Ožkarčiai, dvaras įsimintinu pavadinimu  

Virsde_ozkar

Prieš porą mėnesių nusprendžiau pagaliau parašyti apie Ožkarčių dvarą prie pamiršto senojo Pašto kelio. Susiruošiau, žvilgterėjau į internetinius žemėlapius išvažiavau pasiėmęs fotoaparatą. Nuo plento pasukau į Lapynų pusę. Paklaidžiojęs atsiradau Barvuose. Vietiniai žmonės į mano klausimą apie dvarą, sakė nežiną, tačiau prisiminę, jog yra buvusi girininkija tokiu pavadinimu.

Bandžiau ieškoti lėtai riedėdamas siaurais miško žvirkeliukais, bet paklydau. Suėmė pyktis, bet girininkijos dar nė kvapo. Trumpam sustojau, pasišaukiau pagalbon intuiciją ir po dešimties minučių pagaliau pasukau raudono aukšto pastato link. Taip pasiekiau savo kelionės tikslą.

Keturis šimtus trejus metus atgal, 1614 metais ūkiškai besiverčiančio Balcerio Greitaičio kaimelis buvo įtrauktas į oficialius dokumentus. Neaišku, kas davė neeilinį – Ožkarten pavadinimą vietai girios pakrašty. Matyt ūkininkas, tikras šmaikštuolis, greičiausiai augino ožkas, tad ir pavadinimą vietai davė ne bet kokį. Lengva įsiminti – Ožkos karčiai.O gal linksmo kaimo vardo autorius gimė keliais šimtmečiais anksčiau? Šiai dienai gyvenvietę supa tankiai apaugęs miškas. Kaimas turėjo ne dažnai pasitaikantį laisvai paveldimo kaimo statusą, tai reiškia buvo įkurtas laisvais nuo lažo darbui krašto gyventojais.

Aštuoniolikto šimtmečio pradžioje kaimas buvo tankiai apgyvendintas dešimčia šeimų: Stansiai (Stansus),Atželaičiai (Atzelatis), Atžaložentčiai (Atzallazents), Bartaitaičiai (Bertatis), Dovidai (Dowids), Laukstėnai (Laukstens), Ožkarčiai (Oszkarts), Stepotaičiai (Steppotatis), Tančiai (Tantzus), Kristupai. Šios pavardės minimos jau ne kartą minėtoje Verdainės bažnyčios krikšto knygoje.

Ūkininkauti smėlingoje žemėje buvo nelengva. Lietuvininkai vienas po kitopaliko kaimelį ir 1764 metais dviem vokiečiams Miervadui ir Hintcui išnuomoti ūkiai sujungti į vieną dvarą. Pastatę malūną, vyrai pasirodė labai apsukrūs. Dvarui ne kartą keitus savininkus, dažniausiai darbus pasiskirstydavo du šeimininkai. XIX amžiaus pradžioje dalį Ožkarčįsigijo Johanas Gronau, garsiojo 1918 m. Tilžės akto signataro Jurgio Granavo (Jurgen Gronau) senelis. Čia gimė ir pats Jurgis.

Dvaro savininkai ieškojo galimybių plėstis ir 1822 metais valdžia davė leidimą atidaryti smuklę. Kaimelio padėtis prie judraus pašto kelio tokiai veiklai tiko kuo puikiausiai. Tačiau situacija pasikeitė, kai po 11 metų sėkmingo verslo nutiestas naujas plentas sumaišė veikliems ožkartiečiams visas kortas. 1878 m. dvaras buvo nupirktas miškų valdybos ir paverstas girininkija. Įdomu, kad nors dvaras dabar priklausė valdžiai, dvaro valdytoju liko vienas iš savininkų – Evaldas Setegastas. Jis 1888 metais pirmininkavo potvynio pagalbos nariams Tarybai.

Ožkarčiuose gimė jo vyriausias sūnus Hansas Evaldas, garsus Vokietijos sodininkystės mokyklos įkūrėjas. Baigęs vidurinę mokyklą Klaipėdoje, jis studijavo žemės ūkį Karaliaučiuje, Berlyne ir Tiubingene įgijo mokslų daktaro laipsnį. 1878 metais jis atvyko į savo pirmąjį darbą į mokyklą Brandisoje, netoli Leipcigo, kaip mokytojas, ir jau antrąjį pusmetį tapo jos lyderiu. Po ketverių metų įkūrė Ronneberge (dabar Ronino, Lenkija) privačią žemės ūkio švietimo įstaigą, bet 1886 m. jis persikėlė į Köstritz. Institutas sulakė didelės sėkmės ir tų pačių metų pabaigoje jis įsteigė „Sodininkystės mokyklą“, tapusią „Aukštosios sodininkystės mokyklos “ Tiuringijoje branduoliu. Hansas daug dirbo ir sėkmė jam nusišypsojo dar kartą. Dabar jis sukūrė švietimo įstaigą, lygiaverčią kitoms aukštojo švietimo ir mokslo įstaigoms. Galiausiai 1910 metais jo mokykla pripažinta valstybės kaip įstaiga, ruošianti galutiniam egzaminui aukštosios mokyklos sodininkus.

Tais pačiais metais pasirodė jo iliustruotas darbas „Sodininkystės vadovas“, kuriame jis aprašė, ko mokoma ir praktikuojama jo švietimo įstaigoje Kostritce.

1923 metais dėl rimtų ekonominių problemų Pirmojo pasaulinio karo metu Kostritco savivaldybė privačiai valdomą Zetegasto institutą“ reorganizavo į „Aukštąją sodininko švietimo įstaigą“.1934 metais „Tiuringijos žemės valstiečių“ mokykla buvo perimta ir tapo nacionaliniu mokymo centru. Įstaigos veikla buvo sustabdyta ir uždaryta dėl karo 1945 metais. 1927 m. Hansas Zettegastas pasitraukė į pensiją. Mirė 1936 metais ir buvo palaidotas miesto kapinėse.

Girininkija Ožkarčiuose gyvavo ir po karo iki pat Nepriklausomybės antrojo dešimtmečio. Vėliau pastatą įsigijo miško darbininkai, dirbę girininkijoje.

Vietovės pavadinimas beveik užmirštas, tik dar aplinkinių kaimų senbuviai ir jų vaikai prisimena. Dabar namų ūkis priskirtas Kalininkų kaimui. Autentiškame girininkijos pastate gyvena ponas Jurgis ir jo sesuo. Jis papasakojo apie kasmet dviračiais keliaujančius vokiečių turistus, užsukančius čia pamatyti legendinio Sodų meistro gimtinės.

Mes turime nepaprastai turtingą garsiomis asmenybėmis kraštą ir galime didžiuotis, jog esame gimę šioje Pamario žemėje. Vertinkime tai, ką turime, ir neužmirškime savo protėvių darbų, kurių dėka esame įleidę savo šaknis Pamario krašte.

Dėkoju savo redaktorėms Birutei Morkevičienei ir Angelei Digaitytei patarimus irdarbą.

Šaltiniai:
J .ZembrickisJ.Bittensas Šilokarčiamos apskrities istorija“.
wiki-de.genealogy.net 
www.knerger.de
www.thueringer-naturbrief.de

Girinink_2 Girinink Grindys SettegastPortraet

1 Komentaras "Ožkarčiai, dvaras įsimintinu pavadinimu  "

  1. Dėkui straipsnio autoriui, pati ten augusi 1961-1965 metais. Tik istorijos nežinojau.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*