„Sumazgytų eilučių šniūrelis“ pradeda savo kelionę

Sumazgyta, suraizgyta mūsų būtis. Nuo gimimo užmegztas mazgeliu mūsų gyvenimo siūlas vyniojasi, vienur tiesiai, sklandžiai, o kartais, žiūrėk, kažkur susipainiodamas.

Šiai minčiai užklysti pretekstą davė knygutė, taip ir užvardinta: „Sumazgytų eilučių šniūrelis“, kurios autorė visiems šilutiškiams pažįstama Irena Arlauskienė. Ne vieną jos knygą sutikome, skaitėme, gėrėjomės. O štai rugsėjo 15-osios popietę ji į „šniūrelio krikštynas“ sukvietė Šilutės literatų sambūrio „VĖDRYNAS“, kurio vadovė ji ir yra, bičiules. Be galo miela buvo imti į rankas naują poezijos knygą, gėrėtis gražiu viršeliu (dizainas ir piešiniai Tatjanos Petravičienės).

Autorė „naujagimį“ pristatė taip: „Tai senuose užrašuose užmiršti ir dabar pažadinti tekstai, rašyti ilgą laiką. Ne autobiografijos atspindys, o tiesiog buvusio ir esamo gyvenimo pabira dėlionė“. Taip pratarmėje teigia  autorė, o iš tiesų eilėraščių laikas nuoseklus, einantis nuo „…jau esi, matai, girdi, jauti, / Bet mintis neturi dar sakinio rūbo“ iki gyvenimo sambrėškio.

Vartėme knygutę, džiaugėmės talentingu Irenos žodžiu. Ir kaip čia tinka poeto G. Grajausko kažkur pasakyta mintis, jog galbūt Viešpats Dievas nenuspiria Žemės rutulio į nebūtį tik todėl, kad mes jam šiek tiek įdomūs – nes rašome ir skaitome eilėraščius, grojame muziką ir tapome paveikslus.

Kai rugpjūčio rasom
Vieną rytą prisirpsta
Voratinklių pynės
Virš smilgų lieknų,
Išsirėdę lyg šventei
Į kelią jurginai
Dairosi nekantriai,
Lyg ko laukdami.
Uždega širdį nerimas keistas,
Lyg šauksmas, lyg aidas,
Lyg almanti upės versmė.
Paukščiu viršum vasaros apsuki ratą
Ir degdamas puoli gelmėn.