A.Puskepalaitis: spaustuvė, šefas ir bendradarbiai

1892 metais daryta Tilžės leidėjų nuotrauka. Iš kairės: (1) Dovas Zaunius, (6) spaustuvininkas Jurgis Aušra, (7) „Varpo“ ir „Ūkininko“ redakcijoje dirbęs kunigas Antanas Milukas, (8) prūsų lietuvių veikėjas Bendikas iš Krakoniškių, (9) Mažosios Lietuvos himno kūrėjas Jurgis Sauerveinas - Girėnas, (10) aušrininkas Martynas Jankus, (11) „Naujosios Lietuviškos Ceitungos“ redaktorius Mikas Kiošis.1892 metais daryta Tilžės leidėjų nuotrauka. Iš kairės: (1) Dovas Zaunius, (6) spaustuvininkas Jurgis Aušra, (7) „Varpo“ ir „Ūkininko“ redakcijoje dirbęs kunigas Antanas Milukas, (8) prūsų lietuvių veikėjas Bendikas iš Krakoniškių, (9) Mažosios Lietuvos himno kūrėjas Jurgis Sauerveinas - Girėnas, (10) aušrininkas Martynas Jankus, (11) „Naujosios Lietuviškos Ceitungos“ redaktorius Mikas Kiošis.

Spaudos darbuotojo Alberto Puskepalaičio atsiminimų trečioji dalis. Autentiškame pasakojime daug įdomių detalių apie Tilžėje iki 1914 metų Didžiojo karo veikusias spaustuves ir jų darbuotojus. Biografiniai duomenys apie Albertą Puskepalaitį bei jo pasakojimai apie savo vaikystę buvo pateikti pirmoje atsiminimų dalyje „Albertas Puskepalaitis – spaudos ir kultūros darbuotojas. I dalis“ „Šilainės krašto“ svetainėje liepos 3 dieną. Antroji dalis – „Spaudos pramonė Tilžėje. A.Puskepalaitis tampa spaudos darbuotoju. II dalis“ buvo skelbta liepos 12 dieną.       

1914 m. Tilžėje buvo 5 spaustuvės: Otto von Mauderodės, J. Reylaenderio ir sūnaus, E.Pawlowskio, E. Jagomasto „Lituania“ ir Schoenk,es (buvusi Mikšo).

1914 m. žiemą aš patekau į Mauderodės, kuri buvo Aukštojoj gatvėje dideliame trijų aukštų pastate. Savo apimtimi ji buvo ne tik didelė, sėkminga, bet ir, turimais įvairiais naujausiais techniškais įrengimais, labai moderniška. Spaustuvės atliekami darbai buvo be priekaišto. Todėl klientai užjuos mielai sutikdavo mokėti brangiau, negu už kitų spaustuvių darbus. Joje leidžiamas dienraštis vokiečių kalba – „Tilsiter Allgemeine Zeitung“, buvo demokratinių pažiūrų, labai įtakingas ir daugiausiai vietos vokiečių skaitomas. Naujausias pasaulio žinias redakcija gaudavo telefonu iš pagarsėjusios Wolfo telegrafų agentūros Berlyne.

Kaip „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ daug įtakos turėjo vietos vokiečiams, taip Mauderodės spaustuvėj leidžiama „Naujoji Lietuviška Ceitunga“ buvo labai įtakinga Mažosios Lietuvos lietuviams.

Spaustuvės savininkas Otto von Mauderole buvo vedęs mano motinos mokyklos draugę, vienturtę dvarininko dukterį. Jos didelis kraitis – 30.000 auksinių markių – taip praturtino ir patobulino spaustuvę, kad ji buvo vyraujanti Rytprūsiuose.

Iki senjoro mirties jo sūnui Egonui buvo uždėtas globėjas Krumat iš Tilžės. Priežastis buvo, kad Egonas buvo labai įsimylėjęs vieną tilžiškę mergaitę Minna Heinrich, batsiuvio dukrą, Jų romanas buvo plačiai žinomas ir apkalbamas miesto aukštesniuose sluoksniuose.

Jaunųjų didelis skirtumas buvo ant tiek nepriimtinas „von“ titulą turinčiam tėvui ir šeimai, kad sūnui paprašė valdiško globėjo priežiūros. Siekdamas išskirti įsimylėjusius, tėvas sūnui nupirko net atskirą spaustuvę Berlyne. Bet nieko nepadėjo ir nuotoliai jų meilei buvo neįveikiama. Negavęs iš globėjo sutikimo tuoktis, Egon von Mauderocle su savo mylimąja išvyko į Angliją ir ten ją vedė.

Tėvui mirus, šeima turėjo nusileisti ir priimti Egoną ir jo žmoną. Aš dar gerai atsimenu, kaip trumpai prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Anglijos grįžęs mūsų šefas su žmona, prisistatė rinkyklai. Prie užkandžių ir statinaitės alaus jis sveikinosi ir kalbėjosi su darbininkais.

Žinoma, mūsų visų akys daugiausia krypo romanso istorijomis apgaubtą jo jauną žmoną. Bet ji, ilgu iki žemės sijonu, plačia skrybėle ir baltomis pirštinaitėmis, mokėjo gerai laikytis ir reprezentuotis. Mūsų akims ji pasirodė kaip tikra dama.

Naujas šefas dėl savo elgesio ir laikysenos visų darbininkų buvo labai respektuojamas ir gerbiamas. Jo dešinioji ranka buvo labai dievotas, darbštus ir sąžiningas prokuristas Linde.

Rinkyklos vyriausias prievaizda buvo didelis kaizerinės epochos gerbėjas, labai apdairus, taktiškas, vokiečių žinomas lyrikas ir rašytojas Richard Dehmel. Jis buvo labai ramaus būdo. Tik vieną kartą mačiau jį labai susijaudinusį, kai jis vienam mokiniui sudavė antausį už kito mokinio nuskriaudimą, nepareikalavęs iš jo paaiškinimo.

Kitų skyrių vedėjai buvo šie lietuviai: Tolivaitis (Tuleweit) – ekspedicijos, Macys (Matzies) – spausdinimo, Kasakaitis (Kasekat) – renkamųjų mašinų, Simkus (Szimkus) – stereotipo, Grigaitis (Grigat) – vokiečių kalbos korektorius.

Iš mokinių buvo Paulaitis (Paulat), Žiurys (Schories), Urbšaitis (Urbschat), Jurgėla (Georgel), Daumantas (Daumant), Barčaitis (Bartschat), Haffke, kuris tvirtino, kad jis slavų kilmės, ir vokietis Offenbach.

Paulaitis vėliau dirbo Kaune ir buvo pirmuoju valstybinės spaustuvės direktoriumi, o Barčaitis – rotacinės mašinos skyriaus vedėju.

Rinkykloj kartais kursavo iš lietuviškų pavardžių sukurti tokie posmai, kurių aš vieną pacituoju: „Siemoneit, Schneidereit, Kaludrigkeit, Deiveleit, Tulewit, Uszkureit und nun auch noch der Puskeppeleit“.

Stebint lietuviškų pavardžių sudarkymą, štai kas charakteringa, kad į Mažąją Lietuvą atsikraustę kolonistai: hugenotai, salzburgiečiai, šveicarai, olandai ar net kašūbai, be  baimės ir asmeniškų nuostolių galėjo pasakyti savo kilmę. Nors kai kurios jų pavardės paprastiems vokiečiams buvo daug sunkiau ištariamos negu lietuviškos (de la Croix, de la Chaux, Le Fevre, Charboneau), bet jie jų nesuvokietino. Tik lietuviškos pavardės turėjo būti sudarkomos arba pakeistos. Taip Rytprūsiuose lietuvis Zuikelis tapo „vokiečiu“ Hoske arba Heske, Kapūstas pavirto Kohlhase, Urbonas net į Uhrbahn…

Kolonizacijos metu Rytprūsių ūkininkams su lietuviškomis pavardėmis netiesioginiai buvo duota suprasti, kad jie arba pakeistų savo pavardes, arba turėtų omenyje, kad reikės keltis į rytus.

„Ne tik Tilžės spaustuvės, bet ir jų darbininkai labai pasipelnė iš lietuviškų spaudos leidinių ir darbų. Vieni iš jų įsigijo namus, kiti kitokio turto. Pavyzdžiui, rinkyklos vokiečių skyriaus vedėjas Žiogas (Szage) įsigijo namus ir knygyną gyviausioje prekybos vietoje, prie rotušės. Skelbimų rinkimo skyriaus meistras, vokietis Reuter, taip pat atidarė knygyną savo sūnaus vardu Kareivinių gatvėj. Vienas iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos pas V. Mauderodę dirbęs litografas vėliau nusikėlė į Girulius, prie Klaipėdos, ir ten įsigijo geriausią svetainę (Kurhaus) su iškylautojams ir svečiams labai puošniai įrengta didele sale. Apie savo nuo litografo iki viešbučio savininko avantiūrą jis man pats pasakojo, kai kartą su kitais spaustuvininkais jį aplankiau Giruliuose.

Sunkiau galėjo laikytis ir verstis tokios spaustuvės (Jankaus, Jagomasto), kurios nebuvo grynai komercinės, bet savo nedideliais tiražais žadino lietuvių tautinę ir patriotinę sąmonę. Jų spaudos darbų didžioji dalis buvo gabenama per sieną į Didžiąją Lietuvą. O tai būdavo surišta su didele rizika, kuri atsiliepdavo ir į spaustuvių materialinį gerbūvį. Spaustuvininkas ir Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus ne kartą  nusiskųsdavo kai kurių knygnešių nesąžiningumu. Žodžiu, tokių spaustuvių darbininkai negalėjo taip praturtėti, kaip masiniai „graždankų“, „kantičkų“ ir kitų panašių spaudinių spausdinantieji Tilžės spaustuvių darbininkai.

Otto von Mauderodės spaustuvės rinkykla buvo įrengta su įvairių rūšių lotyniškų ir gotiškų raidžių komplektais. Pilniausiai buvo aprūpinti ir lietuviški komplektai. Bet vienas raidžių komplektas buvo ypatingai brangus ir saugojamas. Jis susidėjo iš meniškų inicialų (didžiųjų raidžių), ornamentų, papuošimų, gražių linijų ir t.t. Šituo didelės vertės raidynu rinkėjams buvo leista naudotis tik išimtinais atvejais ir tai tik su spaustuvės savininko sutikimu.

Pati rinkykla buvo dviejose didelėse salėse antrame ir trečiame pastato aukšte. Abiejuose aukštuose buvo lietuviški ir vokiški skyriai. Lietuviškame skyriuje buvo renkamos lietuviškos knygos, vadovėliai, gaidos, Vydūno raštai t.t. Vokiškame skyriuje, kuriame lietuviškas skyrius ir ten buvo didžiausias, buvo renkami atsitiktiniai spaudos darbai.

Abiejų lietuviškų skyrių vedėjas buvo Jonas (Jons) Kiošis, o viename lietuviškame skyriuje dirbo „Naujosios Lietuviškos Ceitungos“ redaktorius ir „Prūsų Lietuvių Kalendorių“ leidėjas Mikas (Miks) Kiošis – Jono Kiošio brolis.

Man, kaip mokiniui, didelį įspūdį padarydavo į Jono Kiošio „kontorą“ (raštinę) užeinantys ir lietuviškai kalbantys barzdoti vyrai. Pastebėjęs mano žingeidumą Jonas Kiošis man kartą pasakė, kad tai esą dr. J.Basanavičius, dr. J.Šliūpas, mokytojas ir tautinio atgimimo veikėjas P.Kriaučiūnas ir dar kiti, kurių vardus aš tuomet gerai neįsidėmėjau. Jis man dar pabrėžė, kad tai esančio labai svarbios, reikšmingos ir garbingos lietuvių asmenybės. Jie kaip ir senovės lietuviai, esą visi barzdoti, kas įrodą jų rimtumą, jų asmenybių svarbumą ir vertę.

Mano santykiai su Mikeliu Kiošiu buvo dar artimesni. Kai aš kiek ilgiau su juo pabūdavau, jis mane vis graudendavot „Mokykis, vaikeli, mokykis! Dar tu nesupranti kodėl mes dirbame ir kovojame dėl lietuvybės palaikymo, bet kurianden (kada nors) tu tai suprasi ir galėsi būti mums naudingas“.

Žinoma, kad aš, kaip jaunuolis, nelabai supratau ką jau pražilęs Kiošis man tokiais ir panašiais pagraudenimais norėjo pasakyti. Nesupratau, ir kodėl vokiškos politinės partijos, ar net kai kurie lietuviai buvo prieš jo redaguojamą laikraštį nusistatę. Tik man daugiau subrendus ir lankant Vokietijos Lietuvių Susivienijimo susirinkimus bei paskaitas, pradėjau suprasti, ką Kiošis turėjo omenyje.

Vakariniuose kursuose, kur Vydūnas dėstė lietuvių kalbą ir filosofiją, tarp kitų, pirmą kartą susipažinau ir su Erdmonu Simonaičiu, būsimu Mažosios Lietuvos veikėju ir politiku.

Kaip mokinys, aš tam tikrą laiką buvau įpareigotas atnešti rankraščius iš redakcijos rinkyklą. Ta proga su dideliu įdomumu stebėdavau, kaip „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ redaktorius Schulz ir jo sekretorė dirbo prie laikraščio. Matydavau, kaip jis iškirpdavo žinias iš spaudos biuletenių, kaip iškarpas teptuku klijuodavo ir kaip cigaro dūmuose paskendęs kalbėjo telefonu su žinių agentūra Berlyne. Atžymėjęs paskutinius pasaulio įvykius, man duodavo nunešti rinkyklą manuskripto lapus su nurodymais.

Palyginant su kitais mano viršininkais, jis man buvo labai palankus. Galbūt, kad aš jo palankumą įsigijau vienu savo reportažu. O tai buvo taip: vieną dieną, savo bute papietavus, išgirdau ypatingą trenksmą. Prišokęs prie lango pamačiau automobilį, iš kurio klykdama iššoko moteris: ji buvo mirtinai suvažinėjusi per gatvę bėgusį vaiką.

Žinodamas, kad dar įmanoma surinkti žinią apie ką tik matytą įvykį ir patalpinti tos pačios dienos laikraščio laidoj, bėgau į spaustuvę ir viską papasakojau. Kai mano žodinis reportažas jau buvo atiduotas į rinkyklą, pasivėlinęs atbėgo ir nuolatinis „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ lokalinio skyriaus reporteris. Pasirodė, kad tai buvo pirmas toks sensacingas įvykis Tilžėj, kad automobilis, ir dar moters vairuojamas (!), negyvai suvažinėjo žmogų. Apie tai Tilžės spauda dar pakartotinai rašė.

Kitą dieną, kai man vėl reikėjo ateiti redakciją, redaktorius Schulz mane pagyrė ir man palinkėjo ir ateityje būti sėkmingu reporteriu. Kaip atlyginimą jis man įteikė sidabrinį „talerį“ (tais laikais dar cirkuliuojančią senovišką sidabrinę monetą). Man, jaunuoliui, tokia dovana buvo netikėta laimė ir tikras džiaugsmas. Deja, toks mano, kaip reporterio, uždarbis buvo pirmas ir paskutinis mano gyvenime.

Vieną dieną, eidamas pietų, turgavietėje pastebėjau nedidelį būrelį žmonių. Jie buvo apstoję apsiašarojusi mažą berniuką. Berniukas buvo paklydęs. Praeiviai jį visaip vokiškai kalbino ir ramino, bet jis jų nesuprato. Tada aš jį užkalbinau lietuviškai ir paklausiau, koks jo vardas. Vardo nebeatsimenu, bet pavardė sakė esanti Jagomast. Dar paklausiau ar namuose tėtė „daro“ knygas ir laikraščius. Berniukas tai patvirtino. Dabar supratau, kad jis „Lituania“ spaustuvės savininko sūnus.

Nemažam apstojusių praeivių nustebimui, vaikutis nustojo verkęs, ir aš paėmęs jį už rankos, vedžiau į Aukštojoj gatvėj esančią „Lituanijos“ spaustuvę. Tėvai jo jau buvo pasigedę, bet nežinojo, kur jo ieškoti. Jie man labai dėkojo už vaikučio pristatymą. Tokiu sutapimu turėjau progos pirmą kartą arčiau susipažinti su žymiu Tilžės lietuvių spaustuvininku Enziu Jagomastu. Kai pasakiau, kad ir aš mokausi spaustuvininku, jis manim labai susidomėjo, aprodė savo rinkyklą ir kitus spaustuvės įrengimus. Man, kaip mokiniui, tai buvo didelė garbė. Mums besikalbant paaiškėjo, kad ir Enzis Jagomastas mokinosi spaustuvininku Otto von Mauderodės spaustuvėje.

Kai išėjau iš Jagomastų, man jau buvo laikas grįžti į darbovietę. Bet tai mane nejaudino. Tik vakare kambario šeimininkė ant manęs rūgojo, kad veltui manęs laukusi pareinant pietų.

Kai Vydūno raštai buvo ruošiami spaudai, rinkyklos vedėjas Jonas Kiošis mane siųsdavo į Kareivinių gatvėj esantį Vydūno butą, nunešti korektūros lapų. Tokiomis aplinkybėmis vyko mano pažintis ir su šiuo žymiu Mažosios Lietuvos žmogumi, filosofu, rašytoju ir muziku. Ir po Antrojo pasaulinio karo, mums vėl susitikus, Vydūnas dar gerai prisiminė dažnai su korektūra jo namus atėjusį Mauderodės spaustuvės mokinį.

Vydūnas savo išvaizda, apranga ir savo plaukais atrodė lyg iš religinių paveikslų paimtas apaštalas. Vargu, ar tuomet Tilžėj buvo galima sutikti panašų žmogų, kaip jis buvo.

Vydūnas prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo gerai žinomas ir Tilžės miesto vokiečių šviesuomenės sluoksniuose. Ir tai ne tik kaip teosofas, bet ir kaip respektuojamas prūsų lietuvių kultūrinis veikėjas.

Taip spaustuvės reikalais Vydūno bute besilankydamas, turėjau progos susipažinti ne tik su labai kuklia, motiniška ir malonaus būdo Vydūno žmona, bet ir su pas Vydūną dažnai atsilankančia jo raštų leidėja, kilnios sielos moterimi – Marta Raišukyte. Nežinau, kokie santykiai buvo tarp jų, tik žinau, kad ji, Mažosios Lietuvos lietuvių dvarininko duktė, finansavo Vydūno raštų leidimą.

Vydūnas pagarbiai buvo laikomas ir Mauderodės spaustuvės rinkėjų. Pavyzdžiui, rinkėjai labai pykdavo, kai jų gražiai ir rūpestingai surinktą tekstą autorius pradėdavo keisti, taisyti ar net papildyti. O Vydūnas labai dažnai ant korektūros lapų rašė papildymus ir pakeitimus. Bet ant jo niekas nepykdavo. Rinkėjų simpatiją jis įgijo savo žmogišku kontaktu, malonumu ir šypsena.

Spaustuvės antrame aukšte, po Otto von Mauderodės buto, prie vienų durų matydavau tokią iškabą: „Jonas Vanagaitis – BYRUTES REDYSTĖ“. Nors laikraštis ir buvo pradėtas spausdinti Mauderodės spaustuvėje, bet Vanagaičiui vėliau perėjus pas J.Reylaenderį, jo man neteko arčiau pažinti. Jo leidžiama ir redaguojama „BYRUTĖ“ savo užimta aiškia tautine linija išsiskyrė iš kitų Mažosios Lietuvoj leidžiamų lietuviškų laikraščių ir leidinių ir turėjo nemažą atgarsį. Tik trumpai prieš Pirmąjį pasaulinį karą „BYRUTĖ“ sustojo ėjusi.

Spaustuvės rinkėjų apsiėjimas ir kontaktas su mokiniais buvo gana rimtas ir rezervuotas. Jie mus noriai pamokino, mums patardavo, bet kitus pasikalbėjimus neįsileisdavo. Kartais atsitikdavo ir taip, kad už bendrai spaustuvės tvarkai nusižengimą, rinkėjai mokinius bausdavo „mutskupu“ (sudavimu per galvą).

Šeštadienį rinkėjai išeidavo anksčiau, o mes mokiniai dar turėdavome pasilikti. Mums reikėdavo iššluoti rinkyklos grindis, išdulkinti raidžių kasas ir atlikti kitus darbus. Kai aš kartą įsidrąsinęs dėl to pasiskundžiau vienam lietuviškame skyriuje dirbančiam rinkėjui, jis tik nusijuokė. Jis man papasakojo, kad būdamas mokiniu Jankaus spaustuvėj Bitėnuose, turėjęs daug ilgiau ir sunkiau dirbti negu dabar mes. Bitėnuose tuomet dar nebuvusi nutiesta elektra ir spausdinimo mašinos ne motoru, bet specialiai įtaisyta rankena buvo sukamos. Be to, jam reikėję ir malkų pakapoti ir krosnis pakūrenti, o sekmadienį negalėjęs iškylauti ar savųjų aplankyti taip dažnai kaip mes. Toks jo pagraudenimas mane apramino ir aš daugiau nesiskundžiau.

Komentarų nėra, būk pirmas. "A.Puskepalaitis: spaustuvė, šefas ir bendradarbiai"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*