Naumiesčio paslaptis: kaip ir kada?

Prieš kurį laiką straipsnyje „Kaip radosi naujas miestas senų gyvenviečių apsuptyje“ buvo keliami  dabartinio Žemaičių Naumiesčio atsiradimo – kilmės – ir pavadinimo klausimai. Jie natūraliai atsirado lyginant gyvenvietę su aplinkiniais miesteliais – ji „pasirodo gimsta“ gerokai vėliau, nei kiti esantys netolimoje aplinkoje bei geografinėje platumoje. Tik 1750 metais randame aiškų paminėjimą: „Dievo malone Lenkijos – Lietuvos karalius Augustas III…“ tų metų rugpjūčio 31 d. suteikia privilegiją „Uššusčiams, arba Naumiečiui turgams ir jomarkams“. Tuo tarpu Švėkšnos vardas jau minimas 1503-ais, Vainutas – 1595 m., Gardamas – 1561 m., Degučiai – 1568 m., Šyliai – apie 1625–1640 m., Venckai – 1700 m. 

Gyvenvietės pavadinimas taip pat kėlė įvairių minčių ir klausimų. Minėto straipsnio pabaigoje buvo užsiminta, kad yra galima Nowe Miasto vardo-pavadinimo ir kilmės hipotezė. Tuomet tai buvo dar neaišku. Tačiau jau dabar apie tai galima kalbėti pilna burna. Tuo pačiu bemaž galutinai atsakant, kaip, kada ir kodėl taip vėlai radosi ši gyvenvietė. Be to, tai yra tinkama proga pakalbėti, kokios tuo laiku būta tautinės šio miestelio sudėties bei kokie buvo jų tarpusavio santykiai.

Istorinė aplinka

Valdovo privilegija, kas dabartiniais terminais būtų tiesiog leidimas, rengti turgus ir su tuo susijusius dalykus, buvo suteiktas dėl to, kad kilo reikalas įteisinti šiose vietose vykusią prekybą. Valdovo privilegijų šiai vietovei, kažkodėl, būta dviejų – 1750 m. rugpjūčio 31 d., kur vietovė nurodoma „Užšuščiams arba Naumiesčiui esančiam žemaičių kunigaikštijoje“. O spalio 15 d. valdovas dar kartą ir jau kiek kitaip formuluoja privilegiją, suteikdamas leidimą prekybai „mūsų miesteliui Vanãgiams arba Naumiesčiui, kuris priklauso Kvėdarnos seniūnijai ir yra žemaičių kunigaikštijoje, Pajūrio paviete…“.

Šiuo kartu privilegija lyg patikslinama, nes buvo gautas „prašymas Juozapo ir Balbinos Pacų iš Valavičių, Kvėdarnos seniūno“. Iš to tampa aišku, kad Naumiesčio vietovė buvo Kvėdarnos seniūnijos teritorijoje jurisdikcijoje. O taip pat, kad Naumiestis gali būti tapatinamas (siejamas) su Užšuščiais arba Vanãgiais.

Apie Užšuščius daugiau šiuo kartu neišgirsime, o štai Vanãgiai yra minimi Kvėdarnos valstybinio dvaro žemių sąrašo Gardamo vaitystės 1561 m. inventoriaus dokumentuose. Ten įvardijami ir trys kaimai: Gardamo, Vanãgių ir Juodžių. Vanãgiai yra dabartinio Žemaičių Naumiesčio miestelio dalis, o Juodžiai – už maždaug 4 km į pietryčius nuo Žemaičių Naumiesčio. Šiame dokumente nėra jokios užuominos į Naumiestį, kad ir kaip jis tuomet galėjo būti vadinamas. Gal tai ir suprantama, nes kalba 1561 m. inventoriuje eina apie valakais išdalintą dirbamą žemę. O miestelyje tokios ir negalėjo būti, tad jo nebuvimas tokiame inventorių sąraše visai logiškas.

Čia gali kilti pagrįstas klausimas, ar dalies dabartinio miestelio – Vanagių – aiški paminėjimo data gali būti laikoma viso miestelio „gimimo“ data? Iš tolimesnio pasakojimo turėtų būti aišku, kad taip laikyti būtų neteisinga.

Įdomus įrašas rastas Švėkšnos Rymo katalikų bažnyčios 1652-1680 metų gimimo metrikų knygoje. Ten minimas vietovardis Sudginy, Sudginty, Stgintow nobilis, Sutginti. „Stgintow“ yra senoviška, tikėtina, sulenkinta arba sulotyninta vietovardžio Sugintai rašymo forma. „Nobilis“ yra lotyniškas žodis, reiškiantis „kilmingas“, „didikas“, „bajoras“. Toks istorinis terminas greičiausiai buvo naudojamas nurodyti, kad asmuo yra kilęs iš Sugintų dvaro, arba pabrėžti paties Sugintų dvaro, kaip bajorų valdos, statusą.

Čia dar galima būtų tik pridurti, jog miestelis, kurį šiandien visi vadiname Gardamu, anksčiau taip pat, ko gero buvo vadinamas lotyniškai ar lenkiškai – Garden, Gardensk.

Kalvos ir gyvenvietės (kaimai) ir kita

Visi dabar žino, jog įvažiuoti į Žemaičių Naumiesčio centrą galima tik nusileidus nuo kalvų keliais iš Vainuto, Degučių, Šilutės, Šylių ar Gardamo. Kitaip – miestelio centras yra savotiškoje žemumoje ar net dauboje.

Šiais laikai labai nesudėtinga net ir nuotoliniu būdu sužinoti reljefo aukštį. Internetinio žemėlapio www.geoportal.lt pagalba tai ir padarykime. Pradėkime nuo jau minėtų Vanãgių ir Sugintų. Ten pamatysime, kad Vanãgiai yra įsikūrę kiek aukščiau nei 33 m. virš jūros lygio. Ta vieta, kur galėjo kažkada būti Sugintų nobilis dvarvietė (dabar jos nėra nei pėdsakų) – taip pat 33 m. aukštyje. Įdomumo dėlei užmeskime akį į priešingoje nuo jų pusėje esančius Kadagiškius. O jie šiek tiek žemiau – 32 m. virš jūros lygio.

O kaip atrodo miestelio centras? Pagal šiokią tokią logiką reikėtų ta vieta laikyti turgaus aikštę. Žemiausia jos dalis, kur kampe netoli „Amerikoniško“ namo bei Kazimiero Siutilo kažkada statyto trijų aukštų prekybos centro – aukštis tesiekia 22 metrus virš jūros lygio. Šiek tiek aukščiau – turgaus prieigos, kur iš Klaipėdos gatvės pro kadais buvusią vaistinę galima įsukti – 24,4 m. aukštis.

Žemaičių Naumiesčio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia yra 32 m. aukštyje. Evangelikų liuteronų bažnyčia – beveik 30 m. Žydų mūrinė sinagoga, esant netoli turgaus aikštės – 23 m. aukštyje virš jūros lygio. Senosios žydų kapinės – prieigos nuo Žemaitės gatvės – beveik 26 m., o jų viršus – beveik 31 m. Aukščių skirtumas – 5 m.

Aukščiai Žemaičių Naumiestyje dabar

Matuoti galima ir daugiau, tik jau aišku, kad Žemaičių Naumiesčio senamiestis iš ties yra dauboje. Aukščių skirtumas nuo turgaus aikštės iki Vanãgių, Sugintų vidutiniškai 8 metrai. O tai jau daug.

Kalbant apie miestelio centrą dar būtina atkreipti dėmesį, kad per jį prateka trys upės. Tai Lendra, kuri atvingiavusi kažkur nuo Sugintų, šiandien miestelio centre vamzdžiu Dariaus ir Girėno gatvės pradžioje, tuojau už šiuolaikinio „Šilutės prekybos centro“ sutinka Šelmens upę. Šioji vandenis atplukdžiusi nuo Vanãgių aukštumos, ir nuo tos vietos pasipildžiusi Lendros vandenimis, už nugarų palikusi miestelio centro pastatus, kirtusi Sodų gatvę, nučiurlenusi pro buvusią sinagogą, netrukus įsilieja į nuo iš šiaurės vakarų šlaitų vandenis atplukdžiusią Šustį.

Šiandien sakymas upės Žemaičių Naumiestyje skamba gal kiek ir pretenzingai. Nes jos jokiu būdu neprimena nei Nemuno, Nėries, ar net Šyšos. Lendra, kaip minėta, iš vis miestelio centrą „kerta“ vamzdyje. O ir iki jo šiandien labiau primena drenažo kanalą, nei upę.

Bet ar tokie vaizdai buvo ir anksčiau – greičiausia ne…

Raktas – valdovo turgaus privilegija?

Jau minėta, kad 1750 m. „Dievo malone Lenkijos – Lietuvos karalius Augustas III…“ suteikia privilegiją turgams ir jomarkams. Ir įvardina vietovę – rugpjūčio 31 d. Užšuščiams arba Naumiesčiui, spalio 15 d. Vanãgiams arba Naumiesčiui. Žinome tokią lietuvišką tos privilegijos vietų transkripciją.

LDK valdovų leisti aktai yra saugomi „Centriniame istorinių įrašų archyve“ Varšuvoje. Pagal gautas nuorodas, ten yra ir minėti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III pasirašyti dokumentai. Turint omenyje to meto valstybėje vartotą lenkišką rašybą yra pagrindo manyti, kad tos vietos įvardijimas, vietovės pavadinimas yra įrašytas lenkų kalba – Nowe Miasto. Taip ilgą laiką ši vieta ir buvo įvardinama. Verčiant tiesiogiai iš lenkų kalbos tai būtų „nauja vieta“.

Kodėl atsiranda pavadinimas nauja vieta, ir kas per nauja vieta? O gal taip tiesiog nusakoma nauja vieta turgams rengti?

Kas tuomet buvo turgūs? Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad kur susikirsdavo keliai arba buvo patogu keltis per upę, ten imdavo rinktis pirkliai, amatininkai ir valstiečiai – vykdavo turgūs arba jomarkai. Ir tik gavus valdovo ar didiko privilegiją buvo galima rengti turgų ir 1–2 kartus per metus – per bažnytinius atlaidus ar didžiąsias šventes – jomarką (didelį turgų). O tai reiškė, kad ta vieta įgydavo prekybinio centro statusą. Čia valstiečiai parduodavo grūdus, linus, gyvulius, pirkliai atveždavo druską, geležį, audinius, vyną. Jomarkų metu vykdavo ir muitų surinkimas, kas turėjo reikšmę valdovo finansams. Be to, jomarkai sutraukdavo prekeivių iš viso regiono, net kitų žemių. Turgaus privilegija buvo ir karaliaus malonė, ir valdžios ženklas. Tokia teisė skirdavo vietovę nuo paprasto kaimo.

Jomarko dienomis paprastai galiojo „turginė taika“ (pax forensis) – draudžiama buvo kovoti, keršyti, net areštuoti. Turgus buvo ir vietinės valdžios kontrolės vieta: čia ne tik rinktos rinkliavos, bet būdavo skelbti įsakymai, vyko teismo posėdžiai. Turgus buvo bendravimo ir švenčių vieta. Žmonės čia sužinodavo politines naujienas, klausydavo pamokslų, žiūrėdavo pasirodymus, dalyvaudavo mugėse.

Tuo pačiu prekyba turguose skatino amatų plėtrą, pinigų cirkuliaciją, svorio ir matų vienodinimą, žmonių mobilumą. Tai buvo informacijos ir idėjų mainų vieta – per prekybą sklido mados, technologijos, net kalbiniai skoliniai. O taip pat ir krikščioniška kultūra, nes prekybiniai centrai greitai tapdavo parapijų ir bažnyčių židiniais.

Turgus buvo bendravimo, naujienų ir švenčių vieta. Žmonės čia sužinodavo politines naujienas, klausydavo pamokslų, žiūrėdavo pasirodymus. Jomarkai dažnai būdavo siejami su religinėmis šventėmis – šventojo globėjo dienomis, todėl turėjo ir sakralinį atspalvį.

Kaip jau žinome, žmonės šiose vietose dar iki minėtos turgaus privilegijos 1750 m. jau gyveno ant greta esančių aukštumų. Tai jau minėti Vãnagiai, Sugintai. Tuo tarpu dabartinis miestelio centras aplink turgaus aikštę gyvenimui netiko dėl paprasčiausios priežasties – čia tiesiog buvo šlapia, gal net ir klampu. Dabar gerokai sumažėjusios ar net susitraukusios jau minėtos Naumiesčio upės iki XVIII a. tikėtina buvo gerokai platesnės ir vandeningesnės, dažnai išsiliedavusios iš savo krantų. Tokį išliejimą galime ir dabar pastebėti, kai po gausesnio lietaus patvinsta ir savo krantų išbėga ne tik Šustis, bet ir Šėlmuo, o Lendra tuomet sunkai telpa į savo vamzdį.

 

Sekant dabartines hidrologines ir kritulių tendencijas, turime pagrindo manyti, kad pamažėl vandens dabartinio Žemaičių Naumiesčio centro vietoje vis mažėdavo. O ir mūsų minimos upės nebe taip dažnai išsiliedavusios. Taip pamažėl dabartinio mietelio centro žemuma jau ėmė nebekelti didesnių nepatogumų.

Maždaug šiose vietose nuo seno kryžiavosi du senieji keliai. Nuo Gardamo, ar toliau nuo Švėkšnos, dar nuo Melno taikos (1422 m.) laikų palei Lietuvos sieną pirkliai iš Memelio vykdavo į Tilžę pro Katyčius. O be to, buvo galima ir Tauragę pasiekti ar net Šiaulius bei dar toliau esančią Rygą. Pamažėl tai virto žinomu prekeiviams keliu. Tokio būta ir nuo Verdainės – dabartinės Šilutės. Tai taip pat senas kelias. Jį beveik kaip kad yra dabar, nutrypė kryžiuočių riteriai su savo kariais, kai norėdami susijungti su Livonijos ordinu ieškojo kelių į Žemaitiją.

Čia dar verta priminti, kad keliu į vakarus, dabartinės Šilutės link, vos už trejeto kilometrų buvo dar 1422 m. Melno taikos metu nustatyta valstybinė siena tarp Rytų Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. O prekyba tarp šių šalių vyko nuo senos. Tad žemuma, kas dabar yra Žemaičių Naumiesčio centras, buvo labai palanki turgų prekybai. Beliko tik prisitaikyti prie esančių gamtinių sąlygų, ar jas šiek tiek pakoreguoti – susitvarkyti su vandeniu ir su juo susijusius dalykus.

Labiausiai tikėtina, kad pravažiuojantys minėtais keliais pirkliai, pastebėję neblogą vietą sustojimui, ėmė keistis vieni su kitais prekėmis – prasidėjo mainai, kas pamažėl išvirto į turgų. O juk visai čia pat Vanãgiai su savo gyventojais ir Sugintai su visu dvaru ir jo žmonėmis. O kur dar kiti gretimi kaimai. Taigi – būta pirkėjų ir iš vietos gyventojų. Todėl labai tiktų mintis, kad kai prekybos šiose vietose ėmė gausėti – daugėjo prekeivių, ir prireikė teisiško valdovo reglamentavimo – minėtos turgaus privilegijos. Juo labiau, kad yra „prašymas Juozapo ir Balbinos Pacų iš Valavičių, Kvėdarnos seniūno“, oficialaus to meto pareigūno, kuris suprato, kad visą tai reikia įteisinti.

Ar privilegijos suteikimo metu dabartinio turgaus vietoje jau buvo apsigyvenusių žmonių – žinių nėra. Tačiau galime daryti prielaidą, kad viskas prasidėjo nuo turgaus „namelių“ – reikėjo ir nuo lietaus slėptis, ir prekes nuo ilgapirščių saugoti. Tai ir galėjo būti būstų pradžia, kas vėliau išvirto į tikrus gyvenamus būstus. Bet tai jau bus vėliau.

Vardas

Žydai, apie kuriuos pakalbėsime šiek tiek vėliau, šią vietą hebraiškai kartais vadino Chadash Sugind, kas ir reiškia naujas. Kodėl pavadinime minimas Sugintai, didesnių klausimų neturėtų kilti – panašu, jog ši vieta priklausė šiam dvarui. Vėliau čia apsigyvenę vokiečiai taip pat šią vietą vadindavo Neustadt Sugind, arba tiesiog Neustadt.

Pamažėl nukrenta Sugind ir vietovę imta vadinti tuo metu Abiejų Tautų respublikoje vartota  lenkiška forma Nowe Miasto – NAUJA VIETA. Taip imta rašyti to meto dokumentuose.

1795 metų spalio 24 d. Abiejų tautų respubliką „pasidalina“ Rusija, Prūsija ir Austrija. LDK nebelieka. Nuo tol vietoje Lietuvos pavadinimo atsiranda СЕВЕРО-ЗАПАДНЫЙ КРАЙ – Šiaurės vakarų kraštas. Suprantama, ją užgrobusios carinės Rusijos valdžia viską administruoja ir rašo rusų kalba. Taip Nowe Miasto dokumentuose rašoma Ново-мѣсто, arba Науместъ. Ką jau mūsų ausis pagauna – Naumiestis.

Tuo pačiu, kad nereikėtų daugiau grįžti prie miestelio pavadinimų, dar būtų galima priminti, kad carinė Rusijos valdžia, norėdama pagerbti ir įamžinti 1881 m. mirusio caro Aleksandro II atminimą, Naumiestį pavadino Aleksandrovsk. Bet dar kurį laiką dokumentuose vis vien aiškumo dėlei rašydavo: „Местечко Александровское (бывш. Науместъ) въ Жмудской губернии…“.

Pirmojo pasaulinio karo metu 1915 m. grįžta prie seno pavadinimo. Kovo 23 d., kai Rusijos kariai pasitraukė iš pasienio ruožo ir tuo pačiu iš Naumiesčio, Vokietijos kariuomenė galutinai įsitvirtino miestelyje, jis vėl imtas vadinti vokiškai Neustadt.

1918 metų vasario 16 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, reali valdžia dėl krašte buvusios Vokietijos okupacinės kariuomenės, buvo realizuota tik lapkričio mėnesį. Tuomet Lietuvos Tarybos prezidiumas, remdamasis Laikinąja Konstitucija, lapkričio 5 d. pakvietė Augustiną Voldemarą būti ministru pirmininku ir sudaryti Vyriausybę – Lietuvos ministrų kabinetą. Lapkričio 11-tą dieną Lietuvos Tarybos prezidiumas jį patvirtino. Šalyje pamažėl ėmė rastis valdžios institucijos, kurtis savivalda. Tokia savivalda atsirado ir Naumiestyje. Tuomet vokiškas miestelio pavadinimas ir buvo pakeistas lietuvišku – Naumiestis.

Tarpukariui įpusėjus, maždaug apie 1935 m., idant nebūtų bereikalingos painiavos atskiriant Suvalkijoje taip pat Naumiesčio vardą turintį miestelį, buvo parinktas regiono vardas. Taip gyvenvietė imta vadinti Žemaičių Naumiesčiu. Beje, dar galima kai kur sutikti ir gana trumpai vartotą pavadinimą Tauragės Naumiestis. Taip buvo nurodoma jo buvusi administracinė priklausomybė – Tauragės apskritis. Patogumo dėlei toliau tekste mes vartosime tiesiog Naumiestis.

Kitame NAUMIESČIO PASLAPTIS rašinyje pasakojama apie čia gyvenusius ir miestelį kūrusius žmones.

Saulius SODONIS,
Žemaičių Naumiesčio muziejininkas