Karališkosios Piktupėnų kaimo liepos

Vardiniai ir proginiai medžiai ir želdiniai mena atskirų vietovių istorijos vingius ir padeda suprasti išskirtinių asmenybių nuopelnus kraštui bei tautos gerovei. Medžių žinomumas liudija bendruomenių santykį su praeitimi. Dalies jų sodinimo aplinkybės ir paskirtis užsimiršo laiko verpetuose, vienok tyrėjai pamažu atranda šiuos kadaise išplėtotos atminimo kultūros žymenis, ir ženkliai pasikeitusioje aplinkoje senasis palikimas tampa bendra krašto medžiaginio ir dvasinio paveldo dalimi. Gyvasis vokiškosios kultūros palikimas Mažojoje Lietuvoje yra vardiniai medžiai Prūsijos karaliams ir karalienei.

Aminimo ženklai širdžių karalienei

Labiausiai mėgta praeities asmenybė Vokietijos istorijoje yra Hohenzollern-Sigmanringen giminės atstovė, nuo 1797 m. karalienė Luizė [vok. Königin Luise Auguste Wilhelmine Amalie Herzogin zu Mecklenburg (1776–1810)]. Prūsijos karalystės valdovo pagalbininkė ir užtarėja, vėlesniais dešimtmečiais šlovinta kaip karaliaus ir Vokietijos kaizerių senelė aplinkinius sužavėjusi kilniomis asmeninėmis ir dvasinėmis savybėmis bei drąsiais poelgiais. Vadinamos širdžių karalienės gimimo ir mirties 100-čio proga daugelyje anuometinės Prūsijos miestų statyti atminimo ženklai, jos vardu įvardintos įstaigos, gatvės ir visuomeninės draugijos, karalienės vardu („Königin Luise“) pavadintos naujai išvestos augalų (rožių, alyvų, braškių, žibučių ir kt.) veislės. Jos garbinimo ženklų išliko ir Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje. Klaipėdoje (Memel) ir tolimesniuose miesteliuose karalienei atminti sodinti vardiniai medžiai. „Karalienės Luizės vinkšna“ (Luizenulme) auga Kuršių nerijos pietinėje dalyje Zelenogradske (vok. k. Cranz), Karaliaučiaus miesto istorinio parko (Luisenwahl) viduryje auga paprastasis ąžuolas. Nesiliauja kalbos dėl Mažojo Tauralaukio „Luizės ąžuolo“. Žinios apie išlikusius ir praeityje žinomus medžius pagelbėja atkurti ankstesnę šios paskirties želdinių visumą. Klaipėdos miesto ir apylinkių karališkieji medžiai išsamiau aptarti minėtame straipsnyje. Šį kartą apžvelgsiu Piktupėnų kaimo karališkąsias liepas.

Išskirtiniai Piktupėnų svečiai

1807 m. 06 16 d. po mūšio ties Freydlandu, jungtinei Prūsijos–Rusijos armijai teko nusileisti nuožmioje kovoje su Prancūzijos armiją. Po birželio 21 d. (sekmadienį) karo veiksmai nutraukti, pradėta ruoštis deryboms. Birželio 24 d. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III (Wilhelm III) ir karinė vadovybė atvyko į Piktupėnus ir apsistojo vietos kantoriaus F. L. Hano (Friedricho Leopoldo Hahn) name. Derybų Tilžėje metu karalius ir karinė vadovybė kasdieną vyko už dešimties kilometrų esančią derybų vietą, o vakarais grįždavo atgal. Derybų išvakarėse (birželio 24 d.) Piktupėnuose pastoriaus Ch. D. Hasenšteino (Christian Daniel Hassenstein) namuose (vok. Pfarrhaus) apsistojo anuometinis Prūsijos sąjungininkas Rusijos caras Aleksandras I-sis. Yra žinoma, kad jis vakarieniavo su karaliumi, tačiau ilgiau neužsibuvęs, nes siekdamas būti mažiau veikiamas dosnaus šeimininko ir per nuotolį paragintas Napoleono, jau kitą dieną persikėlė į gretimais esantį Būbliškės dvarą (Pagėgių sav.); per derybas jis gyveno Tilžėje Napoleono vadavietės kaimynystėje. Dvišalės Prancūzijos-Rusijos derybos vyko Nemuno viduryje ant šiam tikslui pastatyto ištaigingai papuošto plausto. Prūsijai pranašauta nekokia dalia, grėsė sunkios reparacijos.

Karaliaus prašymu švelninti padėtį iškviesta karalienė Luizė. Buvo viliamasi, kad ji asmeniniu žavesiu pabandysianti suminkštinti Napoleono širdį ir išprašysianti kai kurių nuolaidų karalystei. Iš Klaipėdos į Piktupėnus karalienė atvykusi liepos 4 d. (šeštadienio) popietę kartu su palydove grafiene fon Voss (vok. von Voß), dvaro ponia Tauencien (vok. Gräfin Tauentzien) ir tarnu G. Buchu (vok. George von Buch) ir apsistojo Pastoriaus name užimdami kairąja pastato pusėje. Manoma, kad kilmingieji svečiai galėjo dalyvauti sekmadienio mišiose, nes įvykio išskirtinumui atminti, po šimto metų vietos gyventojai ir svečiai Piktupėnų bažnyčią vadino Luizės bažnyčia. Kitos savaitės pirmadienį 5 val. vakaro karalienė vyko į Tilžę ir malūnininko namuose apie valandą pusantros bendravusi su Napoleonu Bonapartu. Ne karta įvairiomis kalbomis atpasakotame ir per vertimus tikromis ir pramanytomis smulkmenomis apaugusiame nutikime pasakojama, kad į imperatoriaus siūlymą „Ko nors iš jo paprašyti“, Luizė atsakiusi: „Nieko nereikia, tik kaip tautos motina norinti, kad Prūsijai būtų paliktas bent Magdeburgas“. Tuo metu tai buvus pagrindinė Prūsijos karinė tvirtovė; imperatorius jokiu būdu negalėjęs sutikti. Beje, istorikai aiškinasi, kokios veislės rožės galėjo būti siūlomos karalienei ir kaip šią aikštingo karvedžio dovaną kilnoji dama priėmusi? Tos pačios dienos vakarą Napoleono vadavietėje (Vokiečių gatvėje 24 / Deutsche Str. 24) įvyko vakarų Europos valdovų dėmesį prikaustęs trijų šalių vadovų susitikimas. 1807 m. liepos 7 dieną parengta „Tilžės Taikos sutartis“ („Der Friede von Tilsit/ Traité de Tilsit) ir pasirašyta liepos 9 dieną. Karalienei nepavyko sušvelninti pragaištingų Prūsijai padarinių– šaliai teko mokėti milžiniškas reparacijas; tačiau bandymas padėtį švelninti ir stoti į akistatą su nedraugiškai nusiteikusiu imperatoriumi– bene ryškiausias jos poelgis minimas daugelyje Rytų Prūsijos istorijos žinynų. Teigiama, – ir tai vėlesnių metų karalienės šlovinimo pasekmė, – kad tos dienos pusiaunaktį iš Tilžės grįžusi karalienė graudžiai raudojusi po Pastoriaus sodo liepomis, o reginio sujaudinti kaimo gyventojai, matydami sielvartaujančią kilmingą damą kaip paguodos ženklą prie durų statė vazas su pamerktomis rugiagėlėmis (augalas – Prūsijos patriotizmo simbolis). Liepos 10 d. (penktadienio) ryte karalius ir karalienė išvyko į Memelį.

Vaikaičio rūpestis senelės atminimu

Karalienės viešnagės išgarsintuose „Pastoriaus namuose“ vėliau vadintuose „Pastoriaus našlės namu“ (Pfarrwitwenhaus) tris dešimtmečius šeimininkavo 1822 m. mirusio pastoriaus dukra Jelga, ir tai buvęs puošniausias visoje apylinkėje sodas. Panelė Jelga augo Piktupėnuose ir būdama 14 metų bendravo su apsistojusia karaliene, matė ją besiblaškančią po sodą, lūkuriuojančią kieme prie vartelių; skynė ir dovanojo jai rožes, ir šių akimirkų vaizdą išsaugojus atmintyje iki pat brandaus amžiaus. Juos užrašė ir spaudoje skelbė Tilžės pastorius.

1863 m. birželio mėnesio 15 d. Prūsijos karališkasis princas (Kronprinz) Friedrichas Wilhelmas (vėliau kaizeris Friedrichas III), Luizės vaikaitis grįždamas iš Sankt Peterburgo per Tilžę į Karaliaučių, užsuko į Piktupėnus ir aplankė senelių laikino prieglobsčio „Didžiaisiais valstybės išbandymų metais“ namus, susitiko su našlės dukra Justine Kempfer (g. Hassenstein). Kronprincas išklausė prisiminimus ir buvo didžiai sujaudintas šviesaus šeimininkų atsiminimo. Smarkiai apleistą nendrių stogo namą prašyta („liepta“) suremontuoti, karališkasis dvaras kaimo bažnyčios remontui ir šiam tikslui skyrė 6 000 Talerių. Pirmtakų atminimui sodyba nupiešta ir su nedideliais papildymais (jame pastatas nuolat gražėjo, medžių lajos pilnėjo, tačiau gėlynas išliko bemaž nepakitęs) saugotas kaip tinkamas karalių buvimo vietai pristatyti. Ramybe dvelkiantis piešinėlis ne kartą spausdintas to meto leidiniuose ir proginiuose atvirukuose. 1980 m. istorikai jį papildė namo vidaus erdvių išsidėstymo brėžiniu, pagelbėjančiu geriau įsivaizduoti gyvenamąją aplinką. Namo puošyba bei gėlynas liudijo, kad tai XX a. pradžios atvaizdas. Mažai pakitęs pastatas matomas trečio ketvirto dešimtmečio nuotraukose. Gėlynas beveik nesikeitė, išliko tie patys takai.

Šlama karališkosios liepos

Šiandien ryškiausias karalienės atminimo ženklas yra išlikęs prie Piktupėnų parapinės mokyklos (anksčiau vadintas kantoriaus arba precentoriaus namas (vok. Schul-und Kantorhaus, Präzentorhaus)). Pietinėje sodo dalyje, netoli buvusių vartų auga dvi brandaus mažiaus liepos. Pirmasis jų paminėjimas yra iš 1897 metų. Tų metų pavasarį išplatintame Rytų Prūsijos „Medžių gamtos įdomybių sąvado apklausos rašte“ minima, kad Piktupėnų kaimo precentorius F. Kuršatas (Friedrich Kurschat) (evangelikų liuteronų kunigo ir mokytojo pareigas ėjęs 1874–1897 metais) ir bendruomenės atstovas Burkovskis (Burkowski) sąvadą ruošiantiems leidėjams atsiuntė prie parapinės mokyklos augančių „Karaliaus liepų“ (vok. Königslinden von Pictupöhnen) aprašą. Iš jų sužinome, kad pietinės mažalapės liepos (Linde, Tilia ulmifolia Scop./ parvifolia Ehrhart, T. cordata) kamieno apimtis buvusi 2,7 m, aukštis 20,0 m, laja puošni, tačiau kamienas su dideliu ištręšusiu plyšiu, „į kurį net žmogus galėjęs įlįsti“; antras („vakarinis“) medis mažiau puošnus: kamienas 2,2 m apimties, 18,0 m aukščio, laja pažeista 1857 m. mokykloje siautėjusio gaisro ir iš dalies nustelbtas pietinio medžio.

„Karalienės sielvarto suoliukas“ 

Medžiai ir pastatai atvaizduoti 1910 m. kaimo atvirukuose „Linkėjimai iš Piktupėnų“; „Atskiras medelis“ kaip vietos žymuo išskirtas 1920–1940 m. žemėlapyje. Persikėlę į Vokietiją gyventi piktupėniškiai prisiminė, kad XX a. antrame dešimtmetyje „karalienę Luizę mokyklos kieme priminė tarp abiejų liepų įrengtas lentų suoliukas“– užuomina į ilgesingas karalienės laukimo valandas. Romantiniuose pasakojimuose pasakojama, kad po precentorato kiemo liepomis karališkoji pora pusryčiavusi ir su šalies valdovu dalinosi bendrais pergyvenimais. 1905–1910 m. nuotraukose matome „Atminimo suoliuką“; pietinis medis užmūryta drėve („balta juosta“). Retame atvaizde išsaugota dar viena svarbi atminimo smulkmena: tarp abiejų medžių ant kryžmai pritvirtintų lynų pakabinta (bronzinė – amžininkų liudijimu – aut. past.) atminimo lentelė su įrašu „Königin-Luise–Linde–1807“; Kitoje pusėje užrašytas karalienės mėgiamo amžininko didžiojo Vokietijos poeto J. V. Gėtės (Johann Wolfgang von Goethe (1749–1832) baladės „Arfininko giesmė“ (1783) pirmasis posmas:

“Wer nie sein Brot mit Trännen aß“
Wer nie die kummervollen Nächte.
Auf seinem Bette weinend saß,
Der kennt euch nicht, ihr himmlischen Mächte.

[„Kas ašarom suvilgęs nevalgė duonos, kas kiauras naktis nesėdėjo, dejuodamas ant savo gulto, tas nepažįsta dangiškos galybės“ (…), iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius (1996).

Medžiai karališkajai porai

Legendomis apipintos Luizės liepos savo atminimo reikšmingumu stelbia Pastoriaus namus (šiandiena tai senosios klebonijos pastatas). Tikslių žinių nėra, tačiau tyrėjams ir kaimo svečiams dažnai kyla klausimas, kokios galėjusios būti priežastys, dėl ko liepos pasodintos prie mokyklos, o ne prie (150 m nuotoliu arba „5 minučių kelio“ atstumu) pastoriaus namo? Iš Rytpūsių vardinių ir proginių medžių ir želdinių sodinimo tradicijos yra žinoma, kad pagrindinės valstybinių švenčių progos buvusios mūšio prie Sedano pergalės diena (1870), Kaizerio ir Prūsijos karaliaus gimtadieniai. Išskirtinės progos minėtos mokyklose ir viešuose renginiuose. Ypatingą prasmę įvykiui suteikdavo karališkosios giminės ar karališkojo dvaro atstovo dalyvavimas. Manoma, kad parapinės mokyklos kiemo liepos sodintos Vokietijos imperatoriaus senelės gimimo (1876 m.) šimtmečio sukakties proga. Sukakties proga buvo prisiminta valdovė, statyti paminklai, sukurtas ne vienas romantizuotas, istoriniais duomenimis pagrįstas laikmečio dvasią atitinkantis karalienės kaip kaizerio močiutės gyvenimo aprašymas. Ta proga galėjo būti pasodinti vardiniai medžiai. Pradžioje tai buvę „liepos karališkajai porai“ ir vadinti „Karaliaus liepos“. Po 1900 metų abu medžiai vadinami karalienės „Luizės liepos“ (vok. „Königin-Luise-Linden von Piktupöhnen“) ir tai susiję su padidėjusiu dėmesiu karalienės asmenybei, kuris ypač ryškus XIX –XX a. amžių sandūroje. Šis medžių pavadinimas priimtas ir naudojamas lietuviškoje spaudoje, medžius atradus iš naujo.

Atminimo ženklai šiais laikais

Klebonijos aplinka per du šimtus metų ženkliai pasikeitė. Nėra 1865 m. pastatytos, 1944 m. spalio mėnesį per nuožmius mūšius sugriautos Piktupėnų kaimo bažnyčios. XX a. penktą dešimtmetį apleistas sunyko gėlynas, iškirstas sodas, dykyne virto parkas, tačiau pastatas lengvai atpažįstamas ir nesunkiai sutapatinamas su ankstesniais atvaizdais ir aprašais. Išlikusiame name [šiand. Sodų gatvė 2/38] sovietiniu laikotarpiu veikė Tarybinio kolūkio valdyba/ kontora, įkurtas sveikatos priežiūros centras ir milicijos nuovada. Kaimo tikintieji lankė Lauksargių ev. liuteronų bažnyčią. Po 1993 m. pastatas atnaujintas ir perduotas mažtančios vietos tikinčiųjų bendruomenės reikmėms. 2017 metais pastatas parduotas naujam savininkui ir viliamasi supratingo ir atidaus paveldo puoselėjimo. Ne geresnė padėtis Piktupėnų pradžios mokykloje. Trys dešimtmečiai kai mokykla neveikianti, pastato ir žemės sklypo šeimininkai yra Astos Samoškienės ir mokytojo Bertašiaus šeima. Pastaraisiais metais atrastos senolės liepos, bandoma atgaivinti atmintį apie jas. Vertinant medžių išorę ir augavietės palankumą, joms gali būti apie 120–150 metų. 2015 metų pakartotinių medžių kamienų matavimų duomenys: apimtis 2,30 m ir 2022 m. – 3,90 ir  3,0 metrų. Medžių kamienai smarkiai pažeisti puvinio, jiems būtina skubi pagalba. Aplinkinio sodo senųjų veislių vaismedžių taip pat niekas neprižiūri, nėra kam surinkti prinokusių vaisių (2023 m. rugsėjis– aut. past.).

Apie karališkąsias Piktupėnų kaimo liepas žino tik krašto praeities žinovai. Retkarčiais čia užklysta pavieniai Lietuvos ir užsienio lankytojai. Tačiau liepos gaivina atmintį ir mena dviejų šimtų metų įvykius. 2015  rugsėjo 15 d. minint karalienės mirties 205-ąsias metines, į Piktupėnus trumpam „sugrįžo karalienė Luizė“ (t.y. puošniais drabužiais apsirengę Tauragės miesto aktoriai saviveiklininkai). Tauragės sutarties 150-osioms metų sukakties ir Luizės proga Klaipėdos rotary klubo „Karalienė Luizė“ nariai prie mokyklos pastatė senojo pavyzdžio Nerijos pašto kelio atskaitos medinį stulpą su atminimo plokštelėmis vokiečių ir lietuvių kalba: „Karalienės Luizės liepa. 1807 m.“]. Pastoriaus namas ir Piktupėnų mokykla dar laukia gilesnio atminimo įprasminimo. Duomenys apie karališkuosius medžius sieja skirtingų laikotarpių lietuvininkų paveldą. Viliamasi gal pavyks sutvarkyti karališkosios šeimos lankymosi vietas ir Mažosios Lietuvos lankytinų kultūrinių vietų žemėlapis pasipildys dar keliais būtinais prisiminti praeities įvykiais ir žymių asmenybių vardais.

Pastaba. Pastoriaus namo ir senosios mokyklos liepų tyrimai dar tęsiami. Norinčius pasidalinti savo atsiminimais apie Piktupėnus, mokyklą ir čia dirbusius mokytojus, o taip pat legendines liepas ir jų reikšmę kaimo gyventojams, prašome kreiptis į Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos kraštotyros skyrių arba į bibliotekos padalinį Piktupėnuose. Iš anksto dėkojame.

Parengtas pagal Egidijaus Bacevičiaus straipsnį „Karališkieji medžiai Mažojoje Lietuvoje“ (Rambynas, 2024: 1(25), p. 41-48). Skelbiant kitur būtinas autoriaus ir redaktoriaus sutikimas.