

Linkime stiprybės ir būtinai išleisti dar, galbūt Haiku, eilėraščių knygą. O dabar, nešini pluoštą gimusių Jos naujausių eilėraščių, dalinamės su savo skaitytojais.

Netektis
Netektis – kas Tavo vardą išgiedos?
Nesikartos
jau niekados
nei ta diena,
nei ta naktis –
jas pasigrobė netektis…

Tų rankų mosto,
šypsenos
jau niekas taip nepakartos,..
Ruseno, blykčiojo viltis –
ją užgesino netektis…
2023-02-15

Dienos kartosis
Prieš užmerktas akis –
iš mažų gabalėlių sudėtas gyvenimas:
lyg romaną skaitai
nuskubėjusių metų vaizdus.
Pasitraukia naktis,
išsisklaido ir nerimas,
lyg pro debesį, rūką nušvinta viltis:

bus diena,

žmonės eis ir jaunystė kvatosis,
jau ne taip, kaip tada, –
savo kelią turės,
o vaikų žaidime
mūsų dienos kartosis
ir, kad buvome čia,
gal turėjo prasmės.
2023-02-13

Tarpinė stotis
Daug nukeliavus – tarpinė stotis:
Nei statyti, nei griauti.
Už pečių liko tik praeitis, –
nėra kuo pasikliauti.

Jau pasaulis kitoks –
papročiai, naujos mados…
Laikini mes šiandieną svečiai
ant jaunystės estrados.
2023-01-29

Tau
Čia Tavo žengta,
čia sėdėta,
dar atversta knyga padėta…

Kada sustosi, – nežinojai,
vis darbus ir dienas dėliojai.

Ir viltys kalėsi pro sniegą,
o nebūtis šalia jau miega
ir slenka tyliai, pamažu…
Nors gera žemėje, gražu,
bet išėjai, nesuturėjau…
Aš visada Tave mylėjau.
2023-01-25

Gesinam šviesas
Jau gesinam šviesas, –
brėkšta rytas, laikas atėjo,
Ilgai rinkomės: tas, dar ne tas, –
mes tiek daug iš pasaulio norėjom…

Tiktai kur pasidėjo viltis,
paskutinė iš Pandoros skrynios?
Mes uždarome tyliai duris
pasiruošę nematomam skrydžiui.
2023-02-01

www.zemaiciunaumiestis.lt

Be the first to comment on "Žemaičių krašto etnokultūros centro ypatingai brangūs SUSITIKIMAI: Indrė Tomsonaitė ir Dalia Žibaitienė  "

Leave a comment

Your email address will not be published.


*