Atsigręžti į „Šilainės sodo“ praeitį paskatino Šilutės H. Šojaus muziejaus „Feisbuko“ paskyroje paskelbta žinutė rubrikoje „Ar žinai, kad…“ Joje buvo trumpai prisimintas Jociškių dvarelis bei jo gyventojai. Su tuo susijęs ir Kintų bažnyčios sienoje įmūrytas antkapinis įrašas.
Kas tai yra ir kas ten lotyniškai įspausta išnarpliojo šilutiškė Dana Junutienė, tuometinio Šilutės H. Zudermano klubo narė. Tai buvo paskelbta „Šilainės sode“ 2005 metais, minint Kintų bažnyčios 300 metų sukaktį. Kadangi nuo to laiko jau daug vandens nutekėjo ir vėl kilo susidomėjimas jau kadais išnykusiu Jociškių dvareliu, jo gyventojais bei jų amžino poilsio vietomis, siūlome prisiminti, ką tuomet sužinojo ir kaip D. Junutienė tai išsiaiškino. Tai žadėtas papildymas 2025 m. sausio 25 dieną svetainėje skelbto pasakojimo „Jociškiai: iš pirmų metų „Šilainės sodo“ sandėlio…“.
Bažnyčia, kurios pastatymas 1705 metais Kintams lėmė parapijos centro gyvenimą, šiemet mini 300 metų sukaktį. Ta proga būtų galima prisiminti jos statybos įdomias aplinkybes, bažnyčioje dirbusius lietuvių raštijai nusipelniusius kunigus, Vydūno ir Klaros tuoktuves bei kita, tačiau šį kartą norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į bažnyčios vidinėje dešiniojoje sienoje įmūrytą antkapinį akmenį su jame iškaltu ir sunkiai įskaitomu gotiško šrifto lotynišku tekstu, kurio turinys net kintiškiams iki šiol nėra žinomas.
Daugelį metų ši epitafija man kėlė didžiulį smalsumą, nes ji skirta žmogui, kurio gyvenimas paskatino net du kūrėjus rašyti romaną. H.Zudermano dėl mirties nebaigtame romane ,,Kur upė nurimsta“ (1928 m.) jis yra pagrindinio veikėjo Juliaus ir iš Rusnės kilusios rašytojos Šarlotos Kaizer romano „Ir vis naujos dienos“ (1940 m.), tapusio bestseleriu, veikėjo Krogerio prototipas. Vargu ar rajone turime kitą tiek įtakos didžiajai literatūrai padariusį žmogų. Kas jis toks buvo?
Užmarštis būtų pasiglemžusi visa, išskyrus, kas iškalta akmenyje, jei ne Muižės dvarininko Ernsto Vilhelmo Berbomo laiško forma 1832 m. parašyta Jociškių dvaro kronika ilgu pavadinimu ,,Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius savininkus bei palikuonis iš senų žmonių pasakojimų ir kai kurių senų dokumentų surinktos bei užrašytos ir didžiai gerbiamai poniai kunigienei Cygler iš Kretingalės, kaipo garbingos Hamburgerių giminės palikuonei, su gilia pagarba įteiktos Vilhelmo Berbomo“. Iš šio darbo sužinome, kad Kintų bažnyčioje šalia altoriaus palaidotasis yra vienas iš Jociškių dvarą (dabar išnykęs) valdžiusių keturių Hamburgerių. Apie du pirmuosius iš jų – Baltazarą ir Albrechtą – žinių neišliko, o štai trečiojo – Andriejaus – valdymo laikais (buvo seniūnas, kurio valsčius driekėsi ištisą mylią iki Ventės ir dar toliau), 1705 m., po audros sugriauta Ventės bažnyčia (statybinė medžiaga) buvo perkelta į Kintus.
Daugiausia eilučių savo kronikoje E.V.Berbomas skiria ketvirtajam Hamburgeriui – Johanui, kurio antkapis, daugelį metų mindytas, 1986 m., restauruojant bažnyčią, nuo grindų perkeltas ir įmūrytas sienoje į dešinę nuo altoriaus. Kronikoje apie jį skaitome: ,,Šis vyras buvo tarytum koks Jociškių patriarchas. Valstiečiai prašydavo jo patarimo ir pagalbos. Jis maldė kivirčus. Jie darė viską, ką jis liepė, pakluso, nes pasitikėjo ir gerbė… Jis buvo karališkasis žvejybos meistras, juo buvo jau nuo 1730 m., o apie 1738 m. tapo dar ir amtmonu, nes su senuoju amtmonu Radke iš Klaipėdos Sendvario buvo išsinuomojęs anksčiau minėtą Rusnės valsčių, kurį vėliau perleido kvartirmeisteriui, o vėliau amtmonui Kuvertui. Senajam Hamburgeriui likusi valsčiaus dalis buvo Ventė ir Vyžeikiai. Jis buvo neaukšto ūgio ir beveik niekada nesiskirdavo su lazda, kurią neretai pavartodavo savo argumentams sustiprinti. Jis buvo ūmus, nepakentė prieštaravimų, neleido iš savęs juoktis ir buvo labai užsispyręs. Jis iki gyvenimo pabaigos išsaugojo savo autoritetą. Buvo sumanus, sveiko, aštraus proto, atkaklus…
Senasis Hamburgeris buvo pasiturintis žmogus, tačiau turtėdamas netapo šykštus, be to, padėjo atsistoti ant kojų visiems savo giminaičiams“. Iš kitų kronikos vietų sužinome, kad Johanas Hamburgeris buvo nevedęs ir rūpinosi trijomis savo seserimis bei jų vaikais, iš kurių vienas, Johanui mirus, surengė labai gražią ir iškilmingą laidotuvių ceremoniją Kintų bažnyčioje. Jis atlydėjo palaikus tik dešimtą valandą vakaro ir degant šviesoms nuleido juos į duobę prie altoriaus. Lydėti privalėjo visi Jociškių gyventojai su vaikais. Kas sukūrė epitafiją – nežinoma, bet, be abejonės, jos iškalimu pasirūpino minėtasis velionio sūnėnas.
Mano bandymas perskaityti epitafiją daugelį metų buvo nesėkmingas, nors Kintų seniūnui Antanui Kliženčiui padėjus patekti į bažnyčią, turėjau gerą progą iš arti įsižiūrėti į antkapinę plokštę ir ją nufotografuoti. Kad iškaltas tekstas paryškėtų, bažnyčią atrakinusi prižiūrėtoja Gražina Lukoševičienė antkapį nuvalė drėgnu skuduru, tačiau vis tiek tekstas buvo sunkiai įskaitomas. Bandymas nurašyti ir pasiūlyti jį kam nors išversti taip pat buvo bergždžias. Vėliau ieškojau epitafijos turinio įvairiuose šaltiniuose galvodama, kad gal kam nors anksčiau jį pavyko perskaityti ir paskelbti. Deja, tik Domo Kauno parengtos Jociškių dvaro kronikos publikacijos „Metuose“ išnašose aptikau parašyta: „Akmens plokštėje iškaltas įrašas liudija, kad čia ilsisi Prūsijos karališkasis žvejybos meistras iš Jociškių Johanas Hamburgeris, gimęs 1681m. balandžio 26 d., miręs 1768 m. liepos 8 d.“. Buvo akivaizdu, kad tai tik maža, įžanginė, antkapio teksto dalis.
Sužinojusi, kad „Šilainės“ puslapio redaktorius Saulius Sodonis prieš keletą metų profesoriaus Domo Kauno prašymu trynės būdu dalimis darė antkapio užrašo atspaudus, paskambinau knygotyrininkui ir pasidomėjau, ar pavyko pagal atsiųstąją medžiagą perskaityti epitafiją. Atsakymas buvo neigiamas. Kai viltis sužinoti teksto turinį buvo beišblėstanti, sulaukiau iš Vilniaus pasiūlymo gauti už tam tikrą pinigų sumą ką tik iš vokiečių kalbos išverstus atsiminimus apie mūsų kraštą. Nežinodama siūlomo teksto nei turinio, nei vertės, pinigus išsiunčiau ir netrukus gavau jau minėtosios rašytojos Šarlotos Kaizer prisiminimus apie savo gimtinę. Vaizdingą pasakojimą apie Rusnę, kur viskas sukasi apie medieną, žadinusią gyvenimą ir judėjimą pakrantėje, padovanojau Salos etnokultūros ir informacijos centro direktoriui Simui Knapkiui, o pati džiaugiausi galėdama atsiųstojo teksto pačioje pabaigoje perskaityti išverstą epitafiją. Tad kaip Šarlota Kaizer sužinojo savo romano veikėjo Krogerio prototipo antkapio tekstą?
Lankydama savo būsimo romano veiksmo vietas, užsuko pas pastorių Fon Mikvicą (Mickwitz), tuo metu kunigavusį Kintų bažnyčioje. Abu suklaupę prieš seną numintą antkapį bandė perskaityti užrašą, tačiau lotyniškas užrašas pasirodė ne taip greitai perskaitomas. Išvyko ji paguosta, kad jos noras neliks užmirštas – pastorius fon Mikvicas laukė apsilankant profesijos brolio, gero lotynų kalbos žinovo. Vėlyvą rudenį lauktasis tekstas buvo atsiųstas į Š.Kaizer namus Tilžėje. Vėliau jai atsitiktinai teko susipažinti ir su pačiu epitafijos vertėju. Tai buvo Tilžės krašto bažnyčios pastorius Melceris (Melzer), kurį sutiko kartą trumpai aplankiusi vieną kolegę jos šeimos rate. Abu sėdėjo vienas priešais kitą su drėgnais lietpalčiais, abu turėjo mažai laiko, tačiau abu įsišneko apie Kuršių neriją, pamario kaimus, Kintų bažnyčią. Ją paminėjus, Melceris prisiminė, kaip paskutinįsyk jam ten apsilankius, gavo keistą uždavinį – turėjo savo tarnystės brolį tamsoje ir darganoje lydėti į bažnyčią ir žūtbūt padėti jam išversti vieną lotynišką tekstą. Su žiburiu šaltoje bažnyčioje jie klūpojo prieš seną antkapį, nuvalė nuo užrašo sukalkėjusias dulkes ir nurašė tekstą, kurio vokiško vertimo kažkam labai reikėjo.
Tik 70-ojo savo gimtadienio proga Š. Kaizer sužinojo, kad antkapio tekstas buvo pateiktas dar ir trečiai instancijai – Šilutės Herderio mokyklai. Reikšdama trigubą padėką už tokį gražų, subtiliai nušlifuotą vertimą, Šarlota Kaizer rašė: „Šiam su tokiu rūpesčiu prikeltam užrašui čia, mano atsiminimuose, priklauso garbinga vieta. Štai jo žodžiai:
„Tavo pabaiga
Nepažįstamas keleivi, žinok, koks buvo šis vyras. Kalvos gelmė priglaudė kaulus senolio, kurio išmintingą įžvalgumą, kurio globojančią ranką kiekvienas patyrė. Dėkingose širdyse jie jau seniai pastatė šventus paminklus, nes jis, viengungis, vaikus iš trijų seserų giminės išauklėjo ir buvo jiems apsauga ir priedanga. Niekad neliks tokios geradarystės paslėptos, taigi mūsų dievobaimingos mintys kloja šį akmenį. Tegu kaulai ramiai ilsisi po saugančio akmens stogu, kol prisikėlęs Kristus pašauks Jus pas dievobaiminguosius. Džiaukitės palaiminga dangaus buveine, kur į visa, kas praeina, amžinai žvelgs Dievas“.
Simboliška, kad pirmą kartą lietuvių kalba perskaitėme epitafiją ją globojančio statinio jubiliejiniais metais. Tebus tai kukli dovana Kintų bažnyčios ypatingumui paryškinti.
Be the first to comment on "Apie epitafiją dviejų romanų veikėjų prototipui, arba klaidūs epitafijos perskaitymo keliai"