Didžiojo karo pradžia. A.Puskepalaitis prisimena

Pirmasis pasaulinis karas. Kariai Tilžėje.Pirmasis pasaulinis karas. Kariai Tilžėje.

Paskutine, ketvirta, dalis pasakojimo apie spaudos darbuotoją Albertą Puskepalaitį. Joje jo įspūdžiai bei atsiminimai apie 1914 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjusį Didįjį, vėliau pavadintą Pirmuoju, pasaulinį karą. Juos rašė ir pats, ir jo bičiulis Ansas Lymantas. Biografiniai duomenys apie A.Puskepalaitį bei jo pasakojimai apie savo vaikystę buvo pateikti pirmoje atsiminimų dalyje „Albertas Puskepalaitis – spaudos ir kultūros darbuotojas. I dalis“ „Šilainės krašto“ svetainėje liepos 3 dieną. Antroji dalis – „Spaudos pramonė Tilžėje. A.Puskepalaitis tampa spaudos darbuotoju. II dalis“ buvo skelbta liepos 12 dieną. Trečiojoje dalyje „A.Puskepalaitis: spaustuvė, šefas ir bendradarbiai“, skelbtoje liepos 23 dieną, buvo pasakojama apie jo pirmąsias, kaip spaudos darbuotojo, patirtis.    

Karas

„Kai perskaičiau istorikės Tuchman knygą „Rugpjūčio pabūklai“ (The guns of August), tuoj prisiminiau mano pergyventą paskutinę taikos dieną, prieš prasidėjus Pirmam pasauliniam karui. O tai buvo šeštadienis 1914 m., rugpjūčio 1 diena. Oras Rytprūsiuose jau kurį laiką buvo nepaprastai gražus, kaitra neapsakoma. Nors visi rinkyklos langai buvo plačiai atviri, patalpose vis tiek trūko vėsinančio oro traukimo. Toks oras be pakaitos užsitęsė iki rugpjūčio mėnesio pabaigos.

Sekmadienį mūsų jaunimo būrys buvo planavęs iškylą į Rambyno kalną. Apie kalną buvau daug girdėjęs, bet niekad nebuvau ant jo buvęs. Užtat nekantriai laukėme darbo pabaigos. Bet tą rugpjūčio mėnesio šeštadienį net rinkėjai, kurie paprastai anksčiau už visus mus mokinius savaitgalyje išeidavo, dar visi buvo savo vietose. Jie patylomis tarp savęs kalbėjo apie galimą karą, ultimatumą, mobilizaciją.

„Tilsiter Allgemeine Zeitung“ redaktorius Schulz taip pat dar buvo savo kabinete ir nuolat palaikydamas ryšį su Berlyne esančia žinių agentūra, rašė paskutines žinias popiet išeinančiam, dabar jau gana pasivėlinusiam šeštadienio numeriui. Pirmą kartą mačiau redaktorių susijaudinusį Praeinantiems tarnautojams jis keliais žodžiais pasakojo apie dideles imperatoriui Vilhelmui II ir jo šeima prielankumo demonstracijas Berlyne. Jos prie imperatoriaus rūmų užsitęsusios iki vėlybos nakties.

Po pietų nervinė įtampa spaustuvėj dar labiau padidėjo. Mat 12-tą valandą buvo nubėgęs kaizerinės Vokietijos caristinei Rusijai įteiktas ultimatumas. Klausimas: kas bus toliau? – dabar buvo visų bendradarbių mintyse.

Saulėtą ir šiltą sekmadienio rytą, kaip sutarta, susirinkome prie Luizės tilto ir dviračiais per Panemunę pasileidome Bitėnų kaimo link.  Iš ten kelias vedė į Rambyno kalną. Taip pirmą kartą pamačiau tą legendinę vietovę, kur stovėjo aukuras, kur matėsi į Nemuną nugriuvusi stati žvyro siena, ir kur lankytoją žavėjo neapsakomai gražus žvilgsnis į Tilžę ir Ragainę.

Bet nežiūrint visų regimų gamtinių grožybių, nerimas mūsų neapleido ir vertė grįžti anksčiau negu buvome nu matę. Kai apie 6 valandą vakaro važiavome per Luizės tiltą, jau girdėjome be perstojimo skambančius visų Tilžės miesto bažnyčių varpus. Įvažiavę į miestą, pastebėjome, kaip žmonės būriais sustoję skaitė prie sienų ir stulpų priklijuotus raudonus plakatus apie karo paskelbimą Rusijai ir visuotiną vokiečių kariuomenės mobilizaciją.

Kai po vakarienės vėl išėjau į gatvę, pirmieji mobilizuoti rezervistai jau traukė į kareivines. Mes, jaunieji jiems labai pavydėjome: jie dabar galės kovoti už „ciecorių“, matys kitus kraštus, pergyvens įvairių kariškų nuotykių ir už pusmečio grįš didvyriais, o mes liksime šio didelio įvykio nematę, ir nei pergyvenę. Neturėsime vėliau ką ir savo vaikams papasakoti.

Tilžė tą šiltą sekmadienio naktį ne miegojo. Užeigos ir svetainės buvo plačiai atidarytos. Buvusieji 1870-71 metų karo su prancūzais veteranai, dabar jau gerai pažengę amžiumi, kilnojo alaus stiklus su būsimais jaunais rekrūtais ir jiems pasakojo apie mūšius prie Gravellott, Sedano ir kaip jie „kirtę“ raudonkelniams. Po to buvo giedamos patriotinės giesmės, kaip „Sargyba prie Reino“ ir kitos.

Pirmadienio rytą vėl visi buvome spaustuvėj. Po vakarykščios dienos daugelis rinkėjų atrodė pavargę, bet įtampai atslūgus, visų nuotaika buvo žymiai pasitaisiusi. Vokiškojo dienraščio laužymo skyriuj pirmą kartą pamačiau stambioj antraštėj pavartotą istorinį, vėliau taip įsigalėjusį terminą – „Pasaulinis karas“  (Der We1t krieg). Žodžiu, pirmą kartą žmonijos istorijoj, karas nebuvo lokalinis, bet apėmė visus pasaulio kontinentus.

Dienraštyje buvo dedami patriotiniai straipsniai ir pabrėžiama, kad mūšių dievaičiui (Schlachtengott) nusprendus reikalus tvarkyti kardu, vokiečių tauta esanti pasiruošusi kiekvienai aukai ir kiekvienai rizikai, kurią pareikalautų rimtoji valanda.

Po pietų naujas įvykis rinkykloje: vokiškojo skyriaus vedėjas, Richard Dehmel, stojo savanoriu (Kriegs freiwilliger) armiją. Nežinau kokias pareigas jis užėmė stojęs į kariuomenę (jam jau buvo virš 50 metų), bet jis sveikas grįžo iš karo ir vėliau savo dramomis bei poemomis įėjo vokiečių literatūrą. Labai žinomas tapo jos savanorio dienoraštis, pavadintas „Tarp tautos ir žmonijos“ (Zwischen Volk und Menschheit – Tagebuch eines Kriegsfreiwilligen).

Pamažu praėjo dienos ir pirmoji savaitė. Kasdien rinkome laikraščiams antgalves apie didelius kaizerinės vokiečių armijos laimėjimus Belgijoj, kasdien išėjo traukiniai su entuziastingai išleidžiamais naujokais į pašaukimo miestus, ypatingai Karaliaučių.  Ir vienas – kitas iš spaustuvės darbininkų buvo pašaukti „prie vėliavų“ (Zu den Fahnen).

Paliesti buvo ir kai kurie prūsų lietuvių žymesni darbuotojai. Pvz., jau netrukus Jokūbas Stikliorius  dalyvavo garsiame Tannenbergo mūšyje, kur per kelias dienas ir po sunkių kovų buvo sunaikinta įsiveržusi generolo Samsonovo armija.

Kai rusų generolo Rennenkampfo daliniai be kitų vietovių užėmė Gumbinę, Tilžėje dar vystėsi gana normalus gyvenimas. Žinoma, visi baiminosi dėl sekančios dienos, bet daugelis galvojo: jei rusų kariuomenė iki šiol neįžengė tai, rusus sumušus, jie niekada neįkels kojos į miestą. Bet kaip matysime, gyventojai veltui pasidavė tokiai iliuzijai.

Pirmuosius caro armijos karius teko man matyti už savaitės Kloniuose. Tai buvo rugpjūčio 9 d., sekmadienį, kai aplankiau savo tėvus. Priešpiet, tėviškės laukais bevaikščiodamas, mačiau, kaip per laukus šuoliais jojo trys raiteliai, kurie prijoję prie Palfnerio dvaro lauko darbininkų namų ir, trumpai užtrukę, vėl jojo atgal į rytus, Vėliau sužinojome, kad tai būta lietuvių, kurie buvo atjoję pasveikinti ten gyvenančių giminių.

Rusai Tilžėje

Po dviejų savaičių, nebepamenu kurią dieną, spaustuvėje sujudimas: „Rusai Tilžėje“! Iš karto tam negalėjome patikėti, nes negirdėjome nė vieno šūvio. Tačiau viską palikę, bėgome į gatvę pažiūrėti. Neilgai teko žvalgytis , kai pamatėme įspūdingai ir puošniai atrodančius, bei gražiais arkliais jojančius rusų sunkiosios kavalerijos raitelius. Vėliau sužinojome, kad tai buvo caro armijos Petrapilio kirasirų žvalgų dalinys.

Prijoję prie Tilžės „landrotijos“ (apskrities valdybos) pastato, jie iš burmistro pareikalavo simbolinės duoklės. Pats savo akimis mačiau, kaip nešikas rankiniu vežimėliu jiems atvežė didelį rutulį garsiojo Tilžės sūrio. Toks savo rūšies tarp miesto gyventojų ir įžygiuojančios priešo kariuomenės riteriškumas, kartais dar buvo įmanomas Pirmame pasauliniame kare. Aš pats, negalėdamas nugalėti savo didelio prisirišimo prie arklių, priėjau prie vieno gražaus arklio ir jį paglosčiau.

Vėliau, apie savaitę, dieną ir naktį rusų kariuomenė žygiavo Tilžės gatvėmis ir užmiesčio plentais vakarus.

Paskelbus Rusijai karą, jau minėtas caristinės Rusijos spaudos užsakytojams pastatytas puošnusis viešbutis „Hotel de Russie“, patriotiniais sumetimais pakeitė savo pavadinimą į „Koeniglicher Hof”. Dabar ten su savo štabu įsikraustęs Tilžės miesto komendantas – rusas, įsakė viešbučiui grąžinti jo senąjį pavadinimą.

Atspausdinti rusų karinės valdžios įsakymai, atsišaukimai į gyventojus ir t.t., buvo klijuojami ant stulpų ir sienų. Daugel tų proklamacijų man pačiam teko surinkti, todėl dar gerai atsimenu jų turinį. Pirmiausia komendantas liepė gyventojams ramiai laikytis ir pildyti jo įsakymus. Toliau, jis leido veikti visoms Tilžės įmonėms, restoranams, karčiamoms ir kavinėms. Net ir Tilžės vokiečių laikraštis, nors ir cenzūruojamas, galėjo išeiti. Bet jis griežtai uždraudė parduoti alkoholinių gėrimų rusu kareiviams. Nusikaltėliams grėsė netgi mirties bausmė.

Už alkoholio įsigijimą buvo baudžiami ir rusai. Pats mačiau, kaip ant šaligatvio vienas karininkas šmaikštu baudė du kareivius, kurie buvo bandę priversti cukrainės savininką Gesien jiems parduoti alkoholio.

Už savaitės gavau surinkti skelbimą, kuriame buvo išvardytas vienas Tilžės darbininkas ir paduotas jo adresas. Jis rusų kareiviui buvo perleidęs butelį konjako. Bet kadangi Tilžės gyventojai ramiai ir tvarkingai laikėsi, tai nusikaltėlis nebuvo sušaudytas, bet ištremtas Tauragę. Įsakymus pasirašė komendantas Bogdanoff.

Bendrai reikia pasakyti, kad 1914 m. Tilžės miestą užėmusios carinės rusų kariuomenės laikysena buvo be priekaištų, nors jos didelis skaičius ir įvairumas net miesto orą buvo pakeitęs. Tik kartą man teko matyti rusų kareivių išsišokimą, kai iš kažkur miestą įjojęs kazokų būrys, entuziastingai šaukdamas įvairius rusiškus žodžius, iš kurių aš tik supratau žodį „Berlin“, pradėjo joti šaligatviais, daužyti stiklinius gazo žibintų gaubtuvus ir apiplėšti laikrodžių bei brangenybių krautuves. Bet kiti  rusų kareiviai juos greit sustabdė ir sutvarkė.

Vieną dieną man buvo užduota pirmam „Tilsiter Aligemeine Zeitung“ puslapiui stambiomis raidėmis surinkti antraštę „Es wird schon werden!“. Lietuviškai tai maždaug reikštų kaip „Jau taps!“, „Jau bus!“ ar pan. Po to redaktorius Schulz savo įžanginiame straipsnyje patarė gyventojams ramiai laikytis ir tarp eilučių davė suprasti , kad išvadavimo valanda greit ateisiant.

Iš tikrųjų, nors su kitais miestais ir kraštais jau seniai ryšių nebeturėjome, bet mus pasiekė žinia apie vokiečių karvedžių generolo Hindenburgo ir Lūdendorfo didelius laimėjimus Mozūrijos ežerų srityje. Tokios žinios ir paskatino redaktorių rašyti vilčių duodantį straipsnį.

Tuo tarpu rinkykloj jau kuri laiką buvo kalbama, kad rusų komendantas priėmęs lietuvių atstovus. Visi pastebėjo, kad lietuviško skyriaus vedėjas Jonas Kiošis, papietavęs grįždavo, rūkydamas maloniai kvepiantį cigarą. Vieną dieną jis grįžo puošniai apsirengęs ir pakilusia nuotaika. Vieni tuoj pradėjo spėlioti, o kiti tvirtinti, kad ir Kiošis buvęs pas komendantą.

Nežinau, kieno iniciatyva jis tai darė ir ar iš viso jis lankėsi pas komendantą, bet tai žymiai pakėlė jo prestižą. Vėliau žmonės kalbėjo, kad rusas Bagdonoff iš tikrųjų buvęs lietuvis Bagdonas.

Dėkojame visiems šios publikacijos konsultantams, padėjusiems paruošti šių atsiminimų A.Puskepalaičio publikavimą „Šilainės krašto“ svetainėje.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Didžiojo karo pradžia. A.Puskepalaitis prisimena"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*