Žalgiris – prieš mūšį pūsti trimitai kruviną dieną žadėjo…

zalgirio_musis-virselis

1410 metais, liepos 15 dienoj prūsų Sasnos žemėse, slėnyje prie Tanenbergo viena prieš kitą sustojo dvi kariuomenės: lietuviai, žemaičiai, lenkai, totoriai, čekai, gudai prieš 51 vėliavą kryžiuočių. Pastarųjų rikiuotėje, blizgančioje šarvais, buvo ir kitų Europos šalių karių. Kryžininkai net atsigabeno nukaltas grandines pralaimėtojams. Ilgai draskėsi kariuomenės, kol pergalė nusviro lietuviams, lenkams ir jų talkininkams.

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos kariuomenę sudarė apie 60 tūkstančių lenkų, 42 tūkstančiai lietuvių ir gudų (rusų Smolensko pulkas), 40 tūkstančių totorių ir 21 tūkstantis samdinių iš Čekijos, vadovaujamų garsiojo Jano Žižkos. Viso – apie 163 tūkstančiai vyrų. Kryžiuočių Ordino pajėgos mažesnės: gal 83 tūkstančiai vyrų vos ne iš visos Vakarų Europos. Čekų samdinių buvo abiejose pusėse. Tokius skaičius nurodo vokiečių istorikas J.Foigtas, parašęs „Prūsijos istoriją“. Pastarasis rėmėsi pačių kryžiuočių likusiais archyvais. Anot lietuvių istoriko S.Daukanto, Tanenbergo lygmėse vokiečių Ordino geležinės gretos turėjo per 100 000 karių. Savo veikale jis mini žuvus pusę kryžiuočių ir 600 rinktinių riterių. Kiti istorikai teigia, jog ir 20 tūkstančių kritusiųjų kovojančiųjų būtų nepaprastai daug. Popiežiaus Jono XXIII bulėje užrašyta kritus 18000 krikščionių. Žinoma, jog tų laikų metraštininkai linkdavo didinti kariaujančiųjų skaičių, nes taip nupiešdavo didingesnius mūšių vaizdus. Kaip ten bebūtų, Žalgirio mūyje, kurį kryžiuočiai vadino Tanenbergo kautynėmis, vokiečių Ordinas nebeteko pirmykštės galybės.

Atnešė du kalavijus

Du kalavijus – kruviną ir švarų – atnešė Lenkijos karaliui Jogailai kryžeivių heroldai prieš Žalgirio mūšį. Pasiuntiniai pasiūlė karaliui rinktis kurį nori kalaviją: kruvinas reiškė karą, švarus – taiką. Jogaila pasiliko abu tardamas: „Nors turiu kalavijų, tačiau atimsiu abudu, kaip ateinančios pergalės ženklus, nes pagal senų dienų apsiėjimą tik pergalėtas atiduoda savo ginklus“.

Sąjungininkų dešinįjį sparną dengė Laubeno ežeras, lenkai slėpėsi Žalgirio miško paunksmėje, o kryžiuočiai išsirikiavo ant kalnelio, užtverdami kelią link savo lizdų lizdo – Marienburgo tvirtovės. Kryžeivių magistrui Ulrichui fon Jungingenui sunku buvo patikėti, kad pakilusi Rytų galybė, vadovaujama vis dar pagoniškosios Lietuvos valdovo, perkrikšto ir atsimetėlio Vytauto, įstengtų sumušti rinktinę Ordino kariuomenę, narsius riterius ir knechtus, karų profesionalūs. Po vokiečių vėliavomis susirinko geriausieji Europos kariai. Juodasis aras ir kryžius ves juos į pergalę. Jis pats nekantravo pasinerti į mūšį. Staigus būdas ir kario prigimtis tiesiog degino magistrą. Ulrichas netikėjo diplomatija – vien ginklo jėga. Ankstesnis kryžiuočių magistras Konradas fon Jungingenas prieš savo mirtį įspėjo Ordino elitą nerinkti į didžiuosius magistrus jo brolį Ulrichą dėl pernelyg karšto charakterio ir nepamatuotų sprendimų. Ulrichas fon Jungingenas buvo šaunus karys, tačiau juk ne visus reikalus būtina spręsti skelbiamais karais, neatsižvelgiant į politines, ekonomines situacijas. Kryžeiviai vis dėlto patikėjo Ordino valstybės vairą ryžtingajam Ulrichui. Jo valdomas Ordinas neketino grąžinti lietuviams Žemaitijos, lenkams – Drezdenkos bei kitų žemių. Paliaubos, kurias abi pusės išnaudojo ginklavimuisi, talkininkų paieškoms, baigėsi: kalbės ne sukti didžiūnų liežuviai, o bombardos. Pusšimtis patrankų turėjo įvaryti stabmeldžiams baimės. Neįvarė!

Gyventi laisviems arba mirti – kito pasirinkimo nebuvo

…Sugaudė lenkų trimitai, nuaidėjo lietuvių tauro rago garsai. Meškų kailiais apsikarstę žemaičiai, sukdami vėzdus, it girių tamsiųjų gaivalas pasruvo į priešą. Pagonys šaukėsi Perkūno ir auksaplaukės Praurimos pagalbos. Tiek kartų parduoti ir išduoti, netgi Vytauto, tiek sykių karštai šokę prieš baltaapsiausčius plėšikus, tykoję jų giriose, vilioję į raistus, kemsynus, žudę atėjūnus ir patys žuvę, versti į peleną, į nieką, vergiami, bet nepavergti, dabar puolė pasitikti pergalės arba mirties. „Tegul kelmas krikščionims tevergauja, o ne žmogus“ – taip kelis amžius porino žemaičiai, gindami savo kilties žemes, namus nuo atėjūnų, kurių skyduose juodavo kryžius. Atėjo atsiskaitymo valanda. Kryžeiviai, kurie tiek metų dėjosi balandžiais, o kandžiojosi kaip gyvatės, turės arba žūti, arba teisiuosius pavergti. Grandines iš anksto tam nukalė, bet dar nežino, kad ne lietuvį, ne lenką jos suverš: pačius.

Permainingas mūšis

Žaibavo lenkti totorių jočių kardai, dunksėjo į riterių šarvus žemaičių kuokos. Vokiečiai drąsų drąsiausiai ne tik atsilaiko, bet kalavijais ir ietimis perplėšė puolančiųjų eiles. Dulkių debesyse dingo chano raiteliai. Negi išsigando?! Virš mūšio lauko suskambėjo kryžeivių giesmė „Christ ist erstandin“ (Kristus prisikėlė). Per anksti užgiedojo vokiečiai. Dar laukia jų Smolensko pilies pulko gudų (rusų) ir ten tarnaujančių lietuvių ilgakočiai kirviai, dar kausis lenkai.  Pats Ulrichas fon Jungingenas veda mūšin narsiausius vakariečius. Ulricho galvos šalmo antveidis nuleistas, joja atstatęs ietį. Bet žirgai klumpa į gudriai susuktus vytinius, savotiškus spąstus sunkiai šarvuotiems riteriams. Smolenskiečių kirviai skabo, darko, guldo riterijos žiedą. Lankininko strėlė sutrupino Ulricho antveidį, sužeidė magistrą. Šalmas su povo plunksnų skiautere nuskriejo žemėn, per fon Jungingeno veidą teka kraujas, laša ant balto apsiausto su aru. Ordino juodasis erelis po Žalgirio nenorom nuleis sparnus ir kiek įtrauks nagus – jo didžiosios dienos liks praeityje. Savo gyvastį tame lauke padėjo ir Ulrichas fon Jungingenas.

Apsisukę totoriai sugrįžo laimėti

Ilgai grumėjo mūšis slėnyje. Pergalė sviro tai vienon, tai kiton pusėn. Kariuomenių vadai kovėsi kartu su eiliniais kariais. Lenkams vadovavo Krokuvos komendantas Zidranas Maskovskis, čekams pavyzdį rodė Janas Žižka, lietuviams – Vytautas ant eiklaus žirgo. Tik Lenkijos karalius Jogaila aukštoje šėtroje (palapinėje) prie pastatyto altoriaus meldėsi. Vytautas jam taręs: „Broli, diena yra karo, ne maldos“. Tad ir Jogaila lenkams iš tolo pasirodė, kad šie susiūbavusią narsą atgautų. Buvo iškilęs pavojus ir maldingajam Jogailai: prie jo palapinės risčia atidūmė prasiveržęs kryžiuotis, riteris Dipoldas, grasindamas valdovui giltine. Karalių išgelbėjo jo raštininkas Olesnickis, sugriebęs vietoj plunksnos ragotinę ir užtvojęs kryžeiviui. Regis, raštininko stipraus būta – Dipoldas išvirto iš balno karaliaus šarvų ir aprėdų negavęs. Godųjį dažnai Dievas lygioje vietoje nubaudžia. Ir lietuvaičiams tai taikytina. Kiek eibių vienas antram pristeigė pusbroliai Jogaila ir Vytautas, kol pagaliau surišo savo pulkus, kad sutrupintų prūsų užkariautojus ir skriaudėjus – Ordiną. Gi Žalgirio mūšio pabaigą lėmė apsisukę ir sugrįžę į kirstynes totoriai. Ar tai buvo iš anksto parengtas taktinis manevras, ar palikę mūšio lauką totoriai atsitokėjo ir vėl puolė, istorikai tebesiginčija. Kai besivejantieji išskysta, totorių raitija apsigręžia ir pasaloje esančiu rezervu apsupa priešus iš sparnų. Būtent šios taktikos dėka 1399 metais totorių chanai Timūras ir Edigėjus prie upės Vorkslos skardžių sukūlė jungtines lietuvių, lenkų bei vokiečių pajėgas. Tikėtina, jog šia totorių gudrybe Vytautas pasinaudojo Žalgirio mūšyje. Ordino rašytiniuose šaltiniuose rasta pastaba apie minimą klastą bei raginimas neardyti karių rikiuotės persekiojant, neva, sprunkančius pagonis.

Apsiaustas Marienburgas atsilaikė

Žalgirio mūšis padarė galą vienuolių valstybės hegemonijai, bet ji nebuvo visiškai sutrempta. To neįvyko. Vytautas atitraukė savo karius nuo apgulto Marienburgo, turėdamas savų sumetimų, taip pat dėl kariuomenėje plintančios dizenterijos. Tvirtovę atkakliai gynė komendanto Henriko fon Plaueno 5000 karių įgula. Po 8 savaičių baigė apgultį ir lenkai. Kryžininkai išsipirko sumokėję 100 000 kapų grašių karo išlaidų. Manoma, jog Vytautas tyčia palikęs Jogailos valstybės pašonėje nepribaigtą Ordiną..? Gal taip, gal ne. 1411 metais sudaryta Torunės taikos sutartis Ordino nepažabojo, tiesa, grobikišką apetitą sumažino. O Žalgirio mūšis – Lietuvos ir Lenkijos istorijų didžiausias pasididžiavimas. Tiesa, išliko ir kai kurios jo mįslės, į kurias atsakymo tebeieško istorikai.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Žalgiris – prieš mūšį pūsti trimitai kruviną dieną žadėjo…"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*