Kaip Švėkšna tapo psichiatrinės įstaigos sinonimu. I dalis

Švėkšnos ligonine. 1956 m. spalio mėnuo.

arba psichoneurologinis gydymas sovietinėje Lietuvoje.

Ilgą laiką išgirdus žodį Švėkšna, šis jaukus ir švarus Šilutės rajono miestelis ne vienam asocijuodavosi su psichiatrine ligonine. Pamažu šis įvaizdis blėsta, nes šiandien Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamente (taip oficialiai dabar ji vadinasi), pasitelkus modernius ir šiuolaikiškus gydymo metodus, teikiama būtinoji specializuota bei kvalifikuota planinė psichiatrijos diagnostikos ir gydymo pagalba sutrikusios psichikos pacientams. Siūlome istoriko Rubeno Bukavicko pasakojimą apie šios ligoninės atsiradimą bei joje taikytus gydymo metodus. O šio pasakojimo pradžioje – pažintis su bendra psichoneurologinio gydymo sovietinėje Lietuvoje padėtimi.

Šis istoriko straipsnis sutrumpintas. Pilnas bus paskelbtas III dalies pabaigoje.

Psichiatrijos gydymas Lietuvoje XX a. pirmojoje pusėje

1945 m., antros sovietinės okupacijos pradžioje, Lietuvoje buvo dvi psichoneurologinės ligoninės – Vilniuje ir Kalvarijoje. Pagrindinė tuo metu tokio pobūdžio ligoninė buvo Vilniaus psichoneurologinė ligoninė. Joje buvo 300 lovų ir vienas gydytojas psichiatras. Tačiau didžiausia psichoneurologinio gydymo įstaiga Lietuvoje buvo 500 lovų turinti Kalvarijos psichoneurologinė ligoninė, kurioje dirbo vienas, antraeiles pareigas einantis, gydytojas ne psichiatras.

Kalvarijos gydymo įstaigos istorija prasidėjo 1926 m. pabaigoje, kai į XX a. pradžioje carinės Rusijos pasienyje su Rytų Prūsija statytas kareivines, buvo perkelta 150 lovų Tauragės psichoneurologinė ligoninė. O paminėta Tauragės psichoneurologinė ligoninė buvo įkurta kaizerinės Vokietijos okupacijos metu, vietoje į Rusiją evakuotos Vilniaus apygardos psichiatrinės ligoninės. <…>

Perspektyviniuose psichoneurologinio gydymo išvystymo Lietuvos SSR planuose lovų skaičių Kalvarijos ligoninėje buvo planuojama padidinti iki 1400. Tokiu būdu buvo ketinama spręsti psichoneurologinio gydymo gerinimo problemą Lietuvoje. Tačiau 1950 m. gegužės 30 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą perduoti Kalvarijos psichoneurologinę ligoninę su jai priklausiusiais statiniais SSRS Gynybos ministerijai. 1951 m. sausį ligoninė buvo uždaryta. Ūmių būklių pacientai perkelti į naujai įkurtas psichoneurologinio gydymo tipo įstaigas Kaune ir buvusiame Pažaislio vienuolyne, kiti, lengvesnių būklių, perkelti į invalidų namus. Kariškiams sugrąžintose kareivinėse įsikūrė sovietų pasienio apsaugos dalinys.

Uždarius Kalvarijos psichoneurologinę ligoninę Lietuvoje veikė trys psichoneurologinės ligoninės – Vilniaus, Kauno ir Pažaislio, kuriuose bendras lovų skaičius siekė 1400. Nuo 1951 m. iki 1955 m. šiose ligoninėse lovų skaičius padidėjo iki 1 500, o gydytojų – iki 96. Tuo metu Lietuvos SSR esančių psichoneurologinių ligoninių dydis pagal lovų skaičių atrodė taip: Respublikinėje Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje buvo 600 lovų (psichikos ligomis sergantiems pacientams 500 ir nervų – 100), Respublikinėse Kauno ir Pažaislio ligoninėse po 450 psichikos ligomis sergančių pacientų gydymui skirtų lovų. Nors lovų skaičius psichoneurologinėse ligoninėse per 10 metų padidėjo iki 1500, tačiau realiai, skaičiuojant lovų poreikį pagal gyventojų skaičių, jų reikėjo mažiausiai 3600. Lovų trūkumas psichoneurologinėse ligoninėse apsprendė pacientų gydymo sąlygas ir jų gydymo kokybę.

Vietos stygius

Iki 1956 m. Lietuvos SSR psichoneurologinės ligoninės buvo perkrautos, patalpos tinkamai nepritaikytos gydymui, nesilaikoma higienos normų. Dėl vietų trūkumo asmenys, kuriems buvo reikalingas gydymas, nebuvo hospitalizuojami, o patekę į stacionarus gydėsi ypač blogomis sąlygomis. 1955 m. visose psichoneurologinėse ligoninėse viena ligoninės lova teko 2-3 psichikos ligomis sergantiems pacientams. Kadangi kiekvienoje ligoninėje pacientų skaičius 150-200 viršijo ligoninėse esančių lovų skaičių, daug ligonių gulėjo po du vienoje lovoje, o ant grindų gulintys negalėjo net pasisukti. Todėl pagal lovos funkcionavimo rodiklį viena lova psichoneurologinėje ligoninėje per metus buvo užimta vidutiniškai 419 dienų, arba viena lova buvo išnaudojama 115 proc. <…>

Gydymo sąlygos

Grįžtant prie psichoneurologinio gydymo padėties Lietuvos SSR būtina pažymėti, jog dėl gydymo įstaigų ir lovų juose skaičiaus bei gydytojų trūkumo psichoneurologinėse ligoninėse nebuvo galima taikyti tinkamo gydymo. Perkrautose ligoninėse nebuvo taikomas profiliuotas gydymas: sunkūs ligoniai neatskirti nuo chroniškų, ramūs nuo neramių, suaugę nuo vaikų. Pavyzdžiui, tuo metu Lietuvos SSR nebuvo nei vienos specializuotos gydymo įstaigos ar skyriaus skirto vaikų psichoneurologiniam gydymui. Dėl to, ribinių būklių (neurotikai, psichopatai, sergantys nerimo sutrikimais, depresija ir pan.) pacientai bei narkomanai ir alkoholikai kentėjo nuo ūmių būklių pacientų (sergantys šizofrenija, psichoze ir kitomis sunkiomis lėtinėmis psichikos sutikimų ligomis). Be to, psichoneurologinės ligoninės negalėjo taikyti darbo terapijos gydymo metodo, nes neturėjo tam tinkamų patalpų. Lemiamos įtakos pacientų gydymui taip pat turėjo nepakankamas gydytojų skaičius bei jų kvalifikacijos neatitikimas. Dėl netolygaus kvalifikuotų gydytojų pasiskirstymo, kai dauguma gydytojų psichiatrų telkėsi Vilniaus ir Kauno miestuose, nebuvo galima suteikti tinkamo gydymo paslaugas asmenims gyvenusiems nedideliuose miesteliuose ir kaimiškose vietovėse.

Aktyvūs gydymo metodai

Kalbant apie Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse nuo 1945 iki 1955 m. taikytus gydymo metodus reikia pasakyti, jog 1945-1950 m. laikotarpyje dominavo aktyvioji terapija – pacientų gydymo būdas taikant medikamentinės traukulinės (traukulius sukeldavo centrinę nervų sistemos veiklą stimuliuojantis analeptikas – korazolis) ir elektros šoko traukulinės terapijos metodus. Prie aktyvios terapijos metodų taip pat buvo priskiriamas gydymo insulinu metodas, kai pacientui suleista insulino injekcija buvo sukeliama medikamentinė, t. y. dirbtinė, koma. Tačiau tuo laiku šis gydymo būdas buvo inovatyvus ir, dėl to, plačiau nepaplitęs. Aktyvios terapijos gydymo metodai buvo taikomi rezistentiškiems, t.y. atspariems kitiems gydymo metodams, pacientams. Be to, šiais gydymo metodais buvo siekiama greitesnio poveikio.

Kita vertus, šie gydymo metodai atskleidžia, koks tuo laiku buvo psichoneurologinėse ligoninėse gydomų pacientų kontingentas – daugiausia pacientai sergantys įvairiomis šizofrenijos formomis. Beje, labiausiai paplitusia priklausomybės ligos forma alkoholizmu sergantys alkoholikai nebuvo priskiriami prie sunkių psichikos sutrikimų turinčių asmenų. Pirmaisiais pokario metais alkoholikai nebuvo hospitalizuojami. Tačiau netrukus susirūpinta ir jais. 1953 m. psichoneurologinėse ligoninėse gydomi alkoholikai su darė 6,5 proc., o 1958 m. – 12,8 proc. visų tokio tipo ligoninėse gydomų pacientų.

1946-1948 m. Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse aktyvios terapijos gydymo metodai buvo taikyti 1354 pacientams. Pavyzdžiui, Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje 1946 m. elektros šoko terapija taikyta 262, 1947 m – 431, o 1948 m. – 473 pacientams. Neigiamu medikamentinės ir elektros šoko terapijos poveikiu pacientų sveikatai susirūpinta tik atlikus tyrimus. Ištyrus 522 Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje taikytos aktyvios terapijos atvejus buvo nustatyta, jog „defektizacija“ arba neigiamas poveikis pacientų sveikatai, pasireiškė 74 pacientams (nuo elektros šoko -14,2 proc., nuo korazolio – 10,8 proc., nuo insulino – 2,1 proc.). Kita vertus, visose Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse buvo pastebėtas teigiamas insulino terapijos poveikis. Pavyzdžiui, taikant insulino terapijos gydymo metodą Kauno psichiatrinėje ligoninėje pasveiko arba jų būklė pagerėjo 70 proc., Pažaislio psichoneurologinėje ligoninėje, atitinkamai, 38,5 proc. ir 61,5 proc. pacientų, turinčių ūminės šizofrenijos diagnozę. Todėl 1950-1955 m. laikotarpyje Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse daugiausia gydyta insulino terapijos metodu. 1954 m. psichikos sutrikimus turinčių pacientų gydymui pradėti naudoti psichotropiniai preparatai (neuroleptikai arba antipsichotikai). Tuo laiku daugiausia naudojamu neuroleptiku, fenotizino grupei priklausančiu aminazinu (chlorpomazinu), buvo slopinama nepageidautina pacientų būklė. 6-to dešimtmečio pabaigoje su džiaugsmu buvo konstatuota, jog dėl pacientų gydymui panaudotų psichotropinių medikamentų Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse nebėra „triukšmo, šauksmų ir agresijos“.

2 Comments on "Kaip Švėkšna tapo psichiatrinės įstaigos sinonimu. I dalis"

  1. Straipsnis neužsimena apie Švėksną

  2. Saulius Sodonis | 2016-08-10 at 15:25 |

    tai tik viena iš trijų dalių.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*