Pakriko organizacija. Novelė

Novele_virselis-02

Vieną liepos pavakarį mums, spaudos atstovams, buvo įsakyta ant rytojaus Juodkrantėje prisijungti prie reikšmingų ponų ekskursijos iš vieno turtingo skandinavų krašto. Prie Elnio viešbučio jau radom didingus svečius po pusryčių pasirengusius apžiūrėti Neringos įdomybes. Visi buvo apsivilkę lyg tik ką išėję iš siuvyklos, su nematytai šauniais foto aparatais, pas mus neparduodamais kelionkrepšiais, elegantiškomis lazdelėmis, ne mūsų rašto megztinėmis, aptemptom ant jų išryškėjusių pilvų, prikišamai pirštu rodant, jog tai žmonės iš sotaus, išteklingo krašto. Mūsų valdžios paskirtas vedžiotojas jiems suprantama kalba visą laiką aiškina, dažniau pats nusišypsodamas, negu jo solidūs svečiai.

Viešbučio šeimininkui žemai besilankstant, išveda mus į pušyną, liepia visiems kopti Garnių kalną, uodai kanda užsipultinai, skandinavų ponai pūkšdami lipa slidžiu, spygliais išklotu šlaitu, susirenkam viršūnėje, uždaras miško vaizdas, truputis jūros, pora mėlynai dažytų žvejų pirkelių, – neapsimokėjo vargas taip prakaituoti įkalnėn!

Lyg ir atsilygindamas svarbiems draugiškos valstybės vyrams už tokius neįspūdingus, iš anksto išgirtus reginius, vadeiva jiems papasakojo apie „barzdotus vyrus, vyrus iš jūros“. Patys būdami rūpestingiausiai nusiskutę, ekskursantai net nenusišypsojo, kai kurie jau buvo besėdą po pušaitėm, tačiau mūsų valdiškasai vadas įsakė lenktynių tvarka bėgti pakalnėn, girdi, kas greičiau nusibruks apačion, tas gaus geriausią vietą tradiciniame žvejininkų vežime. Ponai labai apatiškai atsiliepė lenktynių iššūkį, kas slidinėdamas, kas prieš save pabaksnodamas lazdele, kas net čiuoždamas ant savo kultyvuotos sėdynės, pagaliau susirinko prie kelio, kur pūpsojo kopininkų vagonas, panašus ilgą bosą, kur nebėra išilginių lentelių, telikę tiktai lankai. Skersai buvo įrengti mediniai suolai.

Ant priekinės sėdybos įsirengė šišoniškis, suragino arklius, ir mes išsileidom vieninteliu Neringos keliu į nuotykius, kaip sakė vadovas, ištirti elnių papročius. Išsivarius iš pušynėlių atviras smėlio dykumas, saulė ėmė taip kepinti, kad nepaliaujami vadovo šnekalai tiktai, erzino klausytojus, krisdami kaip sėkla ant visi vartėmės ant lentų, šluostydamies prakaitą, laukdami, kada palieps sustoti, ar duos bent vandens atsigerti. Dažnai minėdamas Sacharos vardą, palydovas sustabdė pavėžininką ir visus paleido smėlio nykumoje. Nekas nefotografavo, niekas niekuo nesidomėjo, tik stovėjo iki kelių įbridę kopose, nebežinodami ką bedaryti. Lydėtojas buvo vienintelis laimingas žmogus, pynė sąmojus, gaivino visus optimistiškais žodžiais.

Elniai, priešingai kaip numatyta turizmo vadovėliuose, visiškai nesirodė. Ir kvaili būtų, tokią karštą dieną negulėtų miško pavėsyje!

Skandinavai, iš prigimties tylūs žmonės, ėmė purtyt savo šviesiaplaukes galvas. Gaila buvo žiūrėti tuos apvalius, gražiai apsirengusius ponus, kai jie atsigulė ant smėlio, užsinėrė rankas už sprandų ir visiškai nebetikėjo mūsų viršininko pasakomis, nors ir jis vieną kitą buvo prisiprašęs nueiti giraitę ir parodyt girininko įtaisytas elnių ėdžias bei pašiūres nuo žiemos pustymų. Visų veiduose tesimatė išraiška su klaustuku: kada gi tu, po galų, uždarysi savo oficialią burną?

Ekskursantų minia kiek atgijo, kai, grįžę kopininko šarabanku Juodkrantėn, buvo susodinti į mašinas ir važiavo Smiltynės kurhauzą pietauti. Pats savininkas prižiūrėjo stalo įrengimus, su tokiomis puošmenomis būtų ne gėda, pasirodyt ir elegantiškoje Skandinavijoje. Nusikamavę, nuvaryti nuo kojų, svečiai dabar labiausiai domėjosi prie lėkščių sustatytais stiklais, svarstydami, kas į juos bus pilama. Be vieno bokalo šampano, kurį vadovas pasiūlė išgerti už gražiąja svečių tėvynę ir mūsų žavingąjį pajūri, dar buvo paduota stalan po vieną klebonišką (sekant paaiškinimui, kodėl atsirado toks pavadinimas), prie kavos – po vieną pirštiką meškinio ir pabaigai – po kaušą alaus. Pradžioje lyg ir pasireiškė tam tikras pagyvėjimas, bet taip gausiai užkandžiaujant rinktiniais patiekalais, skandinavai vėl krito į letargą.

Akylasis palydovas neleido jiems ilgai nuobodžiauti, nuvedė juos, virškinimui nepasibaigus, į krantinę, kur prisirišęs laukė uosto ledlaužis „Perkūnas“ paplukdyti po Kuršmares, aprodyt Klaipėdos pramonę, žvejų laivyną, švyturį. Ekskursijos vadui monotoniškai varant propagandą, gaiviam vėjokui pučiant, svečiai galutinai išsipagiriojo ir dabar sėdėjo ant blikties (denio – red.p.) suolų lyg pakasynose, žiūrėdami į savo prašmatnius laikrodukus, pasmerkti porai valandų klausytis pamokslų.

– Čia dabar, mano ponai, plaukiame pro Lietuvos eksportą, kuris per metus be kitų valstybių ir jūsiškę išveža X tonų bekono, XX tonų sviesto (kurį tik ką valgėm kurhauze), XXX tonų plunksnuočių, palyginus su praeitais metais eksportas padi…

Po pusvalandžio sulėtinto plaukimo bliktyje ėmė vykti nesuprantami pasikeitimai. Tai vienas, tai kitas ponas pradėjo tarpusavy šnibždėtis, mostaguoti rankomis (tai neįprasta barzdotiems vyrams, vyrams iš jūrų), kai kurių veidai nei iš šio, nei iš to paraudo, paskui ėmė atvira burna šnekėti, vaikštinėti laipteliais laivo apačion. O po geros valandos vadeiva jau net neberado klausytojų, nes jo propagandinius žodžius permušė triukšmingas kriklas, aleliavimas. Vienas toks rimtas ponas priėjo prie oficialaus šnekovo, apkabino ji per petį ir tarė:

– Mes dar namie būdami visa tai skaitėm, neverta laikas gaišint, geriau einam apačion!

Ledlaužio salionėlyje prie stalo sėdėjo laivo kapitonas, senas jūrų vilkas, pusę amžiaus išsitrankęs skandinaviškame laivyne po visus pasaulio vandenis, ligi panagių susipažinęs su jų gyvenimo papročiais, kalbąs be akcento jų kalba. Ant stalo kėpsojo dvidešimt litrų negęsyto spirito skardinė su speniu, pora skardinių puodukų, keletas buteliukų Rygos balzamo atmiešimui ir didelė juodos, kaimiškos, duonos pluta. Su kapitonu sėdėjo trejetas svečių iš eilės daužėsi skardinukais su juo, o vienam bandant atsilaužti plutos, šeimininkas nutvėrė ji už rankos ir ėmė barti:

– Pagal mūsų papročius laužti negalima, galima tik pauostyt!

Svečias pauostė duoną, besiraitydamas iš juoko, taip, jam patiko jūreiviškas vaišingumas!

– Ponas kapitone, – tarė vėžiu raudonuodamas ekskursijos vadovas. – Įsakau laivą varyti uostą, čia yra tarptautinės reikšmės reikalas, o ne karčiama!

– Ponas direktoriau, – atsakė pastūmęs skardinuką kitam skandinavui, – aš ne iš paties, bet iš uosto valdybos gavau kelionraštį dviem valandoms, dvi valandas ir plaukiosiu, nors čia man ir Prezidentas kitaip įsakytų! Sveikas sekantis! – kilnojo toliau skardinį puoduką, susimušdamas su kiekvienu ponu (jie dabar laipteliuose buvo sudarę eilutę dėl vietos stokos salionėlyje).

Prohibicinio krašto turistai praleido paskutinę valandą kelionės pasigėrėtinai, visiškai pamiršę valdžios siųstą palydovą. Neduos meluoti triukšmingos kalbos, kvatojimai, dainos. Kapitono sąmojingas liežuvis ir ugninis vanduo visiems plačiai atvėrė širdis.

Krantinėje, svečius išskirsčius į taksius ir išvežiojus į viešbučius, telikome spaudos atstovai su oficialiu palydovu, kuris stovėjo juodas kaip žemė ir tik bambėjo:

– Kiaulė kapitonas, ir išlaikyk tu man etiketą su tokiais!

Mes, vargšai spaudos atstovai, turėjom pasižadėti, kad laikraščiuose nutylėsim pati įdomiausią ekskursijos epizodą.

Pulgis Andriušis (Fulgencijus Andrusevičius, 1907-1970) – prozininkas, vertėjas, žurnalistas, poliglotas, mokėjęs per 10 kalbų. 1926 – 32 metais Kauno universitete studijavo gamtos mokslus, anglistiką ir teatrologiją. Bendradarbiaudamas įvairiose redakcijose Kaune ir Klaipėdoje (1934-39), paskelbė keletą tūkstančių (!) publicistikos straipsnių, feljetonų, literatūros ir teatro recenzijų, kelionių reportažų, gamtos populiarinimo aprašymų. Išvertė keliolika apysakų ir romanų.

Dirbdamas žurnalistu Klaipėdoje parašė daug Lietuvos buriavimui ir laivybai reikšmingų straipsnių.

Siekiant autetiškumo, tekste palikta jo vartota leksika.

Novelė parašyta remiantis tikrais faktais. Valdžios „paskirtas vedžiotojas“ – rašytojas Ignas Šeiniu. Uosto ledlaužio „Perkūnas“ kapitonas – Juozas Andžejauskas. 

Savo archyvais pasidalino M.V.
Viršeliui panaudota FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka. Keliaujančios kopos. 1937 m.
Ledlaužio „Perkūnas“ nuotrauka iš „Lietuvos integrali muziejų informacinė sistemos“.
J.Andžiejausko – Vikipedija, I.Šeiniaus – šaltiniai.info.

P.Andriušis 1964 m. sakantis šmaikščią kalbą per LRD-ios posėdį.

P.Andriušis 1964 m. sakantis šmaikščią kalbą per LRD-ios posėdį.

Sÿeinius

Ignas Šeinius.

Juozas_Andzejauskas

Kapitonas Juozas Andžejauskas.

Perkunas

Klaipėdos uosto ledlaužis „Perkūnas“.

1 Komentaras "Pakriko organizacija. Novelė"

  1. Vėjas | 2017-07-19 at 10:46 |

    Puiku. Vaikystėje skaitydavau Pulgio Andriušio, Liunės Janušytės ir kitų jumoreskas. Naudinga paskaityti dabartiniam jaunimui.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*