Ir prieš 29 metus Lietuvą sujaudino atradimas

Tik ką iš Talino pervežta Vydūno arfa Kuršių marių pakrantėje. Iš kairės: S.Sodonis. K.Budginas, Š.Laužikas.

Pastarosiomis dienomis Lietuva džiūgauja – Kauno Vytauto didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis viename Vokietijos archyve rado 1918 metų vasario 16-tos dienos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo akto originalą. Tai be galo svarbus mūsų šaliai dokumentas, kurio likimas ilgą laiką buvo nežinomas. Ypač intriguoja, kad dokumentas buvo rastas modernios valstybės minėjimo šimtmečio išvakarėse.   

Tačiau ne ką mažiau svarbus, tik gal kiek mažesnę visuomenės dalį sudominęs atradimas, įvyko prieš 29 metus. Tuomet jis buvo susijęs su Vydūnu ir jo jubiliejumi. 1988 metais, dar sovietinėje, tačiau jau prasidėjus politiniam atšilimui Lietuvoje, kovo 22 dieną buvo minimas Mažosios Lietuvos filosofo 120 metų gimimo jubiliejus. Juose Vydūno žodžiais kalbėta apie Tėvynę, laisvę ir atsakomybę būnant „sau žmonėmis“. Tai buvo reikšmingi, būsimai Lietuvos nepriklausomybei žmones įkvėpę minėjimai. Kone iš karto po jų, savamokslis Mažosios Lietuvos praeities tyrinėtojas ir atminimo puoselėtojas Kazys Budginas Taline surado Vydūno arfą.

Tai buvo labai jaudinantis atradimas, nes Mažosios Lietuvos filosofas labai mylėjo šį instrumentą. Skambindamas juo Vydūnas jam patikėdavo savo džiaugsmus ir liūdesį, kurio nemažai teko patiri ne itin draugiškai jo atžvilgiu nusiteikusioje trečiojo dešimtmečio Tilžėje. Likimas buvo maloningas ir K.Budgino darbo ir pastangų dėka instrumentas, su dvasiniais mąstytojo įspaudais, 1988 metų balandžio mėnesį buvo surastas Estijos sostinėje. O visai netrukus po šios žinios, pavyko parvežti instrumentą į Lietuvą. Šiandien Vydūno arfa galima pasidžiaugti Kintų Vydūno kultūros centre esančiame muziejuje.

Rambynas+Straipsnį apie K.Budginą ir jo darbus, paskatintas jo bičiulio Eugenijaus Skipčio, 2013 metais parašė šių eilučių autorius. Jis skirtas šviesiam šio žmogaus atminimui praėjus 10 metų po jo mirties. Tekstas, pavadintas „Ieškotojas. Kazį Budginą prisimenant“ buvo paskelbtas Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ leidžiamo žurnalo „Rambynas“ 1 (6) numeryje.

Pagrindinė paskata šiomis dienomis vėl grįžti prie K.Budgino ir Vydūno arfos atradimo buvo Vokietijoje rastas Nepriklausomybės aktas. Šios istorijos turi savotišką panašumą bei intrigą. Be to, taip radosi puiki galimybė ne tik priminti šią istoriją, bet ir išblaškyti per tuos tris dešimtmečius atsiradusių įvairių šio įvykio interpretacijų, aiškinimų ar net spekuliacijų.

Čia siūlome ištrauką iš „Rambyno“ žurnale prieš ketverius metus paskelbto straipsnio „Ieškotojas. Kazį Budginą prisimenant“. Jame trumpas pasakojimas apie šį žmogų bei tai, kaip jam Taline pavyko rasti Vydūno arfą. Šis pasakojimas taip pat gali būti savotiška padėka ir ją į Taliną iš Sovietsku paverstos Tilžės išsivežusiam popieriaus fabriko inžinieriui Aleksandrui Blinikovui ir jo žmonai. To dėl didelio atradimo  jaudulio nebuvo spėta padaryti 1988 metų balandį.

Ieškotojas
Kazį Budginą prisimenant

2013 metų rugpjūčio 23 dieną sukako 10 metų, kai Anapilin iškeliavo ir senosiose Priekulės Elniškės kapinėse amžinam poilsiui  atgulė Kazys Budginas. Jis buvo didelis Tėvynės patriotas, domėjęsis mažai žinomais ar tiesiog užmirštais praeities dalykais. Gyvendamas Priekulėje, o vėliau Klaipėdoje, pagrindinį dėmesį jis skyrė Mažosios Lietuvos praeities tamsių dėmių atskleidimui. Apie tai Kazys pasakojo savo straipsniuose spaudoje: juose aprašė ne vieną su šiuo kraštu siejamą praeities įvykį. Dažniausiai tai darydavo laisvu nuo tiesioginio darbo metu – duonai užsidirbdavo akmenų apdirbimo, paminklų dirbtuvėse Priekulėje. Vėliau Klaipėdoje savarankiškai įgytas žinias taikė dirbdamas muziejininku. Pažindamas praeitį jis susirado daug bičiulių, kurie vėliau tapo jo talkininkais ir draugais. Taip ir aš, šių eilučių autorius, su Kaziu pradėjęs bendrauti 1988 metų žiemą sekdamas Vydūno pėdsakais, likau jo draugu iki pat jo mirties 2003 metų rugpjūtį.

Būdamas dėkingas už patirtas ieškojimų ir pažinimo akimirkas, draugystę, bendravimą su šiuo paprastu, tačiau giliu žmogumi, o taip pat norėdamas atskleisti jo užmojus, pažiūras bei parodyti jo meilę atgimstančiai Tėvynei, ėmiausi pristatyti Kazį Budginą visuomenei. Tam paskatino ir jo draugai. O Kazio gyvenimą ir veiklą, praėjus dešimtmečiui po jo mirties, padėjo plačiau pažinti su juo buvę, bendravę ir dirbę žmonės. Visiems už tai labai dėkoju. Šiame darbe pavyko atskleisti tik nedidelę šio plačių užmojų bei didelės širdies žmogaus asmenybę. Platesnės studijos apie K.Budginą dar laukia ateityje.

Gyvenimo kelias

Kazio Budgino gyvenimo kelias trumpai yra nušviestas Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) pirmajame tome. Jis išėjo 2000 metais, todėl, greičiausiai, enciklopedijos rengėjų straipsnelis apie jį buvo rašomas jam dar aktyviai užsiimant kultūrine veikla. Taip pat galima manyti, kad jis ir pats pateikė žinių apie save.

Lakoniškai ir taupiai MLE rašoma, kad K. Budginas gimė 1957 metų kovo 4 dieną Baubliuose, Šilalės rajone. Jei teisingai prisimena jo antroji žmona Irena Budginienė, iš tikrųjų jis gimė kovo 3 dieną. Tačiau tėvai užrašė 4-ą ir taip davė jam Šv. Kazimiero vardą.

Enciklopedijoje esantį straipsnelį būtų galima papildyti tuo, kad jo gimtasis kaimas buvo vos keletą kilometrų nuo Laukuvos miestelio. Jam dar visai mažam būnant, mirė jo mama. Po kurio laiko tėvas vedė dar kartą. Šeima susilaukė dar dviejų sūnų: Jono ir Sauliaus. Kaip prisiminė Irena, atvažiavus aplankyti tėviškės, Kazys su didžiule meile dažniau kalbėdavo apie senelius, kurie, gyvendami netoliese, šildė jį savo gerumu. Gali būti, kad senelis savo pasakojimais apie karo metus ir paskatino Kazį domėtis praeitimi.

Greičiausiai, norėdamas tapti kuo anksčiau savarankišku, baigęs aštuonias Laukuvos vidurinės mokyklos klases, Kazys išvyko toliau mokytis į Klaipėdą. Čia pasirinko 41 dailiųjų amatų specialybėmis žinomą profesinę mokyklą, kurioje įgijo meninio akmens apdirbimo profesiją. Enciklopedijoje rašoma, kad 1973-75 metais jis priklausė toje mokykloje veikusiai rezistencinei organizacijai „Besiskleidžiantis žiedas“. Irena prisimena Kazį pasakojant, kad vienas iš darbų, kurį jis su draugais mokykloje padarė, buvo iškalti Gediminaičių stulpai ant vieno iš praktikai skirtų akmenų. Žinoma – laukė nemalonumai.

Pabaigus tą mokyklą, K.Budginui, kaip ir visiems, teko tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Pateko jis į statybos būrį Ukrainoje, kur buvo tiesiamas geležinkelis. Ten jis tapo dalinio dailininku, kuris darė įvairius agitacinius stendus. Irena prisiminė, jog Kazys pasakojęs, kaip kartą dar su dviem tarnybos draugais jis darbavosi kažkokioje patalpoje, kurioje buvo Lenino biustas. Dirbti buvo labai karšta. O kad ir bolševikų vadas „neperkaistų“, Kazys jam ant galvos užpylė stiklinę vandens atgaivai. To užteko, kad vakare būtų suimtas ir uždarytas. Kaip vėliau jis sužinojo iš savo tėvų, kitą rytą jo tėvų namuose Laukuvoje buvo padaryta krata. Greičiausiai nieko ypatingo nerado, nes labai rimtų pasekmių Kazys nesulaukė – byla buvo nutraukta.

Baigęs 41 Klaipėdos profesinę mokyklą 1978 metais Kazys buvo paskirtas į Klaipėdos rajono Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato Priekulės paminklų dirbtuvę. Ten dirbdamas jis ir ėmė domėtis Mažosios Lietuvos praeitimi ir nuveikė nemažai darbų. Keletas jų akcentuojama ir minėtoje Mažosios Lietuvos enciklopedijoje. Dirbdamas paminklų dirbtuvėje jis sukūrė ir pastatė meninę kompoziciją Priekulės spaustuvininkui Johanui Fridrikui Šrėderiui (Johan Friedrich Schreder), paminklinius akmenis spaustuvininkui Jurgiui Taušiui, spaudos bendradarbiui Viliui Kučiui. Jo iniciatyva pradėti tvarkyti Priekulės Vingio ir Kliošių parkai.

Profesoriaus Domo Kauno paskatintas drauge su mokytoja Edita Barauskiene įsteigė Priekulės I. Simonaitytės knygos bičiulių klubą, kuriam ir vadovavo. 1988 metais tapo Šilutės Vydūno klubo narys, daug prisidėjęs prie Vydūno veiklos garsinimo ir įamžinimo.

1989 metais pradėjo dirbti Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Čia dirbdamas buvo išrinktas Mažosios Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininku, o tų pačių metų gruodžio 19 dieną – Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vicepirmininku. 1991 metais tapo Lietuvos krašto apsaugos savanoriu. Vėliau už tarnybą buvo apdovanotas medaliu „Už gerą 5 metų tarnybą SKAT“ (Savanoriškos krašto apsaugos tarnyba). Šios organizacijos nariu jis ir liko iki pat gyvenimo pabaigos. Po mirties, 2004 m. lapkričio 23 d. K. Budginas apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos medalio „Buvome, esame, būsime“ antrojo laipsnio medaliu, pažymint jo nuopelnus Lietuvai ir sąjungai.

1991 metais ėmėsi savarankiško verslo: atidarė vieną pirmųjų antikvariatų Klaipėdoje, kurį pavadino „Borussia“. Nedidelės nuomojamos patalpos Vežėjų gatvėje Klaipėdoje buvo daugelio kolekcininkų, šio krašto žinovų ir mylėtojų susitikimo vieta, kurios centre visada buvo Kazys Budginas. Vėliau drauge su žmona Irena nusipirko nedidelį butą Klaipėdos miesto centre, kur ir perkėlė savo antikvariatą. Keletą metų šis užsiėmimas davė pakankamai pajamų, tačiau atsiradus konkurentams bei mažėjant susidomėjimui Mažosios Lietuvos praeitimi, tai ėmė nebeteikti džiaugsmo įpratusiam aktyviai gyventi K. Budginui. Vėliau jam buvo pasiūlyta ir jis ėmė dirbti naujai atidaromame Pilies muziejuje.

2003 metų rugpjūčio 23 dieną po sunkios ligos Vilniuje Kazys Budginas mirė. Kaip prisiminė jo žmona Irena, ne kartą jie drauge klajojo po kapines, apžiūrinėdami paminklus, ieškodami šiam kraštui nusipelniusių žmonių. Tada jis ir prasitarė, kad norėtų būti palaidotas senosiose Priekulės Elniškės kapinėse. Nors 2003 m. Irena ir Kazys jau nebebuvo drauge, tačiau moteris perdavė šį pageidavimą, kuris ir buvo įvykdytas. Paminklą jam sukūrė jo bendramintis Vytautas Šakalys. Kazys Budginas su pirmąja žmona Liudmila Priekulėje susilaukęs dviejų vaikų Marijos ir Mindaugo.

Vydūnietis

Su Kaziu Budginu asmeniškai man teko susipažinti prieš Vydūno 120 metų jubiliejų, 1988 metų pradžioje. Tada žiemą atvažiavo jis į Kintus ieškodamas mokyklos, kurioje 1888 – 1892 metais dirbo būsimasis Vydūnas, tada dar mokyklos mokytojas, Vilhelmas Storosta. Iki Atgimimo pradžios apie Vydūną garsiai kalbėti išvis buvo nevalia. Tačiau jau buvo papūtę laisvės vėjai, todėl tie, kam rūpėjo, jau ėmė galvoti, kaip bus minimas Mažosios Lietuvos filosofo jubiliejinis 120-tasis gimtadienis 1988 m. kovo 22 dieną. Ramiame pamario miestelyje 1988 m. dar nedaug kas tuomet žinojo, kad Vydūnas savo kelią į filosofijos pasaulį prieš 100 metų ir pradėjo kaip tik Kintuose.

1988 metais buvusi Kintų pradžios mokykla, kurioje ir dirbo Vydūnas, vietinių gyventojų dėl jame kažkada buvusių įrengtų butų pedagogams buvo vadinama tiesiog Mokytojų namu. Aštunto dešimtmečio viduryje mokytojams buvo pastatytas atskiras daugiabutis ir jie išsikėlė iš buvusios mokyklos. Tad nuo to laiko „Mokytojų namas“, menantis Vydūno mokytojavimą, stovėjo tuščias ir gan apleistas. Žinodami, kad domiuosi Vydūnu ir jo darbais, kolegos mokytojai Kaziui ir parodė į mane. Nuo tos akimirkos ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas, išaugęs į draugystę.

Jau nuo pirmųjų mudviejų susitikimo minučių buvo aišku, kad vienas priešais kitą stovi du artimų pažiūrų žmonės. Nemažai tada žvalgėmės ir apžiūrinėjome Mokytojų namą, kuris jau po Vydūno jubiliejaus minėjimo Kintuose jau imtas vadinti Vydūno namu. Tada Kazys ir papasakojo apie Vydūno veiklą ir jo darbus. Jis nemažai žinojo apie jo gyvenimą iš Kintų persikėlus dirbti į Tilžės berniukų gimnaziją. Jau buvo išsiaiškinęs, kad namas, kuriame gyveno Vydūnas ir iš kurio baigiantis Antrajam pasauliniam karui filosofas pasitraukė į Vakarus, vadinosi „Villa Stern“ (Žvaigždės vila). K. Budginui jau buvo pavykę rasti keletą Vydūno rašytų laiškų, ant kurių jis kartais taip ir užrašydavo savo adresą. Apie Tilžę jis galėjo pasakoti labai daug, nes tą namą tuometiniame Sovetske jau buvo apžiūrėjęs ne vieną kartą. O taip pat radęs tame mieste draugų, kurie jam padėjo daug apie prieškario Tilžę sužinoti. Vienas iš tokių – Issakas Rutmanas, vėliau tapęs artimu ir daugeliui Kazio draugų.

V_KAMBARYJE

Vydūnas savo darbo kambaryje Tilžėje.

Prasidėjus pažinčiai, išsakiau mintį, kad Vydūno jubiliejui skirtą renginį reikėtų surengti ir Kintuose. Tai nebuvo labai paprasta, nes reikėjo gauti sutikimą iš tuometinio Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkio direktoriaus. Kaip ūkio vadovas jis turėjo leisti jubiliejaus minėjimą surengti buvusioje bažnyčioje, kuri po restauracijos buvo tapusi „parodų – koncertų sale“. Taip pat reikėjo ir tuometinės sovietinės Šilutės valdžios leidimo bei Šilutės Vydūno klubo narių pritarimo. K. Budginas sutiko perskaityti pranešimą apie Vydūną ir Kintus. Viską  pavyko suderinti ir minėjimas Kintuose 1988 m. kovo mėnesį įvyko.

Taip pamažu užsimezgė ne tik bendradarbiavimas, bet ir draugystė. Ne kartą teko lankytis Kazio namuose Priekulėje, kur jis rodė turtingą biblioteką bei supažindindavo su naujausiais savo radiniais.

Kartą balandžio mėnesį sulaukiau netikėto skambučio: Kazys susijaudinusiu balsu paprašė kuo skubiau atvažiuoti, nes gavęs labai svarbių žinių. O tai buvęs iš Taline gyvenančio Aleksandro Blinikovo gautas laiškas. Šis žmogus su žmona po karo apsigyveno tame name ir tame bute Tilžėje, kurį karo sumaištyje paliko Vydūnas. Kazys jį susirado per adresų biurą ir susirašinėjo su juo, klausinėdamas apie to meto Tilžę, buvusią aplinką bei domėjosi Vydūno butu viloje „Stern“. A. Blinikovas buvo inžinierius, iš karto po karo paskirtas dirbti į atkuriamą Tilžės popieriaus fabriką. Kai atvykęs pasidomėjo, kur jam apsigyventi – fabriko vadovybė parodė į tuščią miestą: rinkis, kur nori. Likimas lėmė, kad jis pasirinko buvusį Vydūno butą. Apie šešiasdešimtuosius metus jis buvo perkeltas dirbti į Talino popieriaus fabriką. Todėl jis neblogai prisiminė aplinką, kurią rado Vydūno bute. O Kaziui rūpėjo galimybė tame bute, galbūt, kada nors įkurti muziejų. Taigi, laiške, kuriame aprašinėjo butą, A. Blinikovas užsiminė, apie arfą: nurodė, kur ji tame bute stovėjo. Inžinierius neslėpdamas taip pat parašė, kad ji dabar yra pas jį, Taline. Kazys suprato, kad pavyko rasti Vydūno mėgiamą instrumentą. Abejoti, kad jis Vydūno, kažin ar verta, nes vargu, ar daugiau kas tame name, ir apskritai Tilžėje namuose, galėjo turėti šį gana didelį ir brangų muzikos instrumentą. Suprantama, tuojau pat tapo aišku, kad turime vykti į Taliną Vydūno arfos parsivežti.

BINIKOVAS

Pas inžinierių A.Blinikovą bute Taline. Sėdi: A.Blinikovo žmona ir A.Blinikovas. Stovi – Š.Laužikas. S.Sodonis, K.Budginas ir A.Varnas.

Nesigilinant į pasirengimo smulkmenas, galima tik prisiminti, kad po kelių dienų išvykome į Taliną. Be mudviejų drauge važiavo Šilutės Vydūno klubo narys Šarūnas Laužikas ir kintiškis buriuotojas Andrius Varnas. Jis pasinaudojo galimybe atvažiuoti į Talino laivų statyklą kažkokių įrenginių statomai jachtai. A. Varnas labai pasitarnavo iš A. Blinikovo gaunat šį mums (ir visiems) labai svarbų kažkada Vydūno liestą ir mėgiamą instrumentą. Kol mes visaip šnekinome jau pensijoje buvusį inžinierių, A. Varnas virtuvėje linksmai plepėjo su jo žmona. Kai paprašėme A. Blinikovo atiduoti mums arfą – jis nustebo dėl tokio prašymo. Tačiau atiduoti instrumentą jį įkalbėjo žmona, kuri po draugiško pokalbio su buriuotoju, buvo labai maloniai mūsų atžvilgiu nusiteikusi.

Iki tol, mums kalbantis su A. Blinikovu, pavyko sužinoti, kad nuo pat atvežimo į Taliną, arfa buvo daugiabučio namo, vadinamo „chruščiovka“, rūsyje. Ji paprasčiausiai netilpo bute. A.Blinikovas kalbėdamas sakė, kad, jog tų pačių metų sausio mėnesį tų namų rūsyje kilo gaisras. Labai daug kas tuomet sudegė, tačiau ugnis Vydūno arfos pasigalėjo: ar ugniagesiai laikau atvažiavo, ar Vydūno „jėgos“ instrumente nuslopino ugnį – šiandien belieka tik spėlioti.

Kai išvydome instrumentą tame inžinieriui priklausančiame rūsio sandėliuke – buvo aišku, kad be arfos mes iš čia neišvažiuosime. Po įkalbinėjimų bei pritariant jo žmonai, gavę sutikimą pasiimti instrumentą, greitai suvynioję jį į atsivežtą poroloną, užkėlėme ant automobilio stogo pritvirtintos bagažinės ir greitai nuvažiavome nakvynės pas draugus kitame Talino gale.

Šiandien galime tik pasvarstyti, kaip jautėsi Blinikovų šeima taip iš niekur nieko be jokio atlygio mums atidavusi Vydūno arfą. Tačiau Aleksandrą Blinikovą ir jo žmoną šiandien ne vienas mini tik geru žodžiu. Blinikovai buvo išsilavinę žmonės ir arfą pasiėmė iš Soviestko todėl, kad tikėjosi ja išmokti groti. Apie muzikinį jų išsilavinimą liudijo kambaryje buvęs pianinas.

Kalbėdami su juo apie gyvenimą Tilžėje bei apie persikėlimą į naują nežinomą būstą Taline, sužinojome, kad iš Vydūno buto jis taip pat vežėsi ir didžiulį meniškai dekoruotą stalą su daugybę įvairių stalčiukų ir paslapčių. Tačiau jis taip pat netilpo bute, todėl jo net iš sunkvežimio, o išsiuntė jį atgal. Tačiau pasiėmė prie Vydūno stalo buvusią įdomią keturkampę kėdę bei dar keletą įvairių buities daiktų.

Vasarą mudu su Kaziu surengėme dar vieną „ekspediciją“ į Taliną autobusu. Šį kartą vykome pas Blinikovų sūnų. Tai jam atiteko minėta kėdė. Jis turėjo nedidelę negalią, o specifinė kėdė jam labai tiko ir buvo reikalinga. Todėl į jokias kalbas dėl jos atidavimo nesileido. O gal buvo pasimokęs ir nebenorėjo nieko už dyką iš Lietuvos atvykusiems žmonėms atidavinėti: pinigų ar ko kito mes jam nesiūlėme.

Kazys Budginas taip pat labai pasitarnavo rengiant pirmą Vydūnui skirtą ekspoziciją Kintuose. Ir Šilutės, ir kitų miestų vydūniečiai per Šilutėje vykusį Vydūno 120-tųjų metinių jubiliejų nutarė, kad Kintuose reikėtų atidaryti nedidelį muziejų. Tai tapo itin aktualu, kai iš Talino buvo parvežta Vydūno arfa. Muziejui, taip skambiai jį pavadinome, įkurti buvo paskirtas minėtos restauruotos Kintų bažnyčios balkonas, kur vietoje nesančių vargonų ir buvo įrengta pirmoji ekspozicija. Buvo gauti visokie leidimai ir suderinimai. Kintų J. Čiulados ūkio direktorius Alfonsas Pekarskas skyrė žmogų, kuris pagamino stendus. Tai buvo ūkio dailininkas Valdas Galadauskas. Jis tuo metu kaip tik gyveno Vydūno name, kur ir buvo įsirengęs nedidelę dirbtuvę. Tačiau kokia muziejinė ekspozicija be eksponatų. Tai, ką turėjo, beveik viską atidavė K. Budginas. Jis taip pat mane supažindino su klaipėdiečiu Ignu Skripkumi, kuris buvo bendravęs su Vydūnu ir buvo jo sveikos gyvensenos pasekėjas. Jis taip pat turėjo nemažai Vydūno knygų. Sužinojęs, kad Kintuose rengiama Vydūnui skirta muziejinė ekspozicija, daug knygų pirmajam jo muziejui ir padovanojo.

Vydūno draugijos steigimo susirinkimas Kintuose 1988 m. gegužės 8 d. Pranešimą skaito K.Budginas.

Vydūno draugijos steigimo susirinkimas Kintuose 1988 m. gegužės 8 d. Pranešimą skaito K.Budginas.

Buvusi Kintų pradžios mokykla buvo apleista, o jos tolimesnis likimas dar buvo neaiškus, todėl norint pažymėti, kad miestelis susijęs su Vydūnu, buvo sumanyta jo centre pastatyti nedidelį paminklą, žymintį, kad „Kintuose 1888 – 1892 metais gyveno ir dirbo Vydūnas“. Paminklą be jokio užmokesčio visuomeniniais pagrindais ir padarė profesionalus paminklų meistras Kazys Budginas. Dirbtuvėse Priekulėje jis parinko nedidelį akmenį, sukomponavo su kitu. Bronzinėje lentelėje sukomponuotą užrašą ant paminklo pagamino klaipėdietis vydūnietis, kultūrininkas ir politikos veikėjas Dionizas Varkalis. Tam jis panaudojo profesoriaus Petro Gintalo sukurtą medalį. Šių eilučių autoriui visa tai teko surinkti pačiam ir pastatyti paminką, nes šiaip jau dėmesingas kultūriniams dalykams A. Pekarskas, tąkart skyrė tik sunkvežimį paminko ruošiniui iš Priekulės atvežti. Šis nedidelis paminklas tebestovi ir dabar, tik užrašas apie Vydūno darbą Kintuose jau iškaltas akmeninėje plokštelėje: netrukus po nepriklausomybės atkūrimo iš bronzos D. Varkalio pagamintas paminklo užrašas su medaliu buvo pavogtas. 1988 metų gegužės 8 dieną Kintuose įvyko steigiamasis Vydūno draugijos susirinkimas. Tada ir buvo atidengtas paminklas, tai progai paminėti pasodintas ąžuoliukas ir atidaryta pirmoji Vydūnui skirta ekspozicija. Suprantama, daugiausiai surinkusių dėmesio sulaukė arfa, kuri tuomet pirmą kartą ir buvo pristatyta visuomenei. Susirinkime apie Vydūną bei visus Vydūno klubus vienijančią draugiją taip pat kalbėjo ir Kazys Budginas.

Tai ryškiausi prisiminimai dirbant ir bendraujant su Kaziu Budginu. Ir vėliau palaikėme artimus ir draugiškus santykius, bet daugiau tokių įdomių darbų drauge dirbti nebeteko.

Likusias šio straipsnio dalis – Priekuliškis ir Šaulys galime perskaityti „Rambyno“ žurnale.

3 Komentarai "Ir prieš 29 metus Lietuvą sujaudino atradimas"

  1. Vydūno ARFA yra vienintelė jo veikimą Tilžėje menanti relikvija. Keista, jog visus tuos 29 metus Vydūno draugijos VADOVAI (šiuos klausimus sprendę)turbūt net nesvarstė klausimo šiems Vyrams suteikti Vydūno draugijos Garbės nario vardą… Tuo tarpu jį neseniai suteikė niekaip Vydūnui nenusipelniusiems politikieriams. Mūsų Lietuvėlėje išties kažkas ne taip…

  2. Naglis | 2017-04-14 at 15:49 |

    Tokie žmonės yra ŠVIESULIAI kitiems.

  3. Norbertas | 2018-01-22 at 21:01 |

    Jūs įėjote į istoriją. Jauni ir pasišventę – reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Padovanojote taigi mums visiems daugiau Vydūno. Turbūt iš anapus džiaugiasi ir jis.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*