Planuojama pagerbti Vydūno bendražyges

Vacys Bagdonavičius prisimena, kaip 1991 metų spalio 19 dieną į „minkštą Rambyno smiltį amžinam poilsiui paguldyti iš tolimojo Vokietijos miesto Detmoldo sugrįžusio didžiadvasio – Vydūno (1868–1953) palaikai“. Šiais metais minėsime 25-ąsias jo sugrįžimo, kaip tuomet buvo sutarta sakyti, metines.   

Per tą ketvirtį amžiaus iki tol labiau neįžengiamą girią primenančios Rambyno kalno papėdėje esančios Bitėnų kapinaitės virto nuostabia vieta. Dabar jos beveik tokios, kaip prieš Vydūno grįžimą ir buvo sumanyta – tapo Mažosios Lietuvos kultūros panteonu.

Džiugiausia, kad būtent šitas jų grožis atsiskleidė Vydūno draugijos narių pastangomis ir jų darbo dėka. Per daugybę metų, padedami vietos valdžios, miškininkų bei įvairių rėmėjų, šie žmonės vasaros stovyklų metu jas sutvarkė. Tai buvo daroma pagal architektų Marijos ir Martyno Purvinų pasiūlytą projektą.

Šiandien Amžino poilsio čia yra atgulę Martynas Jankus, Kristupas Banaitis, Jonas Vanagaitis su žmona bei kiti Mažosios Lietuvos krašto kultūriniam visuomeniniam gyvenimui nusipelnę asmenys.

O tiems Mažosios Lietuvos krašto šviesuoliams pagerbti, kurių palaidojimo vietos arba nežinomos, arba sunkiai pasiekiamos (o gal net ir sunaikintos), Bitėnų panteone yra pastatyti keli kenotafai. Juose įrašytos šių nusipelniusių žmonių pavardės.

Vydūno draugija, rengdamasi paminėti Vydūno sugrįžimo 25-ąsias metines, brandina sumanymą: greta Vydūno kapo jo gyvenimo bendražygėms pastatyti du kenotafus. Vienas būtų skirtas jo idėjų puoselėtojai bei rėmėjai Martai Raišukytei, kitas – Vydūno žmonai Klarai Fiülhase-Storost. Jos abi praėjusio šimtmečio trečiojo dešimtmečio viduryje buvo palaidotos tuometėje Tilžėje (Sovetskas). Tačiau dėl XX a. vykusios didžiulės sumaišties šiandien nei jų kapų, nei kapinių tame mieste nebėra likę. Tad vydūniečiams ir kilo mintis šitokiu būdu jas pagerbti.

Norėdami šį sumanymą įgyvendinti Lumpėnuose, Šilutėje bei Kintuose vakar lankėsi Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas su bendražygiu, Vydūno sveiko gyvenimo būdo propaguotoju Juozu Šidiškiu. Susitikę su Lumpėnų seniūne Danguole Mikeliene jie apžiūrėjo galimas tokių kenotafų pastatymų vietas Bitėnų kapinaitėse. Galutinį žodį turėtų tarti Pagėgių savivaldybės vadovybė. Tačiau jau preliminarus pritarimas įamžinti Vydūno bendražyges yra gautas.

Šilutėje vydūniečiai aplankė F.Bajoraičio viešąją biblioteką. Bibliografijos skyriaus vedėja Nijolė Budreckienė pažadėjo padėti bandant išsiaiškinti Vydūno žmonos Klaros kilmę ir gimimo metus. Jie turėtų būti išpjaustyti mediniame krikšte. Jo projektą pradėjo rengti šilutiškis tautodailininkas Vytautas Rauktys. Vydūniečiai mano, kad mediniai krikštai geriausiai atspindėtų Martos ir Klaros dvasia.

Toliau vyks parengiamieji bei šio sumanymo derinimo darbai. Ir jei niekas nesutrukdys, šių metų vydūniečių vasaros stovyklos Bitėnuose metu – rugpjūčio pradžioje – mediniai kenotafai Vydūno bendražygėms galėtų būti pastatyti. Tai būtų vienas pagrindinių Vydūno perlaidojimo jubiliejui skirtų akcentų.

Pastaba:

Kenotafas (gr. κενοτάφιον) – simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. Dažnai statomas tuo atveju, jei mirusiojo palaikai yra sunkiai pasiekiamoje vietoje, jei jie negali būti palaidoti tėvynėje, jei mirusysis buvo kremuotas.