Saugos. Trumpa vieno kaimo istorija

Saugos – tai senovinė prūsų-kuršių gyvenvietė, kurios  šaknys siekia daugiau nei 600 – 700 metų. Sprendžiant iš pavadinimo, tai galėjo būti senovės lamatiečių ar kuršių  pasienio kaimas, kuris saugojo nuo priešų puolimų savo žemes. Taip ir atsirado dabartinis gyvenvietės pavadinimas. Po kryžiuočių antpuolių ir tolimesnio tos teritorijos užkariavimo rašytinose šaltinuose žinių apie kaimą nėra. Tačiau yra žinomas faktas, jog gyvenvietės kūrėsi tų pačių senųjų kaimų vietose. Tik vėliau, šešiolikto amžiaus pirmoje pusėje, Prūsijos hercogystės dokumentuose yra paminėta gyvenvietė, kaip Motiejaus Mautrimo kaimas – vokiškai Matz (Matthias) Mautrim.  Tuo metu didžioji kaimelių pavadinimų dalis būdavo rašoma pagal ten gyvenančių žmonių pavardes. Galima suprasti, kad krašto vadovybė  siekė įvesti savo tvarką,  keičiant senovinius vietovardžius naujais. Tačiau ši praktika ne visuomet nepasitvirtindavo.

Heydekrugklein_Schroetter

Schroetter’io Šilokarčemos 1802 m. žemėlapio fragmentas.

Pervadinti vietoves apskrities valdžia galėjo ir dėl to, kad zalcburgiečiams bei kitokiems kolonistams senieji pavadinimai buvo sunkiai ištariami. Per ateinančius keletą šimtmečių dokumentuose, žemėlapiuose ir įrašuose ši gyvenvietė buvo vadinama Šugen (Schugen) ir žemaitiškai skambanti kaip Sauga ir Matz Mautrum. Devyniolikto amžiaus pradžioje Šrioterio (Schroetter) žemėlapyje, šalia šio antras lietuviškas pavadinimas buvo rašomas kaip Saugai, o vėliau jau suvokietintas  skambėjo kaip Zaugen (Saugen). Po Antrojo pasaulinio  karo bažnytkaimis atgavo savo kiek pasikeitusį lietuvišką pavadinimą į Saugos.

Kaimelis  dėl patogios geografinės padėties (senasis karo kelias buvo šiek tiek toliau nuo gyvenvietės, o tik vėliau nutiestas dabartinis plentas) sąlygojo greitą gyvenvietės augimą. Laikui bėgant Saugos tapo administraciniu centru. Septyniolikto amžiaus pradžios apraše minima apie ten gyvenusius dvaro prievaizdą bei miško prižiūrėtojus. To paties amžiaus pabaigos rašte minima, jog kaimelis neįstengė išlaikyti seniūno,  tad ten buvo paskirtas paseniūnas arba pratnišas. Šis žodis kilęs iš  latviško – kūršiško žodžio „pratnieks“, kuris reiškia „galvojantis“.

1750 čia metais buvo įsteigta mokykla. Po šimto metų nuo jos įkūrimo Gumbinės Karališkoji vyriausybė surengė metodinius kursus, kuriuose kasmet dalyvavo apie dvidešimt jaunų mokytojų. Vaikų fizinio lavinimo tikslais čia 1863 metais buvo nurodyta prie mokyklų įrengti sporto aikšteles, o dar po 33 metų šioje švietimo įstaigoje atsirado ir II klasė.

1874 Reymanns_Special-Karte-09

1874 m. žemėlapio fragmentas.

Didieji pokyčiai čia vyko visą devyniolikto amžiaus laikotarpį. Buvo pradėta statyti mūrinė evangelikų – liuteronų bažnyčia, įsteigta policijos tarnybinė apygarda. Buvo nutiestas plentas ir geležinkelis, atnešęs nemažai ekonominės naudos ir skatinęs bažnytkaimio plėtrą. Žemės ūkis taip pat gavo puikią galimybę plėstis ir pigiau įsigyti naujų įrenginių bei mašinų per įsteigtą Raiferzeno kredito draugiją. Po karo jai priklausė 529 nariai. Prie draugijos taip pat prisijungė ir mokytojų steigiamos ir tvarkomos taupomosios kasos.

Pagal išlikusius rašytinius šaltinius galima stebėti demografinę Saugų padėtį. Vienas iš pagrindinių dokumentų, leidžiantis sužinoti, kas čia gyveno prieš daigiau nei 300 metų, yra Verdainės bažnyčios krikštų knyga. Čia randamos tipiškos šio krašto gyventojų pavardės: Pridikas (Pridiks), Vogaitis (Wogaitis), Kurpaitis (Kurpatis), Laugalis (Laugallis), Mikšaitis (Miksatis), Petermitis, Staksiutaitis (Staksiuttatis).    Aštuoniolikto amžiaus antroje pusėje kaimelyje užregistruoti 6 ūkiai arba sodybos. Čia pat pažymima, kad tai karališkas žemdirbių kaimas. Visas pelnas nuo ūkinės veiklos priklausė karališkam iždui, tik labai nedidelė dalis likdavo žemdirbiams.

1822 metais Saugų gyventojų skaičius siekė jau 43 žmones. Vyko natūralus kaimelio augimas ir formavosi vis palankesnės žemdirbystės sąlygos. Apskritai, devynioliktas amžius pasižymėjo ir kaip ekonominio augimo taip ir dviejų  karų bei bado ir neramumų laikmetis. Žmonių per tris dešimtmečius padaugėjo beveik 4 kartus ir jų skaičius sieke 156. XX amžiaus pradžioje bažnytkaimio gyventojų įregistruota virš pustrečio šimto, vokiečių tautybės 182 ir lietuvių – 69, o kitataučių – tik vienas asmuo. Bažnytkaimis augo ir gražėjo.

FullSizeRender-09Taika tais laikais truko neilgai, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Įnirtingi mūšiai fronto linijose jau ateinančiais metais pareikalavo, kad pirmaeiliu uždaviniu krašte taptų jaunuolių rengimas karinei tarnybai. Šiam tikslui apskrityje buvo įsteigta dešimt jaunimo kuopų, tame tarpe – ir Saugose. Kovos tesėsi ilgus keturis metus, didvyrio mirtimi krito 140 saugų parapijos karių. Tuoj po karo, 1918 metais, Vokietijoje prasidėjus revoliucijai, gyvenvietėje susikūrė darbininkų ir kareivių taryba, kuri buvo viena iš pirmųjų Šilutės apskrityje. Pokario metai nebuvo labai lengvi dėl visiškos ekonominės suirutės, tačiau kaimelis gyveno savo įprastą gyvenimą ir pamažu plėtėsi, augo. Sanitariniais tikslais čia buvo į steigti moterų pagalbos punktai, veikė evangeliškoji merginų sąjunga. Bendruomenė turėjo gana nemažą bažnyčios chorą.  Dabartinė mūrinė bažnyčia čia buvo pastatyta 1905 metais. Pagal tais pačiais metais surašytus duomenis, šiame kaime gyveno 258 žmones – daugumą sudarė vokiečiai ir 69 lietuviai. Saugų parapijai XX amžiaus pradžioje priklausė daugiau negu penkiolika kaimų. Nutiestas akmenimis grįstas plentas Saugos – Žagatpurviai – Švėkšna ženkliai padidino vietinių prekeivių pelną.

FullSizeRender_1-09Sekantys dešimtmečiai pasižymėjo nuolatiniu gyvenimo gerėjimu, kas savo ruožtu leido bažnytkaimiui priimti vis naujus gyventojus ir nestabdomai plėstis. Prijungimas prie Lietuvos nesukėlė esminių pokyčių nusistovėjusiame kaimelio gyvenime – žmonės dirbo ir gana gerai iš to gyveno. Pagal statistikos duomenis, dvidešimto amžiaus trečiame dešimtmetyje, Saugose registruota 330 žmonių. Čia vyko savaitiniai turgūs, dirbo suvenyrų parduotuvėlės, foto studija, svečių namai, veikė Padės malūnas. Bažnytkaimis turėjo du kalvius, čia dirbo ratdirbys. Gyveno  mokytoja, mėsos ir elnienos inspektorius, choro vadovas, klerkai, pameistriai prekeiviai ir verslininkai. Gyvenvietė klestėjo iki pat II pasaulinio karo pradžios. Vėliau prasidėjo mobilizacija, o 1944 metais – ir vietinių gyventojų evakuacija. Karui pasibaigus, priverstinis vietinių gyventojų išsiuntimas į Vokietiją stipriai paveikė demografinę padėtį – vietinių čia beveik nebeliko.

Tačiau bažnytkaimis, kaip dauguma gretimų kaimų pokario metu, nesunyko, bet sėkmingai augo ir plėtėsi. Dabar tai gražiai tvarkoma gyvenvietė: visada malonu pravažiojant pro šalį pasidžiaugti puikiai prižiūrėtomis kaimelio gatvėmis bei žaliuojančiais kiemais.

Noriu padėkoti visiems prisidėjusiems kuriant šį straipsnį:
Sandra Valašinaitė redagavimas,
Darius Barasa žemėlapiai,
Saulius Stankevičius atvirukai.

Šaltiniai:
J.Zembritskis, U.Bitens „Šilokarčemos apskrities istorija“

Žemėlapiai:
http://wiki-de.genealogy.net/Saugen

1 Comment on "Saugos. Trumpa vieno kaimo istorija"

  1. Puikus straipsnis. Mane sudomino. Norėčiau daugiau istorijos apie šiuose rūmuose po karo įsikūrusius vaikų namus.Pažįstu keletą žmonių dirbusių vaikų namuose po karo. Kodėl niekas nesiima restauruoti šio pastato? Ar kam nors jie dar rūpi?
    Ačiū

Leave a comment

Your email address will not be published.


*