Tradicinis literatūrinis ruduo pamaryje

Rugsėjo 16–17 dienomis Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka visus literatūrinio žodžio kūrėjus, mėgėjus, skaitytojus, klausytojus pakvietė į tradicinio literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…‘2021“ šventės-konkurso baigiamuosius renginius.

Konkursas yra vienas iš strateginių Šilutės rajono savivaldybės 2021 metų kultūros renginių. Kas trejus metus, nuo 2005 metų, vykstantis renginys kaskart nustebina jo dalyvių – kraštiečių ir šilutiškių – pateiktų leidinių temine ir žanrine įvairove bei specifika. Šiemetinėje, septintojoje, šventėje sulaukta 24 kūrėjų iš visos Lietuvos ir net iš už Atlanto – Jungtinių Amerikos Valstijų.

Pirmąją šventės dieną susitikimai su konkurso-šventės dalyviais vyko viešosios bibliotekos Kintų, Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio filialuose. Šilutės miesto bendruomenė susitikti su literatais buvo kviečiama F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje surengtuose pašnekesiuose su kūrėjais.

Bibliotekoje sklandė kūrybos paukštė

Šventės dalyvių pašnekesių popietę F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje globojusi lituanistė Daiva Trijonienė pripažino, kad kalbėti apie kūrybą, literatūrą šiais laikais sudėtinga. Kuriantys kitaip mato pasaulį, pastebi dalykus, kuriems kiti būna akli, jautriau reaguoja į supančią aplinką. O juk nūdienos pasaulyje dažnai susiduriame su susvetimėjimo, egoizmo, šiurkštumo apraiškomis.

Susitikimo metu meninio žodžio kūrėjai atviravo apie savo kelią į literatūrą, apie pradžių pradžią link kūrybos. Specialiai šventei atvykimo į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų laiką derinusi Nijolė Marytė Šerniūtė prisipažino esanti vienišė, niekam savo eilėraščių nesiunčianti ir nesiūlanti. Vis tik ji – kasmetinio renginio „JAV lietuvių poezijos pavasaris“ 2021 m. laureatė. Nijolė – lituanistė, pedagogė, prieš paliekant Lietuvą yra dirbusi Šilutės švietimo skyriuje ir keliose mokyklose (buvusioje Stemplių aštuonmetėje, dabartinėje Šilutės žemės ūkio mokyklose, Šilutės Vydūno gimnazijoje).

Pamario krašto žurnalistas Stasys Mėlinauskas prisiminė, jog pomėgis kūrybai ko gero užsimezgė dar jauname amžiuje, kai teko užrašyti tėčio diktuojamus laiškus. Įdomus Šilutės kraštui skirtų trijų knygų autoriaus kūrybinis procesas – knygos rašymas prasideda nuo pavadinimo. Jame, anot S. Mėlinausko, turi tilpti žinia apie ką yra knyga.

Literatai Teresė Leciūtė-Lorenčienė, Violeta Astrauskienė irgi liudijo, jog meilė knygai, kūrybai gimė dar vaikystėje, gimtojoje šeimoje. Kartu su kūrėjomis augo ir tvirtėjo noras užrašyti savo mintis, gimė pirmieji ir vėlesni tekstai.

Įdomių detalių apie savo knygą „Afganistano mėsmalė, 1979–1989 m.“ ir istorinį romaną „Partizanas“ papasakojo žurnalistas, redaktorius Mindaugas Milinis. Rašantieji knygų siužetą sugalvoja įvairiai – štai šis autorius visų pirma žinojo, kokia bus romano „Partizanas II“ pabaiga ir link jos vedė knygos herojus.

Pašnekesiuose mintimis apie kūrybinį kelią dalijosi ir lituanistė Birutė Morkevičienė. Poezijos kūrėja prisipažino, kad jos eilėraščiai gimsta tada, kai ji yra nebepajėgi suvaldyti jausmų, kylančių dėl liūdesio ar džiugių akimirkų.

Kūrėjų pasisakymus reziumavo viena talentingiausių Šilutės krašto literačių – lituanistė Irena Arlauskienė. Pasaulis išlieka kūryboje, knygose. Tad privalome kalbėti apie pasaulį, nepaisant sunkumų ir kylančių negerovių. I. Arlauskienė ne vieną kuriantį drąsina, ragindama neuždaryti savo kūrybos į narvą, skleisti ir dalintis ja su kitais. Konkurse debiutuojančios Aldona Sapronaitienė ir Diana Mickienė pripažino, kad pirmosios jų knygos gimė kaip tik I. Arlauskienės dėka.

Pagerbti konkurso nominantai ir laureatas

Literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…‘2021“ šventės-konkurso idėja – aktualinti naujausią šilutiškių ir kraštiečių autorių grožinę ir humanitarinę kūrybą bei populiarinti Mažosios Lietuvos poeto, publicisto, kultūros veikėjo Fridricho Bajoraičio vardą, skiriant jo vardo literatūrinę premiją už grožinę kūrybą Tad kaskart šventės-konkurso epilogu tampa Fridricho Bajoraičio literatūrinės premijos laureato ir nominantų pagerbimo renginys.

Prizais (dailininkės Aušros Mačiulaitienės sukurtomis juvelyrinėmis plaketėmis) ir diplomais apdovanoti šešių 2021 m. konkurso nominacijų laimėtojai: Prozos nominacija už romaną „Partizanas II” skirta M. Miliniui, Ištikimybės Šilutės ir jos krašto tematikai nominacija už unikalią knygą „Nemuno delta: penkių šimtmečių akimirka“ įteikta kultūros ekspertui, kraštotyrininkui, istorikui Kęstučiui Demereckui, Tiriamosios publicistikos nominaciją už knygą „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.” laimėjo muziejininkė, gidė Monika Žąsytienė, Kūrinių vaikams ir jaunimui nominacija atiteko net tris knygas („Juodavandeniai“, „Stebuklingi senelio batai“, „Slapta laiškų rašymo agentūra“) konkursui pristačiusiai šilutiškei Ignei Zarambaitei, Vizualinės raiškos nominacija už iliustracijas knygoms „Kurti – tai užmušti mirtį“, „Sapnuoju gimtinę“ ir Gerdos Jankevičiūtės knygai „Paukščių gojus“ įvertinta V. Astrauskienė. Nominacija „Literatūrinio rudens staigmena“ paskirta kunigui Remigijui Šemekliui už Martino Chemnico knygos „Enchiridionas: tarnystė, žodis ir sakramentai“ vertimą iš anglų kalbos.

2021 metų literatūrinio rudens konkurso „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ laureate ir Fridricho Bajoraičio literatūrinės premijos laimėtoja paskelbta pedagogė, poetė, Žemaitijos rašytojų sąjungos narė, vienuolikos knygų autorė, kelių knygų bendraautorė Dalia Žibaitienė už eilėraščių knygą „Kiek daug dangaus…“

Laureatę, nominantus bei visus konkurso dalyvius pasveikino, gausiu literatūriniu derliumi pasidžiaugė Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis bei F. Bajoraičio viešosios bibliotekos direktorė Laima Dumšienė.

Ketvirtosios Fridricho Bajoraičio literatūrinės premijos laureatės
Dalios Žibaitienės kūrybos trumpa dosjė

Laureatės D. Žibaitienės poezija konkurso Vertinimo komisijos narių buvo pripažinta kaip ypač brandi savo turiniu. Eilėraščiai knygoje „Kiek daug dangaus…” liudija autorę turint poetinę klausą – pakilus virš banaliai melodingo eiliavimo, eilėraščio vidinė ritmika natūrali, sklandi. Eilėraščiuose prasismelkia laiko trapumo ir baigtinumo baugi, bet subtiliai išsakoma nuojauta. Egzistenciniai atsivėrimai įpinami į bendrą pynę, kurią papildo religinių, kultūrinių motyvų gijos.

D. Žibaitienės eilėraščiai pulsuoja meile gimtinei. Saulės, vėjo, obelų įvaizdžiai nuneša į šviesų pasaulį, kuris būdingas lietuvių liaudies dainoms. Eilėraščių ritmiškumas, melodingumas tarytum atkartoja upės tėkmę, marių siūbavimą. Temos, kurios atsiskleidžia eilėraščiuose – meilė gamtai, kalbai, istorijai – atsvara šiandienos neramiam pasauliui.

Šventėje dalyvavęs kraštietis literatūrologas Marijus Šidlauskas akcentavo, kad laureatės poezija tęsia geriausias lietuvių klasikinės poezijos tradicijas, kartu tai ir alternatyva moderniajai poezijai.

Organizatoriai ir renginių lankytojai dėkoja konkurso dalyviams už minčių raiškos pliūpsnį, pokalbius, disputus, geras emocijas ir nepamirštamus šventės įspūdžius. Tegul veriasi nauji kūrybiškumo horizontai visiems kūrėjams, kad prabėgus trejiems metams Šilutės padangėje vėl bandytume prisijaukinti žodį, paukštį, debesį…

Konkursas organizuotas vykdant Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės finansuotą projektą „Šviesos parnešti, gera padaryti…“

Virginija Veiverienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
vyr. bibliotekininkė

Siūlome šio konkurso vertinimo komisijos pirmininkės, filologijos mokslų daktarės Ilonos Čiužauskaitės apžvalgą, kuria ji pasidalino su baigiamojo renginio dalyviais

Literatūrinis ruduo 2021

Šilutės F. Bajoraičio biblioteka nuo 2005-ųjų kas treji metai rengia Literatūrinio rudens šventę-konkursą. Šių metų konkursui pristatyta įvairių žanrų kūrinių. Literatūrinio rudens konkurso komisija vertino 47 kūrinius – poezijos ir prozos knygas, literatūrą vaikams, memuarus ir publicistiką, mokslo populiarinimo literatūrą, vizualinės raiškos leidinius. Pagal Literatūrinio rudens šventės-konkurso nuostatus buvo vertinama tik grožinė ir humanitarinė kūryba: poezija, proza, knygos vaikams, mokslinė humanitarika, memuaristika, publicistika, vizualinės raiškos darbai. Komisijos narių, Literatūrinio rudens organizatorių, mirusių autorių, leidinių rengėjų ir sudarytojų darbai nevertinti.

Dalis kūrėjų literatūriniame konkurse dalyvauja jau nebe pirmą kartą: poetė, dailininkė Giedrė Bulotaitė (septintą iš septynių vykusių konkursų), grožinę, istorinę literatūrą kuriantis ekonomistas habil. dr. Rokas Flick (šeštą), Kęstutis Demereckas (ketvirtą), pamarietė Irena Arlauskienė (šeštą) ir kt.

Tarp konkursui pristatytų leidinių vyrauja grožinė literatūra – poezija, proza, memuarai, publicistika. Dalis autorių konkursui pateikė ne po vieną knygą – Giedrė Bulotaitė – 2, Violeta Astrauskienė, Ignė Zarambaitė – po 3 knygas, Irena Arlauskienė – vieną autorinę ir dvi parengtas Šilutės trečiojo amžiaus universiteto literatų kūrybos knygas, Indrė Večerskienė – 4 knygas, Mindaugas Milinis, Dovydas Pancerovas, Stasė Valužienė – po 2 knygas.

Knygų apžvalgą pradėkime nuo poezijos, nes jos yra daugiausia.

Taigi pagal abėcėlę POEZIJOS knygos:

Irenos Arlauskienės elegijose „Rūgštynių sala“ apmąstomas gyvenimo laikinumas, pasitelkus gamtos ir kasdienybės detales reflektuojamas istorinis laikas. Amžinieji gyvenimo klausimai, žmogaus, išgyvenančio senatvę, jausena justi dažname autorės eilėraštyje.

Violetos Astrauskienės poetinė proza „Sapnuoju gimtinę“ panėši į poetinius aforizmus, o kai kurie fragmentai – į ramų, tylų pokalbį su savimi ir Dievu. Ir nors kai kurie jų perdėm didaktiški, supranti, kad jie perteikia sukauptą patirtį ir norą ja dalytis su skaitytoju.

Alio Balbierio eilėraščių rinkinys „Ekvilibriumas“ – profesionalios poezijos atitikmuo. Eilės persmelktos metafizinio lygmens, jose susipina lietuviškasis koloritas ir platesni kontekstai. Poetas tarsi įsitraukia į nuolatinę kosmoso kaitą, kur viskas teka, kinta, viską perskrodžia gyvybės energija. Vienas reiškinys ar būvis lengvai pereina į kitą, priešybės randa pusiausvyrą,

Giedrės Bulotaitės „Sapnų punktyruose“ justi gyvenimo trapumo, į nebūtį išėjusių artimųjų ilgesys. Sapnų punktyrai – puikiai nusako vyraujantį motyvą. Eilėse, tarsi drobėje, švysteli tik sapno fragmentas, autorės asmeninė atvertis, bet punktyriškumas savotiškai pakiša ir koją – vietomis eilės per daug tiesmukos, kai kada priartėjama iki banalių sentencijų.

Teresės Leciutės-Lorenčienės „Ir bėga laikas“ eilėse telkiamasi į gamtos reiškinių kaitą, autorė geba sugyvinti ir suaktyvinti juos, žvelgia į aplinkinį pasaulį matydama nuolat besikeičiančius metų laikus.

Loretos Liutkutės eilėraščiai „Mėlyna būties upe“ turi konkrečią paskirtį. Įvadiniame žodyje sakoma, kad rinkinys yra projekto, skirto socialinei atskirčiai mažinti, dalis. Eilėse tai neabejotinai juntama, kai kurie gana plakatiniai.

Aldonos Martinkienės „Truobalė ont laukū“ parašyta žemaitiškai (pirmoji jos dalis). Pastaruoju metu matyti siekis rašyti gimtąja tarme (V. Daujotytė, J. Žitkauskas ir kt.). Antroji, mažesnė knygos dalis, bendrine kalba rašyti eilėraščiai, dažnai jie proginiai.

Dianos Mickienės „Laiko tėkmėje“ dėmesys krypsta į tai, ką autorė mato aplink, kuo gyvena, ji tarsi siūlo įsiklausyti, stabtelėti, išgirsti tai, ką sako artimas žmogus, kokiais garsais prabyla gamtiškosios būties reiškiniai.

Birutė Morkevičienė „Išeinu į vasarą“ – neįmantrios poetikos posmais autorė jautriai kalba apie amžinąsias vertybes, gamtą, bėgantį laiką, akimirkos svarbą. Autorės piešiami gamtos vaizdai labai tapybiški. Eilių poetika tarsi išplaukia iš kasdien atliekamų ritualinių veiksmų, kurie tokie artimi dažnam skaitytojui: pajunti kmynų arbatos skonį, kepamos duonos kvapą, tylą, į kurią panyra moteris po dienos darbų.

Aldonos Sapronaitienės rinkinyje „Kai rasoja rugiai“ susikalba įvairūs žanrai – ir sakmė, ir haiku. Autorės haiku, nors ir neatitinka griežtų šio žanro kanonų, apima ir minties, ir vaizdo gelmę, ir aliteracijų skambėjimą. Šalia esančios iliustracijos praplečia poetinių vizijų lauką.

Arūnas Šatkus „20 / 20“ – eilėraščiais apmąstoma neišsipildžiusi meilė, bėgantis laikas, netekties skausmas, eilės išsiveržia iš kasdienybės rutinos.

Nijolės Marytės Šerniūtės (Vitrin) eilėraščių rinkinyje „Lange dar švies…“ atsiskleidžia stiprus ryšys su gimine, gimtine ir kalba (Aš nemoku savo kalbos. / Ji mirė / Visai taip, kaip numirė mano tėvas, / Kentėdama, / bet nekaltindama nieko, / Gal tik save), autorės dėmesys istorinėms temoms (skalvių motyvas, kuršė). Temos nesubanalinamos, jos persmelktos egzistencinės patirties, kai kurios jų grindžiamos metaforomis, eilėraštis kartais panėši į trumpą, bet turiningą įkvėpimą, nes, kaip sakė autorė, prie eilėraščio niekada nesikankinu, jo nekuriu, kaip kurdavau pamokų planus <…> Kiekvienas mano eilėraštis ateina pats, sušvinta nelyginant foto aparato blykstelėjimas, ir jei turiu po ranka su kuo rašyti, – užrašau, o jei neturiu, – kaip atėjo, taip ir išėjo. Poezija – tai toks mano galvojimo būdas, charakteris, požiūris, autobiografija, santykis su kitais žmonėmis.

Irenos Šeputienės eilėraščiuose ir miniatiūrose „Lietaus spalva“ tradiciniu eiliavimu, ketureiliais posmais perteikiama kasdienybė ir gamtos pasaulio temos. Eilėraščio žmogus dėlioja regimą pasaulį lyg ir pažįstamais vaizdais, įprastu žodynu, bet keldamas nuostabą – kas tu, kad į visa, kas yra čia ir dabar, kvieti pažvelgti tarsi pro lietaus uždangą – susimąsčius.

Vidos Tarozienės eilėraščiuose „Nesumindyk vištapienės“ atsiskleidžia anksčiau gyvenusių Mažosios Lietuvos moterų jausena… Autorė retrospektyviai grįžta į praeities laiką, į vaikystės pievas, bet jame nepasilieka – dabarties laikas jai vienodai svarbus kaip ir praeities. Šalia tradicinių ketureilių ji pasitelkia trieilius ir utas.

Tas grožis šalčio pirštų kurtas,
Nežemiškas ir toks trapus.
Ar sapnas tai, ar vėjų burtai?
Tas grožis šalčio pirštų kurtas…
Nežadink,vėjau, nenupurtyk
Tylos nuo medžių, jos kerų,
Tas grožis šalčio pirštų kurtas,
Nežemiškas ir toks trapus. („Apšerkšniję medžiai“)

„Tolstančio laiko lašai֧“: Šilutės trečiojo amžiaus universiteto literatūros būrelio refleksijos ir eilės, sudarytos Irenos Arlauskienės, pristato įvairialypių patirčių turinčių brandžių žmonių kūrybą, kurioje atsiskleidžia apmąstymai apie pragyventą laiką, nuoširdus žvilgsnis į mus supantį pasaulį, kasdienybės poetika.

Šilutės TAU literatų knyga „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“ – Šilutės trečiojo amžiaus universiteto literatų karantino užrašai. Tai karantino metą fiksuojantys užrašai, perteikti dienoraščio ar esė forma. Jie verti dėmesio galbūt tik kaip galėjimas išsisakyti ir kaip žmogaus vidujinė raiška.

Kalbant apie šiuos du leidinius, reikia paminėti ir mokytojos Irenos Arlauskienės kaip sudarytojos indėlį vertinant, atrenkant, redaguojant rašančiųjų refleksijas. Įprasmintas laikas palydint kitų kūrybą išties vertas pagarbos.

Dalios Žibaitienės „Kiek daug dangaus…“ (eilėraščiai ir miniatiūros) tarp čia apžvelgiamų eilių leidinių išsiskiria turinio ir raiškos branda ir liudija autorę turint poetinę klausą, pakylama virš banaliai melodingo eiliavimo, eilėraščio vidinė ritmika natūrali ir sklandi.

Pasak literatūrinio rudens komisijos narės Jūratės Daugalienės, Žibaitienės eilėraščiai pulsuoja meile gimtinei. Saulės, vėjo, obelų įvaizdžiai nuneša į šviesų pasaulį, kuris būdingas lietuvių liaudies dainoms. Eilėraščių ritmiškumas, melodingumas tarytum atkartoja upės tėkmę, marių siūbavimą. Eilėse atsiskleidžiančios temos, tokios kaip meilė gamtai, kalbai, istorijai, puikiai dera su egzistencinio laikinumo pajauta.

Pirmajame eilėraštyje „Kiek daug dangaus“, tampančiame visos knygos pavadinimu, autorė praveria savo poetinį lauką. Jame ir pasaulio istorijos žymės (Sokratas, Aristotelis), ir tautos datos (Vasario 16-oji), ir asmeniniai praradimai, ir religiniai apmąstymai (laiškas Kristui, malda Marijai). Žibaitienė savo kūryboje nepamiršta ir ją kaip žmogų, ir kaip poetę formavusios gimtosios žemės („Pamario žemei“, „Į jūrą“, „Vanduo ir žmogus“, „Tėviškė“, „Jurbarkas“ ir kt.). Gal bendrą gilų įspūdį, kurį autorė sukuria poetiniu žodžiu, kiek susilpina „Sekmadienio žaidimų“ posmai ir „Miniatiūrų“ skyrelis. Tolesni rinkinio eilėraščiai vėl sugrąžina, kas tarsi buvo išprūdę, – egzistencinio laikinumo pajautą:

Neatimk iš manęs mano vasarų,
lengvo lapų kritimo
ir šerkšno, –
tas dienas, jau kurių nebeatmenu,
gal pavasariu baltu
paverstum…          

Neatimk tų naktų,
kai virš ežero,
klykia žąsys ir tolstančios
gulbės,
kai virš miesto sirenos užgesusios
jau įsako išvargusiems gulti,

kad pabėgtum iš amžino ilgesio,
prisikrovęs minčių lagaminą,
išsineštum iš buvusio šimtmečio,
ką kiekvienas išeinantis ima… „Neatimk“ 

PROZA

Editos Barauskienės Paprūsės kronikose ir pasakojimuose „Gyvasis lietuvybės kraujas“ toliau plėtojama Mažosios Lietuvos tema, remiamasi ryškiausiais XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios istoriniais faktais. Primenama Švėkšnos grafų Pliaterių įtakinga veikla šio krašto ūkinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo plėtotei, pristatomas „Aušros“ leidėjas, tautinio sąjūdžio ir lietuviškos spaudos pradininkas Jurgis Mikšas, Pirmojo pasaulinio karo įvykiai šiame krašte ir pan. Tačiau knyga nėra vientisa žanriniu požiūriu – į publicistikos plotmę įterpiamas grožinis kūrinys, ir toks žanrinis eklektiškumas trikdo skaitytoją.

Rokas Flick romane „Turtų voratinklyje“ kuria savotišką šeimos sagą – pasakoja apie inteligentišką šeimą, kuri staiga praturtėja, bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms visiškai nuskursta ir atsiduria visuomenės paraštėse. Tik gyvenimo pabaigoje vienas iš tos šeimos narių – sūnus susiranda išbandymų nuvargintą tėvą, tačiau ar tai tikrai reiškia, kad šeimą aplankė gerovė ir ramybė. Patyręs prozininkas rašo išties sklandžiu stiliumi, vis dėlto abi siužeto linijos – istorinė ir Balčių šeimos – nesueina į vieną meninę visumą, o Balčių linija tarsi primena publicistinio straipsnio iliustraciją.

Rimanto Greičiaus romanas „Pašiaušti slenksčiai“, romano „Slenksčiai“ antroji dalis. Pirmoje autorius, buvęs tremtinys, nemažai dėmesio skyrė tremties temai, o antroje susisieja atgavusios nepriklausomybę Lietuvos dabartis su sudėtingu, nevienareikšmiškai vertinamu pokariu. Kaip teigia autorius savo romane „Pašiaušti slenksčiai“, rašydamas antrąją dalį, jis daug važinėjo po įvairius šalies regionus, užrašinėjo žmonių, pamenančių pokario žudynes, prisiminimus. Tad nors knyga – kūrinys grožinis, joje gausu neišgalvotų, dokumentais pagrįstų faktų ir pavardžių.

Mindaugas Milinis pristato dvi knygas: „Afganistano mėsmalė, 1979–1989 m.“ ir istorinį romaną „Partizanas“. Pirmoje surinkti kariavusiųjų Afganistane atsiminimai. Karo vaizdai patraukia įtaiga ir autentiškumu. Įvadiniame straipsnyje pristatoma šio absurdiško karo ištakos, autorius stengiasi pateikti kuo išsamesnį vaizdą, nors istorinio apibendrinimo lyg ir pristingama.

Romanas „Partizanas“ – antroji „Partizano“ dalis. Vis dėlto tokios itin glaudžios tąsos su pirma dalimi neįžiūrėčiau ir labiau vertinčiau kaip savarankišką kūrinį. Romane perteikiamas panoraminis pokario Vakarų Lietuvos (Klaipėdos, dalies Žemaitijos) vaizdas; aiškus autoriaus vertybinis nusiteikimas, visiškai nemenkinantis kūrinio meninės vertės. Knygoje galima išskirti kelis sluoksnius – romano žanrą papildo istorinė, publicistinė dokumentika: kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiama ištrauka, pavyzdžiui, iš partizanų ar vietinių klaipėdiškių atsiminimų, kurioje fiksuojama konkretus pokarinio gyvenimo Lietuvoje aspektas, o toliau siužetas plėtoja įvardytą faktą. Milinis gerai susipažinęs su bendromis pokario Lietuvoje realijomis ir su konkrečia Klaipėdos situacija.

Meniniu-literatūriniu lygiu, vaizdžiu istoriniu kontekstu knyga išties sudaro brandaus kūrinio įspūdį.

Dovydo Pancerovo „Medžiojant tėvą“, kaip sako internautai, tai kūrinys tarp dramos ir detektyvo. Romane žurnalistinė istorija įvelkama į keistą, vietomis netgi mistišką atmosferą. Skaitytojas ir veikėjai įtraukiami į manipuliacijų žaidimą, kuriame neaišku, kas yra neginčijami faktai, o kas tik išgalvota. Atskiri romano epizodai nestokoja įtaigos, tačiau neapleidžia klausimas, kokia  pagrindinė siužetinė linija ir kas yra pagrindinis veikėjas? Autorius tarsi kalba užuominomis, tik pabaigoje pasako veikėjų demaskuotą nusikalstamą schemą ir pačius veikėjus kiek apnuogina – vis dėlto pagrindinis veikėjas (Tomas Urbonas) lieka psichologiškai nepagrįsta

Indrė Večerskienė (Indrė Vakarė)  pateikė net keturis romanus: „Juodvilkio dvaras“, „Aklas pasimatymas“, „Niekada nesakyk niekada“ ir „Tą vasarą prie jūros“. Tai meilės arba popromano kanonus atitinkantys kūriniai: juose esama dramatizmo, lemtingų atsitiktinumų, aistros, erotikos su viską vainikuojančia gera pabaiga.

VAIKŲ LITERATŪRA

Giedrė Bulotaitė „Kažkas“ – neįmantrias, vaikų pasaulėvaizdžiui artimas eiles autorė puikiai papildo savo pačios iliustracijomis. Žodžio ir vaizdo vienovė kuria paveikų įspūdį, nukelia mažąjį skaitytoją į paslapties kupiną gamtos pasaulį.

Ignė Zarambaitė savo trejų metų kūrybinę kraitę papildo vaikams skirtais leidiniais: apysaka „Stebuklingi senelio batai“, apysaka „Juodavandeniai“ ir pasaka „Slapta laiškų rašymo agentūra“. Žavi autorės gebėjimas išmoningai regzti siužetinę liniją, kuri tarsi panėši į stebuklinės pasakos siužetą „Stebuklinguose senelio batuose“, vis dėlto dėmesys telkiamas į kasdienybės, bendravimo su artimaisiais žavesį netiesmukai bylojant, kad stebuklai slypi paprastuose dalykuose.  „Juodavandeniuose“ rašytoja prabyla kaip šių dienų paauglių gyvenimo realybės fiksuotoja: seksas, girtavimas, patyčios, narkotikai, brutalūs tarpusavio santykiai. Tai istorija apie šešiolikmetės Anos ir jos draugų gyvenimo pokyčius, tinkamų sprendimų paiešką sudėtingose situacijose, apie asmenybės brendimą ir savęs atradimą. Zarambaitės pasakoje „Slapta laiškų rašymo agentūra“ vietą randa ir vaikų draugai gyvūnėliai, ir šiuolaikinio pasaulio atributai – išmaniosios technologijos. Joje neprikišamai įsikomponuoja ir pasakoms būdingas moralas, kad kilnu daryti gerus darbus.

Vaikų balsu prabylanti Stasės Valužienės knyga „Sveikas, Pasauli“ – užrašyti autorės ir devynių vaikų (nuo 3 iki 8 m.) pokalbiai, kuriuose atspindi įvairios kasdienio gyvenimo situacijos, leidžiančios skaitytojui apgalvoti mažų vaikų mintis ir geriau suprasti jų asmenybę.

VERTIMAI

Remigijus Šemeklis iš anglų kalbos išvertė Martino Chemnico „Enchiridioną: tarnystę, žodį ir sakramentus“. Martinas Chemnicas – XVI a. liuteronų teologas. Ši knyga parašyta klausimų ir atsakymų forma. Išsamesniam teologijos pažinimui ar ieškant atsakymų į svarbiausius klausimus apie Dievą ir Žmogų šis vertimas, šiame literatūriniame rudenyje plečiantis žanrų ribas, kai tik ir yra pasirinkimas.

MEMUARISTIKA 

Danutė Klumbytė „Likimų sankirtos“  žanrų aspektu labai eklektiškas leidinys, į jį sudėti apsakymas, atsiminimai, literatūros tremties tema apžvalga, bibliografija, laiškai. Įdomūs puslapiai apie aspirantūrą Maskvoje, atvirai pasakojama apie kai kurių rusų inteligentų šovinizmą. Trūksta redaktoriaus žvilgsnio, pasitaiko ir netikslių faktų.

Stasės Valužienės „Pradžioje buvo ganiava: prieš šimtmetį“ – tai pasakojimas apie Lietuvos kaimo buities aplinką, darbus, žmones, papročius. Stengiantis išlaikyti unikalią to meto kalbą, aprašomas maždaug 1908–1914 m. laikotarpis.

PUBLICISTIKA

Stasio Mėlinausko „Rusnė. Šaktarpio skaitiniai“ – turiningas, išsamus Rusnei ir jos gyventojams skirtas leidinys, pristatantis šio regiono kultūrinį vyksmą, istorinę praeitį, nūdienos realijas ir pan. Autoriaus į vieną leidinį sudėti tekstai, publikuoti įvairiais laikotarpiais ir įvairioje periodinėje spaudoje, viena vertus, atskleidžia savotišką panoraminį šios salos gyvenimo ir jos žmonių likimų vaizdą, kita vertus, „įkalina“ tą informaciją konkrečiame laikotarpyje – kitados nutikusių įvykių tęsinys tampa nežinomas.

Dovydo Pancerovas, vieno iš autorių, „Kabinete 339“ vyrauja tiriamoji žurnalistika.

MOKSLINĖ HUMANITARIKA

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus edukacinį sąsiuvinį „Lietuvininkų tarmės“ pas skaitytoją palydi Klaipėdos universiteto tyrėjos S. Pocytės įžanga ir kultūrininko V. Toleikio straipsnis apie vokiškąjį Prūsų Lietuvos paveldą, kultūrai nusipelniusius to regiono žmones, tačiau juose kalbiniai klausimai neaptariami. Toks platėlesnis žvilgsnis į šį regioną, neabejotina, plečia skaitytojo akiratį, tačiau galima klausti, kiek jis dera su paties leidinio sumanymu – lietuvininkų tarmių edukacija, kuriai skiriama pagrindinė leidinio dalis, joje pateikiama Mažosios Lietuvos tautosakos pavyzdžių iš 1937 m. Lietuvių tautosakos archyvo leidinio. Šiai daliai, mano galva, kaip tik ir stinga išsamesnio filologinio kalbinio vertinimo.

Šilutės Hugo Šojaus muziejus – leidinys apie muziejų, parengtas jame dirbančių muziejininkų. Informacija pristatoma glaustai ir informatyviai, pateikiama Hugo Šojaus asmenybė, veikla ir muziejaus rinkiniai.

Monikos Žąsytienės darbas „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ skirtas žydijos tematikai konkrečiame regione atskleisti. Jis aiškiai parodo, kaip svarbu remtis archyviniais šaltiniais siekiant išvengti nepamatuotų interpretacijų tokia jautria ir dažnusyk daug diskusijų keliančia tema. Autorė labai tikslingai archyvinius šaltinius papildo istoriniais ar spaudos šaltiniais, žydų ir ne tik jų liudijimais. Lakoniškai apžvelgiama žydų apsigyvenimo Švėkšnoje istorija, daugiau dėmesio skiriant tarpukario situacijai ir ją grindžiant gausesniais šaltiniais. Vertinga šiame leidinyje ir tai, kad autorė nesitenkina tik statistika, bet galvodama apie adresatą ją papildo ir holokaustą išgyvenusių asmenų prisiminimų nuotrupomis.

Žąsytienė žydijai skirtą darbą apibūdina kaip kraštotyros srities leidinį; vis dėlto atida archyvų paveldui, rėmimasis publikuotais mokslo veikalais kilsteli šį leidinį į kur kas aukštesnį lygmenį.

VIZUALINĖ RAIŠKA

Violetos Astrauskienės iliustracijos Gerdos Jankevičiūtės knygai „Paukščių gojus“ taiklios ir profesionalios: gamtos vaizdiniai puikiai atliepia vaikų kūrybą. Iliustracijomis tarsi kuriamas savarankiškas vaizdinis pasakojimas, galintis sužadinti ir pakurstyti mažojo skaitytojo vaizduotę. Įspūdingos iliustracijos ir jos knygoms „Kurti – tai užmušti mirtį“, „Sapnuoju gimtinę“ – jose koduojamos gilesnės, egzistencinės, plotmės.

Kęstučio Demerecko leidinio „Nemuno delta: penkių šimtmečių akimirka“ didelę dalį užima nuotraukos, bet, anot rašytojos ir literatūrinio rudens komisijos narės Astridos Petraitytės, tai yra ne „vaizdų knyga“, o rimta istorinė-geografinė studija. Remdamasis žemėlapiais, istoriniais šaltiniais, leidinio autorius pateikia Nemuno deltos istorinės raidos skerspjūvius – čia iškyla informacija apie upių atšakas, kaimus, gyvenvietės ir kt. Iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti, ar visos Demerecko siūlomos hipotezės (pavyzdžiui, dėl vardų kilmės ir pan.) pagrįstos, neabejotina yra tai, kad surinkta gausi ikonografinė medžiaga byloja apie atsidavimą, atidą detalėms ir pagarbą istoriniams šaltiniams.

Jurgos Šarmavičiūtės iliustruota Dovilės Zavedskaitės apysaka „Lietus ir skafandras“ rodo dailininkės gebėjimą vizualiai perteikti knygos mintį ir nuotaiką.

Baigdama dėkoju kraštiečiams už jų kūrybą, bibliotekai už Literatūrinio rudens konkurso-šventės organizavimą, komisijai už kruopštų darbą, pastabas ir refleksijas.

Įvertinimas

Prozos nominacija – Mindaugui Miliniui už romano „Partizanas“ antrą dalį.

Ištikimybės Šilutės ir jos krašto tematikai nominacija – Kęstučiui Demereckui už knygą „Nemuno delta: penkių šimtmečių akimirka“.

Tiriamosios publicistikos nominacija – Monikai Žąsytienei už knygą „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“

Kūrinių vaikams ir jaunimui nominacija – Ignei Zarambaitei už knygas „Juodavandeniai“, „Stebuklingi senelio batai“, „Slapta laiškų rašymo agentūra“.

Vizualinės raiškos nominacija – Violetai Astrauskienei už iliustracijas knygoms „Kurti – tai užmušti mirtį“, „Sapnuoju gimtinę“ ir Gerdos Jankevičiūtės knygai „Paukščių gojus“.

Nominacija „Literatūrinio rudens staigmena“ – kun. Remigijui Šemekliui už Martino Chemnico knygos „Enchiridionas: tarnystė, žodis ir sakramentai“ vertimą iš anglų kalbos.

2021 metų literatūrinio rudens konkurso „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ laureatė, Fridricho Bajoraičio literatūrinės premijos laimėtoja – pedagogė, poetė, Žemaitijos rašytojų sąjungos narė, vienuolikos knygų autorė, kelių knygų bendraautorė Dalia Žibaitienė už eilėraščių knygą „Kiek daug dangaus…“