Mykolas Rionikeris ir Žemaičių Naumiestis

Jau buvo minėta, kad Žemaičių Naumiestis, seniau žinomas kaip Nowe Miasto, palyginus su kitomis gretimomis Lietuvos Vakarų krašto gyvenvietėmis, radosi palyginti vėlai. Tokią išvadą galima daryti panagrinėjus senuosius žemėlapius. Tačiau jau nuo XVIII a. vidurio vystymasis ima labai smarkiai spartėti. Aiški data, kurioje labai konkrečiai minimas Naumiestis yra 1750 m. rugpjūčio 31 d. Dievo malone Lenkijos – Lietuvos karaliaus Augusto III suteikta privilegija Naumiesčiui rengti turgus ir jomarkus. Apie tai kalbėta straipsnyje „Kaip radosi naujas miestas senų gyvenviečių apsuptyje“. Šis valdovo aktas liudija, kad čia jau gyventa nemažai žmonių ir jų veiklą reikėjo pradėti valstybiškai reglamentuoti.

Ir jau visai netrukus Nowe Miasto – Naumiesčio – gyvenvietės vystymasis įgauna pagreitį. 1779 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis didikui Mykolui Rionikeriui perduoda Naumiestį nuomai penkiasdešimčiai metų. Ar šio didiko pasirodymas ir buvo tas stimulas, kuris paskatino spartų gyvenvietės vystymąsi, verta panagrinėti.

Rankant šiam pasakojimui medžiagą labai pagelbėjo Lietuvos valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja daktarė Ramunė Šmigelskytė – Stukienė. Ji ne tik patarė į ką atkreipti dėmesį, bet ir pasidalino istorine medžiaga. O tai lenkų istorikės Zofos Zielińskos straipsnis apie Mykolą Ronikerį istoriniame žinyne „Polski Słownik Biograficzny“. Jį į lietuvių kalbą išvertė Romualdas Ambrulaitis. Už visą šią pagalbą šio pasakojimo autorius šiems žmonėms labai dėkoja.

Mykolas Rionikeris. Kas jis?

Mykolas Ronikeris Lenkijos karalystės kariuomenės generolas, LDK valdovo rūmų taurininkas. Pagal šeimos tradicijas Ronikeriai kilo iš Silezijos (Šlionsko). Jau nuo XVII amžiaus apsigyvenę Žemaitijoje.

Po tarnybos Saksonijos kariuomenėje, karjerą M. Ronikeris pradėjo Lenkijoje 1755 metų lapkričio 10 d. Iš Lietuvos lauko etmono Mykolo Masalskio gavo generolo – adjutanto pareigas. 1758 m. gyveno Peterburge, kur suartėjo su Stanislovu Augustu Poniatovskiu, kur būsimasis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, padedant įtakingiems Rusijos politiniams veikėjams, buvo gavęs Saksonijos ambasadoriaus akreditaciją prie Rusijos sosto.

1759 metų sausio ar vasario mėnesį Ronikeris gavo Lenkijos karaliaus kariuomenės generolo majoro patentą. 1761 metų kovo mėnesį, kaip „familijos“ šalininkas, tapo Seimelio nariu nuo Ukmergės. Atrodo, kad Ronikeris šiame Seime nepasirodė. 1763 metų balandį drauge su kitais „familijos“ kovotojais nesėkmingai dalyvavo Čartoryskio Lietuvos Tribunolo steigime[1]. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Viznos miestelio (Mozūrijos kraštas) seimelyje su „Pulavos“ rinktinės jaunuoliais jėga vykdė deputatų į Seimą atrinkimą pagal kunigaikščių pageidavimus.

Paskutiniame „be karaliaus“ [2] laikotarpyje buvo vieno iš būrio, priklaususių „familijos“ aplinkai, vadu. 1764 metų gegužės 7 d., elekcinio Seimo atidarymo dieną, Ronikeris ir jo pavaldiniai greta Rusijos kariuomenės saugojo tvirtovės vartus. Keletą dienų vėliau jis, su sau pavaldžiu 300 karių būriu, drauge su Rusijos kariuomene, išvyko persekioti etmono Branickio (vieno iš kandidatų į valdovus) pajėgas iki pat Vengrijos sienos.

1764 metais paskirtas LDK rūmų medžiokliu[3]. O 1765 metų spalio 4 dieną gavo valdovo taurininko titulą. 1766 metų Seimas M. Ronikerį įtraukė į Karaliaus kariuomenės komisiją. 1767 metų sausio 18 dieną M. Ronikeris dalyvavo masonų ložės „Dorybingasis sarmatas“ (škotų mūrininkų gildijos tradicijomis – aut.) steigiamajame susirinkime ir pasirašė steigimo dokumentus. 1768 metų liepos ir rugpjūčio mėnesių sandūroje buvo Rusioje, iš kur Lenkijos karaliui perduodavo karaliui žinias apie nedraugiškų dvariškių elgesį. Kaip atrodo, jau tuomet M. Ronikeris pirmumą gyvenime skyrė praturtėjimui, kas matyti iš Zalosčiaus žemės pirkimo (Rusios ir Podolės vaivadijose) kartu su Poznanės vaivada Petru Potockiu.

Dėl 1771 metų gegužės mėnesį rusų suimto svainio Juozapo Mončynskio, Ronikeris kartu su Mykolu Juozapu Radvila, taip pat Miončynskio svainiu, pasižadėjo piniginiu užstatu už suimtąjį (kiekvienas iš jų sumokėjo po 2 tūkstančius dukatų) ir padėjo atgauti laisvę. Nežinoma, kada M. Ronikeris tapo generolu leitenantu, tačiau 1772 metų sausio 25 dieną jau randame jo parašą tokiu laipsniu ant dokumentų. 1775 metų sausio mėnesį pirmininkavo Karaliaus iždo komisijai.

Prieš 1776 metų Seimą, vykdant seimelių rinkimų kampaniją, Ronikeris Karališko dvaro buvo siūlomas Seimo nariu nuo Černigovo vaivadijos. Pasirodęs 1776 metų liepos mėnesio pradžioje Volynės Vladimiro miesto apylinkėse, vėliausiai rugpjūčio 5 dieną iš ten informavo karališką dvarą, kad Branickis ketina ne tik nepraleisti karaliaus skirtus kandidatų į Seimą, bet ir siekia suformuoti opozicinę konfederaciją. Prašė ambasadoriaus (Rusijos – aut.), kad kreiptųsi į Rusijos karinę vadovybę dėl ypatingo dėmesio į šį Seimelio susirinkimą. Ir garantavo, jeigu rusų dalinio, esančio Vladimire, vadas klausys jo įsakymų, jis pilnai galės suvaldyti situaciją.

Tas pažadas neatitiko tikrovės: pasak Černigovo kašteliono[4] Juozapo Liudviko Podhorenskio pranešimo karaliui, Ronikeris su ginkluotų žmonių palyda įžengė į seimelio bažnyčią. Tad pasipiktinusių tuo faktu piliečių buvo nuginkluotas ir gelbėdamasis buvo priverstas bėgti.

Rengiant ataskaitas Stanislovui Augustui Poniatovskiui apie savo nepavykusias pastangas tapti Seimo nariu, M. Ronikeris jose rodė nepriekaištingą ištikimybę karaliui, dėl kurios jo neprieteliai kėlė abejones dėl jo giminystės ryšių su Miončynskiais. M. Ronikerio kandidatavimo į Seimą reikalai buvo sprendžiami dar 1776 metų liepos mėnesio pabaigoje ir rugpjūčio mėnesio pradžioje, kai buvo karaliui siūlyta jo kandidatūra į Seimą nuo Viznos seimelio.

Iki šiol nėra aišku, dėl ko šis projektas žlugo: gal dėl to, kad ambasadoriui buvo pateikta informacija, jog Ronikeris nebuvo nei geras oratorius, nei žmogus, kuris kokiai nors organizacijai suteiktų gerbę, o gal tai įvyko dėl sunkumų skubinant (forsuojant) jo kandidatūros teikimą.

Nuo 1776 metų nutrūksta M. Ronikerio viešo politinio gyvenimo pėdsakai. Taip pat neaišku už ką 1785 metais jam buvo įteiktas Baltojo erelio ordinas. 1787 metais M. Ronikeris savo turėtą taurininko pareigybę perleido – greičiausiai pardavė – pulkininkui Robertui Bžostovskiui. Toks sandoris, be jokios abejonės, turėjo įvykti tik gavus valdovo pritarimą, nes Stanislovas Augustas Poniatovskis 1787 m. vasario 20 d. patvirtino taurininko pareigybę Bžostovskiui.

Turtai

Materialinį pagrindą viešam aktyvumui M. Ronikeris susikūrė 1759 metų vasario 14 dieną, vedęs  turtingą našlę Marijoną Karoliną Oborską, tapusią našle po savo vyro kašteliono Žygimanto Linovskio mirties.

Linovska tuomet užrašė Ronikeriui 60 tūkstančių auksinų vedybų sutartyje. 1760 metų pradžioje iš LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Radvilos M. Ronikeris gavo palankų įkeitimą ir 1768 – 1772 metais nusipirko Zalosčių (Vakarų Ukraina, Ternopolio apylinkės) miestą ir 13 kaimų su apie 86 tūkst. auksinų metinių pajamų.

1773-1775 m. Seimas, vadovaudamasis besąlygiška jo ištikimybe karališkai Didenybei, pripažino Ronikeriui emfiteuzę Kvėdarnos ir Vainuto seniūnijoms ir Kryničanams, Kamieneco paviete Podolėje. Tai yra pripažinta teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas.

1779 metų liepos 21 dieną Stanislovas Augustas Poniatovskis perdavė Ronikeriui Naumiestį Žemaitijoje, gretimą Kvėdarnos seniūnijai, kaip 50-ties metų nuomą.

Mykolas Ronikeris mirė 1802 m. Jo palaidojimo vieta – nežinoma.

Šeima

M. Ronikeris buvo vedęs tris kartus. Po Marijonos Karolinos Oborskos, Linovskio našlės, mirties vedė Palenkės vaivados Antano Mončynskio dukrą Teresę. Jos kraitis davė Ronikeriui 500 tūkst. Auksinų. 1781 metų lapkričio 12 d. trečią kartą vedė antros žmonos pusseserę Juzefą iš Miončynskių giminės. Ji jam atnešė atsinešė 200 tūkst. auksinų kraičio.

Iš pirmos santuokos Ronikeris nesusilaukė palikuonių. Su antra žmona susilaukė sūnaus Antano, kuris 1793 m. mirė. Su trečia žmona – dviejų sūnų Stanislovą Augustą (gimusį 1785 m.) ir Kazimierą Juozapą (1785 – 1863 m.).

M. Ronikeris 1783 metais tikėjosi gauti Austrišką grafo titulą, vėliau jį tikėjosi gauti 1785 m. Pagal Simoną Konarskį tik jo sūnums Stanislovui Augustui ir Kazimierui Juozapui pavyko gauti grafo titulą iš Rusų 1850 metais.

Labai aiškus M. Ronikerio įspaudas Naumiesčio istorijoje yra tai, kad jis 1782 m. jo rūpesčiu ir lėšomis buvo pastatyta bažnyčia. Fundatorius nebuvo pamirštas – Žemaičių vyskupas Adam Koscia, 1790 m. konsekruodamas naujuosius maldos namus suteikė jiems Šv. Mykolo Archangelo vardą.

Albertas Juška 2020 m. išėjusioje atsiminimų knygoje „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“, mini, kad Naumiestyje gyveno bent trys Rionikerių kartos. Su jų parama Naumiestyje dar pastatyta sinagoga žydams ir bažnyčia evangelikams, 1840 m. suremontuota Degučių bažnyčia. Paskutiniam Ronikeriui carinė valdžia nepratęsė dvarų nuomos sutarties, ir jis 1852 m. išvyko į Lenkiją. Rionikeriai gyventojų atmintyje nepaliko garbaus prisiminimo: siekdamas didesnių pelnų, savavališkai buvo įvedę 5 lažo dienų savaitę, baudžiauninkus vertė mokėti dar papildomus mokesčius.

Mykolo Ronikerio buvimą Naumiestyje liudija miestelio kapinėse esantis vietinės bendruomenės gražiai prižiūrimas kapas. Ant kurio užrašas „Zofia Hr. Roniker 1852 r.“. Kaip tai siejama su mūsų aprašytu Ronikeriu kol kas šaltinių rasti nepavyko.

Tai tik keletas epizodų, kurie liudija apie Mykolo Ronikerio gyvenimą ir veiklą. O ar jo atsiradimas Naumiestyje labiau paskatino jo plėtrą – atsakyti vienu žodžiu kol kas sudėtinga. Visokiu atveju tikrai aišku, kad XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios politiniai ir kultūriniai Lietuvos įvykiai tikrai veikė ir Naumiestį, ir netolimą Gardamą, ir Švėkšną bei kitas paribio gyvenvietes. Jos visos vystėsi įtakojamos to meto bendrų ekonominių ir socialinių procesų.

Saulius SODONIS,
Žemaičių Naumiesčio muziejininkas
____________________________________________________________

[1] 1763 m. po Augusto III mirties Adomas Kazimieras Čartoriskis ir jo vadovaujama grupuotė „Familija“ nusprendė į šalies sostą nebekviesti užsieniečių. Tačiau Rusija ir Prūsija 1764 m. Sankt Peterburge susitarė bendrais veiksmais neleisti keisti Respublikos vidaus santvarkos.

[2] Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas III mirė 1763 m. spalio 5 d. O naujasis valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, Rusijos imperatorės Jekaterinos II spaudimu, Lietuvos ir Lenkijos elekciniame seime išrinktas tik 1764 m. rugsėjo 7 d. Karūnavimas įvyko 1764 m. lapkričio 25 d. Varšuvos Šv. Jono katedroje. Jam suteiktas Lenkijos karaliaus, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mozūrų, Žemaičių, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Sebežo ir Černigovo didžiojo kunigaikščio titulas.

[3] LDK rūmų medžioklis (lenk. łowczy nadworny) – XVI a. pabaigoje LDK valdovo dvaro struktūroje įsitvirtinusi pareigybė, kilusi iš vyriausiojo medžioklės prižiūrėtojo pareigų. Rūmų medžiokliais XVII a. dažniausiai tapdavo valdovo aplinkos žmonės – artimi valdovui dvariškiai, medžioklės kompanionai, kartais – net gi užsieniečiai. XVIII amžiuje ši pareigybė buvo įtraukta į aukšto rango valstybės pareigūnų – dignitorių – sąrašą. Taurininko pareigybė buvo viena pakopa aukščiau, nei medžioklio.

Taurininkas (lenk. cześnik) – XV a. valdovo dvare atsiradusi pareigybė. Taurininkas rūpinosi valdovo stalo gėrimais. Pagal rangą taurininkas ėjo po didžiojo stalininko. XVI a. pareigybė virto valdovo rūmų garbės titulu – dignitorija; taurininko pareiga teliko retsykiais per iškilmes paduoti valdovui taurę. Ilgainiui taurininkas, kaip titulinė pareigybė, atsirado vaivadijose, po vieną – pavietuose.

Pareigybės turėjimas suteikdavo pirmenybę rangų sistemoje, nes visa dvaro kultūra buvo paremta nustatytų taisyklių ir ceremonialo laikymusi.

[4] Kaštelionas – pilies ir aplinkinės teritorijos valdytojas arba valdovas.

Vaivada – aukščiausias LDK, Abiejų Tautų Respublikos ir Lenkijos Respublikos vaivadijos pareigūnas, vaivadijos valdytojas, Abiejų Tautų Respublikos Senato pareigūnas.