Keletas atsiminimų štrichų iš tarpukario Šilutės

Virs_Silute

Šiaip jau šiuos atsiminimus tiksliau reikėtų pavadinti taip: „Profesorės Kornelijos Kalinauskaitės – Fledžinskienės prisiminimai, perskaičius Ewald Laux (Lauks) straipsnius „Memeler Dampfboot“ 1980 m.“

Apie šią profesorę kraštietę šilutiškiai turėtų žinoti iš prieš beveik porą metų skelbto rašinio „Mano debiutas įvyko „Deims“ viešbutyje Šilutėje“. Čia prasidėjo jos pirmoji pažintis su muzika, smuiku bei miestu, jos gamta bei aplinka.

Dabar skelbiame kai kurios jos įspūdžius, kuriuos ji patyrė perskaičius Vokietijoje gyvenusio buvusio šilutiškio Evald Lauks pasakojimas, kuriuo jis šeštajame praėjusios amžiaus dešimtmetyje pasidalino su laikraščio „Memeler Damfboot“ skaitytojais. Šie atsiminimai, pavadinti „Pasakojimas iš Šilutės praeities“ taip pat buvo skelbti ir „Šilainės krašte“. – pirmoji dalis, antroji dalis, trečioji dalis čia.

Šis nedidelis atsiminimų puoštelis neblogai perteikia emocinį to meto miesto foną, kurį labai gražiai aprašo profesorė Kornelija Kalinauskaitė – Fledžinskienė.

Būsimoji profesorė K. Kalinauskaitė jos pirmasis smuiko mokytojas Paul Rautenberg.

Būsimoji profesorė K.Kalinauskaitė ir jos pirmasis smuiko mokytojas Paul Rautenberg.

Nuostabu, kaip kruopščiai E.Lauks surašė visas gatves, namus ir jų savininkus. Pati esu nustebinta, kad Šilutėje būta tiek daug gatvių. Malonu buvo surasti sąraše Rautenbergų pavardę, taip pat Bumbulis namelį, kuriame dažnai lankiausi, nes jo dukra Agatė buvo mano draugė. Buvo dar draugė Tuschi Munke, kurio tėvas prekiavo baldais, bet jis nepaminėtas. Bet Mikuteit su jo prekyba yra. Čia prisiminiau, ką su broliu pas jį radom juokingo: tai du maišeliai – paketėliai (brolis – Algimantas Kalinauskas žymus Lietuvos dirigentas).  Pirmiausiai turiu pasakyti, kad Šilutėj, o vėliau ir šeimoje mano vardas buvo Nelly. Taigi pirmas paketėlis buvo su užrašu „Nelly Schwcinepulver“ (t.y. „milteliai kiaulėms“. Atsitiktinai vokiečių firma vadinosi „Nelly Schwcinepulver – atsiminimų autorės vardas sutapo). Tai tapo broliui dideliu pretekstu iš manęs šaipytis ar pasijuokti. O antras paketėlis su užrašu (angliškai) „Plum kake“ (slyvų pyragas). Kadangi anglų kalbos nemokėjom, jį perskaitėm paprastai lietuviškai. Ir kas gavosi? – Juoko buvo be galo.

Jūs klausiat, su kuo eidavom į turgų. Išvis buvau laisvas paukštis, apskrisdamas visą aplinką. Tiksliau, turgus man buvo pakeliui einant pas Rautenbergus – o ten būdavau kasdien. Labai vengiau išeiti su mama bijodama, kad neprašnekėtų lietuviškai.

Paminėta ir Bauernstrasse. Ant jos kampo – vaistinė. Tai pirma mūsų buveinė. Namas nedidelis, medinis tikriausiai be pamatų, nes po kurio laiko po spinta išdygo melsvi grybai. Nuo drėgmės mama gavo reumatą ir teko persikelti į Stockmanstr. Namelis stovėjo netoli Šyšos ir to gražaus kabančio tilto (gaila jo nuotrauką atidaviau į Lietuvos archyvą). Kartą nuo upės grįždama parsinešiau didelį glėbį gražių gėlių. Mama paklausė, iš kur jas gavau (nes tai nebuvo lauko gėlės). Kai paaiškinau, kad netoli namų, pakeliui, mama net aiktelėjo ir griežtai išbarė: tai tos gėlės iš kapinių – jos priklauso mirusiems. Dabar jie naktį ateis juos atsiimti. Po to naktimis išbauginta bėgdavau slėptis pas mamą į lovą. Atrodo, šių senų kapinių Lauks nežinojo, arba tiesiog nepaminėjo.

Štokmano gatvėje paminėta ir daugiau namų, bet to, kuriame gyvenome II aukšte pas savininką Gebusch, nėra.

Visai arti mūsų buvo Lietuvos bankas, kuriame dirbo mano mama. Gal Lauks rašė prieš 1927 metus, gal tada jo dar nebuvo. Apie 1932 metus į Macikus (netoli Šilutės) buvo atkeltas Lietuvos kariuomenės pulkas. Vienas leitenantų išsinuomojo kambarį pas mūsų šeimininką. Sužinojęs, kad mama lietuvė, užėjo susipažinti. Vokiškai jis visai nemokėjo. Tarp kitko jis paklausė, kaip ir iš kur galėtų išsiųsti laišką. Mama paaiškino, kad nueitų žemyn ir laišką paduotų tarnaitei Lyzai – ji išsiųsianti. Leitenantas išėjo, bet gana greitai grįžo su laišku rankoje. Paklaustas, kas yra, jis susijaudinęs tarė: negalėjau jai duoti, nes ji norėjo „apšikti“. Ką reiškia nemokėti kalbos: gi Lyza paklausė „abschicken“ – išsiųsti. Vargšas leitenantas…

Daug metų vasarodavom Nidoje ir visuomet toje pat sodyboje. Dabar vadinamoj Naglio 15 (pamiršau jos ankstesnį vardą). Toji gatvė (jų trys lygiagrečiai ėjo su marių krantu). Ji buvo arti marių. Paėjus tolyn krantu tvyrojo didžios kopos. Ir tikrai jos tada buvo daug didesnės. Tais laikais niekas nebuvo draudžiama. Tad mes su broliu smagiai čiuoždavom nuo viršūnės žemys (tai ant nugaros, tai ant pilvo, stačiom ir pan.) Buvo labai smagu.

Nuo pat ryto visos gatvelės pakvipdavo rūkyta žuvimi. Žvejai sukrovę į karučius, vežiojo savo laimikius nuolat šauksmai ragindami pirkti: „Flunder, Flunder gerauchter cheninl Aal…!“ Buvo kitaip, nei dabar, na ir pigu. Po pietų eidavom į Kurhauzą skanauti Erdbeeren mit Schlagshne. O tenai privažiuodavo su vežėju vežimas, siūlantis nuvykti į Elchrewier (briedžių buveinė). Tam tikroje vietoje jis sustodavo ir jam žinomais garsais subaubdavo. Tuomet briedžiai išlįsdavo iš tankmės į kelią poilsiautojų pasigerėjimui. Koks kilnus, išdidus grožis!

Prieš daugiau kaip 10 metų važiuodavau keletui savaičių į Nidą. Labai rūpėjo mūsų dabartiniais laikais aplankyti jaunystės vasarvietę. Radau tą patį namelį tik apleistą. Jame gyveno iš Pietsch jį pirkusi moteriškė Marija Jašinskienė – sena moteriškė su girtuokliu sūnumi. Dėl Pietch vardo, pas kurį gyvenom, kiek abejoju. Man rodos jis buvo Heinrich. Aplankiusi kapines (šalia bažnyčios) radau jo kapą. Gi abejonės liko.

Rabenwald buvo mūsų nuolatinė pasivaikščiojimų vieta, visi keliai pažįstami. Ypač man didelį įspūdį sukeldavo tenai švenčiamos šventės. Ypatingos būdavo Joninės, kur ant laužo degindavo Raganą (baisus įspūdis vaikui). Nepaprastai žavėjausi šokančiomis merginomis – baltais rūbais, kliošiniais sijonais, kurie sukantis pavirsdavo skrendančiais ratais. Rabenwald‘o gilumoje buvo pelkės. Seni žmonės pasakojo, jog jose būdavo daug varlių, gi dabar jų nėra. Pabuvoję čia prancūzai visas išgaudė ir suvalgė. Šalia įvairių malonumų Rabenwald mums moksleiviams turėjo savo edukacinę vertę. Mokykloje gamtos pamoka visuomet būdavo paskutinė. Mokytoja visus surikiuodavusi mus vesdavo į Rabenwald‘o mišką. O ten nuskynusi bet kokių augalų ar gėlę, mokytoja klusdavo, kas tai per augalas, kaip jis vadinasi. Sučiulbėjus paukščiui turėjom žinoti, koks tai paukštis, turėjom pažinti kiekvieną vabalėlį… tai buvo tiesioginis gamtos pažinimas.

Prasidėjus šalčiams prasidėjo ir malonumai: visos pievos šalia upės apsemtas vandens pasidengdavo skaidriu ledu. Koks buvo malonumas ir džiaugsmas joms lakstant pačiūžomis, matyti viso dugno augmeniją ir plaukiojančias žuveles. Pačiūžomis nulėkdavom išilgai visą Šyšą iki miesto galo.

Telieka prisiminti kitą mišką – šviesesnį, šiltesnį. Dažnai pereidavom kitapus geležinkelio bėgių ties stotimi mes su onkel Paul (dėdė Pauliumi – pirmasis profesorės K.Kalinauskaitės smuiko mokytojas) brisdami viržių pievike pasiekdavom Schweizertal (Šveicariškas slėnis) ir žingsniuodavom didingu pušų mišku pakerėti jo aromatais. Vidur miško buvo poilsinė – žaidimų aikštelė. Joje buvo neregėto dydžio – aukščio sūpynės. Stipriai įsisupus, dažniausiai tai darėm stovėdami, iškildavai į tokį aukštį, kad galėjai apžvelgti visas medžių viršūnes. Kiek toliau per mišką tekėjo Šyša smėlėtais krantais, kur kepdavom smėlio pyragus, statėm pilis. Dalyvaudavo ir mamos. Ir kiek kitokios žiemos linksmybės čia galėdavom išgyventi. Pradžioje miško buvo nemaža įkalnė, į kurią pasnigus su entuziazmu kildavom su rogutėmis. Laimei, tėvams neteko matyti, kiek pavojų tykojo nusileidimas: reikėjo gerai įvaldyti vairavimo meną, kad pravairuotum pakelėj augančius medžius. Bet pasirodo, kad vaikas prie didelio noro sugebėdavo greitai viską įsisavinti…

Dar lieka atsakyti į Jūsų klausimą  apie Jūsų vadinamą „žavūs eilėraštukai“. Tai dainos, kurias mes mergaitės, mėgdžiodamos bežaisdamos, bevakarodamos uždainuodavom. Apie turgų, deja, nebeturiu kas pasakyti. Jau pasakojau, kad didžiajame turguje prie prieplaukos, vykdavo mugės, cirkai. Gerai prisimenu cirką, vadovas Konrad – cirkas su įdomiais pasirodymais. Spūstis aikštėje buvo begalinė. Žmonės buvo pasiilgę permainų arba naujienų.

Šiaip „žuvies turgaus“ nesu lankiusi, mama tikriausiai ten apsipirkdavo, o man interesai buvo miškai, pievos žmonės, draugai, mano kanarėlė… ir virš visko – smuikas ir muzikos vakarai savaitgaliais mūsų namuose su Onkei Paul (smuikas) ir Frau Vogt (fortepijonas).

Rašydamas apie žvejų turgų, E.Lauks jokių pastabų dėl žvejų išvaizdos, elgesio ar aprangos neturėjo. Tai suprantama, prekeiviai žvejai nebuvo kaimiečiai, dauguma jų – kuršiai, rytprūsiai, bendravę su Neringos ir kitų pakrančių žmonėmis, kai kurie ir tolimesnes šalis matę. Kas kita – mūsų žemaičiai gimę ir užaugę savo kaime, matę tik savo laukus ir gyvulius. Tai akivaizdus skirtumas tarp jų

Kornelija Kalinauskaitė – Fledžinskienė

Komentarų nėra, būk pirmas. "Keletas atsiminimų štrichų iš tarpukario Šilutės"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*