Emocinga pažintis su Dovu Gelžaičiu ir pokariu

Šį žmogų teko pažinti ir drauge su juo sudėtingus pokario laikus pagyventi 2015 metais dienos šviesą išvydusiame klaipėdiečio Mindaugo Milinio romane „Partizanas“. Tai be galo emocingas ir labai įtaigus pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kuomet baigėsi kariniai veiksmai ir po Klaipėdos kraštą (buvusius Rytprūsius) ir Žemaitijos vakarus klajojo būriai likusių gyvų vokiečių vermachto kariuomenės karių, kurie ieškojo galimybės prasibrauti į Vakarus. Tuo metu krašte naująją „savo tvarką“ jau įvedinėjo sovietiniai „išvaduotojai“. Bandant tiems procesams priešintis, kai kuriose vietose jau ėmė rastis ir partizaninio judėjimo užuomazgos. Prie jo prisijungiantieji tuomet dar naiviai tikėjo, kad Amerika ir sąjungininkai griežtai pareikalaus Stalino išvesti Raudonąją armiją iš Lietuvos. Neliko užmiršti ir tų vietų kaimų ir miestelių gyventojai, kurie buvo įtraukiami į tuos karo po karo veiksmus.      

Likimai

Romane „Partizanas“ nėra nuosekliai plėtojamos vienos siužetinės linijos. Autorius pasirinko sumaniai supintą savotiškai išmėtytą fragmentišką pasakojimo stilių. Nors ir pats M.Milinis knygos pristatyme sako, kad yra šiaip jau du pagrindiniai pasakojimo veikėjai, apie kuriuos ir sukasi pasakojimas, vis vien daugiau dėmesio skiria landseriui arba prūsui, kaip ir pats save likimo draugų tarpe vadina Dovas Gelžaitis iš Tilžės. Jis save laiko lietuviu, tačiau, kaip Rytprūsių pilietis, turėjo kautis Vokietijos reicho kariuomenėje, kurioje jis buvo žinomas, kaip Gellchat. Karas nesirinko – jo šeima, likusi Tilžėje, Rytprūsius okupavus sovietų kariams, drauge su visais patyrė sunkiai protu suvokiamus „išvaduotojų“ žiaurumus. Tuomet ten buvo išniekintas ne tik kraštas, kultūra, bet ir žmonės. Ypač kentėjo moterys…

Kitas pagrindinis veikėjas, ūkininko sūnus Liudas Apuokas pasakojime lieka lyg ir antrame plane. Nors jo likimas ne mažiau sudėtingas ir liūdnas, tačiau autorius, panašu, labiau puoselėja Dovo siužetinę liniją. Autorius Liudui skiria be galo sudėtingą užduotį – tapti NKVD darbuotoju ir pranešinėti partizanams „išvaduotojų“ planus. Vienu metu pasirodo, kad šis veikėjas susitaikė su judo likimu ir susitapatino su priešu, tačiau knygos pabaigoje jis įrodo, kad taip nėra.

Tuo tarpu pagrindinis veiksmas romane vis tik labiau sukasi prūsą Dovą. Jo tikslas – patekti į Vakarus. Tačiau jam be galo svarbu ir Tilžėje likusi šeima. Likimas ir knygos autorius jam leidžia ten slapta patekti. Tačiau, nors nuo laiko, kai šis miestas sovietų kariuomenės jau užimtas, o „priešai“ išžudyti, praėjo labai nedaug laiko, tačiau Dovo ir kituose Tilžės namų butuose jau gyvena „išvaduotojai“. Knygoje labai mažai kalbama apie jo žmoną, kurią jis ginklo draugams pristato kaip vokietę. Tačiau jo akyse nuolat iškylą paskutinis atsisveikinimas su mylimu sūnumi Helmutu. Sužinojęs, kad Tilžėje jo nėra, o gal net ir iš vis gyvo, prūsas vis vien nenustoja jo akimis ieškoti. Taip siužete atsiranda papildoma „vilko vaikų“ linija. Tiems romano skaitytojams, kurie tik probėgšomis apie tai yra girdėję, bus aiškiau, kaip šie žmonės pateko į Lietuvą ir kur labai dažnas ir buvo užaugintas.

Knygos pabaigoje autorius sujungia daugelį romano linijų, pasakodamas apie viena didesnių partizanų, buvusių vokiečių karių susidūrimą su NKV kariais. Čia retas šios kovos dalyvis galvojo apie išlikimą…

Pasakojimas apie karą po karo

Viena knygos siužeto pusė – pasakojimas apie „išvaduotojų“ naujo gyvenimo kūrimą. Kitoje – po šį kraštą klajojančių ir iš jo ištrūkti norinčių žmonių likimai. Neužmiršti ir vienkiemių gyventojai, kurie pokaryje neturėjo jokios ramybės, nežiūrint savo uolumo, ar „neutralumo“. O kur dar įvairūs atskalūnai, persirengėliai klaidžiojantys po karo nuniokotą kraštą.

Pasakojime labai daug realistinių scenų ir įvairių detalių, kur viskas be galo įtikinama. Atrodo, kad, rengdamasis šios knygos rašymui, tam M.Milinis susipažino su daugybę buvusių partizanų atsiminimų, archyvinių dokumentų. Rimtą pasirengimą liudytų kiekvieno skyriaus pradžioje esanti citata ar ištrauka iš minėtų raštų. Ji tampa savotiška skyriaus pasakojimo moto.

Tie romano skaitytojai, kuriems yra tekę bendrauti su pokario Žemaitijos vienkiemių gyventojais, turėtų sutikti, kad aprašyta labai tiksliai. Tačiau svarbiausiai – aiškiai perteikta to meto žmonių nuotaika, baimės ir nepasitikėjimo, dažnai ir visiško bejėgiškumo, jausmas.

Slogią ano meto gyvenimo aplinką romano autorius parodo aprašydamas atėjūnų ir jiems patarnauti ėmusių visuomenės užribyje buvusiųjų vietinių tipų elgesį. Ypač jiems sunku būdavo patekus į civilizuotą, dėl to nepažįstamą (svetimą) jiems aplinką. Tuomet, kaltinant tai fašizmu, daužė viską, niokojo, šaudė, niekindavo, o pabaigoje ir pridergdavo… Taip „naujojo gyvenimo“ kūrėjai visuomenei pristatinėjo save ir savo atnešamas „vertybes“.

M.Milinis – buvusio Sovietų – Afganistano karo dalyvis, apie tai parašęs jau ne vieną knygą. Gal todėl romane esančios partizanų, stribų bei NKVD dalių susidūrimo kovo scenos tokios tikroviškos. Jų nemažai. Kaip ir kitokios anuomet buvusios prievartos. Kai kur – nėra lengva skaityti. Tačiau tuomet realybė buvo tokia. Neperlenkiant lazdos, visa tai ir pateikta romane.

Tiems, kurie norėtų daugiau kaip 400 puslapių knygoje „Partizanas“ ieškoti literatūrinių niuansų, patartume šiame romane to nedaryti. Ji autoriaus greičiau sumanyta slogiai karo pabaigos ir pokario gyvenimo nuotaikai perteikti. Su šia užduotimi Mindaugas Milinis puikiai susitvarkė.