Mano debiutas įvyko „Deims“ viešbutyje Šilutėje

Virselis_mokytoja2

Siūlome buvusios šilutiškės, tarpukario laikais gyvenusios šiame mieste Kornelijos Kalinauskaitės – Fledžinskienės, žymios Lietuvos smuikininkės, tarptautinių konkursų laureatės, Muzikos akademijos profesorės, atsiminimus. Juos užrašė vilnietis Matas Velička. Siekiant autentiškumo kalba mažai taisyta. Rašinys iš serijos „Nauja – gerai užmiršta sena“.  

Buvo taip: trečiajame ano amžiaus dešimtmetyje mama dirbo Lietuvos banke. Kai Šilutėje bankas atidarė savo skyrių, mamą paskyrė jo tarnautoja. Ėjau trečiuosius metus, kai su vyresniu broliu ir mama persikėlėme gyventi į Šilutę. Mane nuvedė į darželį. Buvau labai išsigandusi, kai su kitais vaikais pastatė į ratelį ir visi pradėjo kalbėti vokiškai. Laikui bėgant pripratau, o už metų aš, kaip ir brolis, jau kalbėjome vokiškai. Namie mama su mumis kalbėdavo lietuviškai. Bet anuo metu Šilutė buvo toks vokiškai kalbantis miestas, kad gatvėje mes su broliu lietuviškai kalbėdavom tik pusbalsiu, kad kas nenugirstų – lietuvių kalbai nebuvo pagarbos, tuoj pamatydavai pašaipias akis.

Mokytoja

Šilutės Folkšule‘s trečioji klasė 1934. Su mokytoja froilen Buzolt. Kornelija Kalinauskaitė pirmoje eilėje antra iš dešinės.

Kaip atsirado smuikas? Mama atsidūrė viena svetimam krašte be draugų ir draugių. Pradžioje mes gyvenome Bauerštrasėje. Nuo geležinkelio stoties vingiuoja tokia gatvelė ir išeina į pagrindinę, buvusią Tilžės, o dabar Lietuvininkų, gatvę. Kitoj pusėj buvo vaistinė – ir dabar yra vaistinė. Nuo jos į Šyšos pusę eina tokia maža gatvelė Štokmanštrase (dabar Jankaus). Dešinėj pusėj daržinės stovi, prasideda pievos. Aš ten eidavau gėlių skinti. Per pievą ėjo takelis, kurį vadino Nachtigalšteg. Galima sakyti, kad tai buvo Šilutės užmiestis. Po metų ar kiek mama persikėlė arčiau darbovietės, Lietuvos banko. Tai tuose naujuose namuose ir atsirado mano smuikas.

Vienas iš tokių anuometinių Šilutės gyventojų buvo, kaip man priklausė sakyti, Onkel Rautenberg. Toji šeima nuo seno Šilutėje turėjo aukso ir sidabro dirbinių parduotuvę. Dar jo tėvas 19 a. buvo čia atkeltas, net lietuviškai buvo pramokęs susikalbėti su pirkėjais ar senais žmonėmis. O jo vaikai ir tas manasis Onkel Paul, lietuviškai jau nekalbėjo. Bet jis grojo smuiku. Mums atsikėlus į naują vietą, mama su jais labai susidraugavo. Tai buvo labai kultūringa ir graži šeima. Penktadieniais būdavo arbatėlė mūsų namuose, o šeštadieniais – pas Rautenbergus. Mes turėjome pianiną, mama mokėjo skambinti, o tasai Rautenbergas dažnai pasmuikuodavo. Mane tas jo smuikavimas tiesiog užburdavo. Pradėjau prašyti mamos, kad nupirktų smuiką. Aš ištisas dienas pas juos būdavau. Taip norėjau, taip norėjau smuikuoti.

Tada man buvo penkeri metai. Šilutėje smuiko nebuvo galima nusipirkti, reikėjo važiuoti į Tilžę. Mums tai nesudarė problemų, nes turėjome vadinamą „grenzkarte“, tokį pažymėjimą, su kuriuo, kada tik norėdavome, galėdavome važiuoti į Vokietiją, būtent į Tilžę. Dažnai ten nuvažiuodavom traukiniu – Tilžėje būdavo labai daug skanių vaisių, apelsinų, bananų, prisivalgydavom, kiek tik norėdavom. Kartą man vis bezyziant „nupirk smuiką“, Tilžėje mama ir nupirko tokį nedidelį smuikelį. Ir dar štai koks atsitikimas buvo: visiems pirktiems Tilžėje daiktams Lietuva uždėdavo muitą. Muitinė, grįžtant traukiniu atgal, būdavo Pagėgiuose. Čia ant tokių ilgų stelažų reikėdavo sukrauti, ką parsiveži. Tai mama sako: pasiimk tu tą smuikelį ir eik po tais stelažais prie traukinio. Kadangi aš buvau mažytė, tai po tais stelažais su savo smukeliu ir nužingsniavau pro muitinę. Tai buvo pirmoji ir paskutinė mano gyvenime kontrabanda.

Parvažiavus pradėjau čirpinti. Gaidų nepažinojau. Tada Rautenbergas pradėjo man aiškinti, kaip jas reikia suprasti. Niekaip nesupratau, kad aštuntinė yra mažiau kaip ketvirtinė. Tada jis paėmė obuolį, perpjovė jį per pusę, paskui tą pusę dar per pusę, – jau mažesnės dalys, toliau padalino į aštuonias dalis. Tai buvo mano muzikos teorijos pradžia. Po to mokė mane smuikavimo pradžiamokslį pagal Šrėderio vadovėlį „Violin studie“.

Pianiste

1932 metai. Pirmasis K.Kalinauskaitės smuiko mokytojas Paul Rautenberg. Prie pianino Frau Fogt, anų metų visų Šilutės vaikų fortepijono mokytoja. Ji akomponavo ir ir K.Kalinauskaitės debiutui Deims hotel koncerte.

Šilutėje, „Deims“ viešbučio restorane, buvo rengiami vakarai – kas nors pagrodavo, koks nors poetas paskaitydavo eilėraščių. Aš, kaip smuiku grojantis vaikas, buvau įtraukta į koncerto programą ir atlikau porą kažkokių kūrinėlių. Tada man buvo penkeri metai. Man buvo svarbiausia, kad buvau gražiai pasipuošusi ir labai didelį baltą bantą (kaspiną) įrišo. Groti man buvo labai lengva. Akomponavo frau Fogt. Tame restorane buvo didelė salė, žmonės sėdėjo prie staliukų, o salės gale buvo podiumas, ant kurio pasirodydavo artistai. Žmonės man labai plojo, džiaugėsi, nes Šilutėje nebuvo kito tokio mažo vaiko, kuris grotų smuiku. Tai buvo mano karjeros pradžia. Muzika nuo mažens man buvo stebuklingas pasaulis, kuris mane užburdavo ir keldavo nuo žemės.

Mokyklą pradėjau lankyti labai anksti. Kai baigiau darželį, likus namie būdavo labai nuobodu. Penkerių metų mane mama nuvedė į Folkšulę (Volkschule), į pirmąjį skyrių, bet ten manęs nepriėmė, nes buvau per maža. Tada mama išprašė mokytojos, gerai pamenu jos pavardę – frau Buzolt, kad leistų man per pamokas pasėdėti klasėje paskutiniame suole. Po pusmečio pasivijau kitus ir kitą rudenį jau ėjau į antrą klasę pagal visą tvarką 15 – 16 metų baigiau mokslus. Pažymiai tada buvo ne taip rašomi, kaip dabar: geriausias pažymys buvo 1, o blogiausias – 5. Kai buvau IV skyriuje į Macikus atkėlė lietuvių kariuomenės dalinį ir atidarė mokyklą su dėstoma lietuvių kalba.

Klasėje, į kurią mane patalpino, kairėje sėdėjo vaikai, kurie visai nemokėjo vokiškai, o dešinėje – kurie mokėjo. Mokytoja kiekvieną sakinį kartodavo dviem kalbom. Aš lietuviškai rašyti irgi nemokėjau, dar ilgai mokytoja man sakydavo, kad bloga sakinių tvarka. Mokytoja buvo froilen Buzolt, senutė žilais plaukais. Ji viską dėstė, pradedant tikyba iki botanikos. Katalikų ir evangelikų neskirstė, dėstė krikščionišką tikėjimą. Aš žinojau, mane mama mokė, kas yra katalikai ir katalikų bažnyčia buvo prie Dujų stoties – tokia maža bažnytėlė.

Smuikas

Būsimoji profesorė Kornelija Kalinauskaitė – Fledžinskienė ir jos pirmasis smuiko mokytojas Paul Rautenberg.

Mokykloje buvo labai aiškiai matyti, kas yra turtingesnis. Visus rišo tik didelė švara ir tvarka. Neturtingieji buvo su sulopytais drabužėliais, bet batai visų blizgėjo. Neturtingosios ateidavo su žiurstukais (prijuostėmis), kad apsaugotų suknelę, o tos, kur be žiurstukų, buvo turtingesnės. Mes atsinešdavom sumuštinių. Neturtingos mergaitės atsinešdavo duonos su šmalcu (taukais) ir su druska, o mes duonos su sviestu. Man tas sviestas taip nepatikdavo, kad aš, eidama į mokyklą tuo sviestu visas tvoras ištepliodavau. Labai patikdavo „šmalco“ kvapas. Mokykloje neturėjome sąsiuvinių ir pieštukų, o tik liniuotą lentelę. Rašėm tik gotišku šriftu.

Folkšūlė buvo Tilžės gatvėje – visa Šilutė buvo Tilžės gatvėje, viskas buvo šalia Šyšos, Tilžės gatvėje iki pat Markplac (Turgaus aikštės). Labiausiai man patiko gamtos pamokos. Tai būdavo būtinai paskutinė pamoka. Apsivilkdavome paltukus ir mus išvesdavo į Ramuvą. Visa pamoka vykdavo gamtoj. Mokytoja nuskina kokią nors žolelę ar gėlytę ir aiškina. Mes turėjom pažinti viską, kas auga aplink mus. Supažindino ir su paukščiais – žinojau visų jų pavadinimus vokiškai.

Šalia Šyšos buvo pievos, kurias pavasarį visuomet užliedavo vanduo. Tą vadindavo „šakarpis“. Tai buvo labai naudinga, nes sudrėkusios pievos buvo labai derlingos. O žiemą mes su pačiūžom čiuoždavom išilgai Šyšos. Ji būdavo labai gražiai užšalusi, pro ledą matydavosi žuvytės, žolės. Tai būdavo labai didelis malonumas. Mane visada labai traukė į gamtą. Mėgdavom daug vaikščioti – už stoties prasidėjo miškas, pavadintas Svaicehal. Tai buvo gražus, sausas miškas, o šalia tekėjo Šyša, kur maudydavomės.

Mes gyvenome mūriniame name, tada elektros nebuvo, kūrenom malkomis. Apšviesdavom dujomis. Man labai patikdavo lempos uždegimo ceremonija – uždegi, pradžioje ji dega maža liepsnele, tik paskui ima šviesti. Abažūras (gaubtas) medžiaginis, visuomet su kutais. Romantiška, kaip kokia scena. Ir vandentiekio nebuvo, vandens reikėdavo atsinešti. Kai reikėdavo pripildyti vonią, vandenį šildėme ant plytos.

Dabar apie turgų. Kodėl vokiečiai taip paniekinamai žiūrėjo į lietuvius? Į turgų suvažiuodavo žmonės iš Žemaitijos nesusišukavę, namie austais marškiniais. Jų lietuviškos kalbos ne viską galėjai suprast. Turguje vykdavo jomarkai. Ten iš kaimų būdavo privežta visokių gėrybių. Vykdavo visokių šposų.

Vieną kartą, atsimenu, aikštė pilna, šimtai žmonių, o tualetų tai nėra. Bet žmonės išradingi. Vidury aikštės vaikšto labai aukštas vyras su juoda skrybėle ir labai plačia palerina, ilga iki pat žemės. Ir jis šaukia: „Cen pfening pup“. Jei reikia, duodi jam 10 centų ir palendi po ta palerina, tupies ant kibiro, ir tvarka.

Man didžiausia šventė būdavo, kai atvažiuodavo cirkas „Konrad“. Pasistatydavo turgaus aikštėje. Ten būdavo nuostabių pasirodymų. Prisimenu visokius beždžionių vaidinimus – jos apsirengdavo, užsirūkydavo cigarą.

Būdavo ir kitų švenčių. Anoj pusėj Varnagirės, šalia aikštės buvo Šaulių namai. Ten vykdavo įvairios šventės. Didžiausią įspūdį man darydavo Joninių šventė: mergaitės šokdavo su tokiais plačiais „klioš“ sijonais, kai jos sukdavosi, atrodydavo lyga balti ratai. Taip pavydėdavau tų sijonų, taip gražiai jos šokdavo ir laužas degė Virš laužo, ant aukšto stulpo būdavo iškelta bačka su smala. Sakydavo – tenai raganą degina. Už miško buvo dar stadionas, o už jo jau prasidėjo pelkės. Seni žmonės pasakojo, kad tose pelkėse anksčiau buvo labai daug žalių varlių, bet kad buvo karas prancūzai ir jie tas visas varles suvalgė…

3 Komentarai "Mano debiutas įvyko „Deims“ viešbutyje Šilutėje"

  1. skaitytoja | 2016-08-15 at 09:08 |

    Super😊

  2. Labai įdomu.

  3. virginija | 2016-12-18 at 20:23 |

    labai malonu tokius straipsnius skaityti,aciu

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*