Nesenai nemenką šurmulį sukėlė Šilutės H. Šojaus muziejaus „Facebook“ paskyroje paskelbta nedidelė žinutė rubrikoje „Ar žinai, kad…“. Joje buvo trumpai pristatomas išnykęs Jociškių dvarelis, stovėjęs ant Minijos kranto. Apie jį bei apie senuosius jo gyventojus žinome iš E. V. Berbomo parašytos 1832 m. lapkričio mėnesiu datuotos Jociškių dvarelio kronikos. Ten aprašomas ne tik jis, bet minimos ir Suvernų kapinės, nes tai ne vieno šio dvaro gyventojo Amžino poilsio vieta. Tai buvo aprašyta 2010 lapkričio 10 d. „Šilainės sodo“ svetainė paskelbtame straipsnyje „Jociškių dvarelis“ (spauskite nuorodą).
Deja, paties Jociškių dvarelio neliko po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien net pėdsakus jo sunku atsekti. Jo buvimo vietą išduoda tik keletas augesnių medžių. O Suvernų kapinių likimas labai liūdnas. Po karo pasitraukus beveik visiems seniesiems pamario gyventojams ir nelikus kam prižiūrėti artimųjų kapaviečių, kapinės pamažu apaugo medžiais. Nors gal ir skamba liūdnai, tačiau būtent ta žaluma slėpė kapines nuo atėjūnų akių ir jos, kad ir su medžių šaknimis iškilnotais paminklais, išlaikė pirmapradį vaizdą. To, labai gaila, negalima pasakyti apie Jociškių savininkų ten įrengtą laidojimo koplyčią. Kada jis buvo apiplėšta ir sugriauta – labai sunku pasakyti. Tačiau apie 2000 metus, kada šių eilučių autorius pagal galimybes bandė fiksuoti pamario kapinaičių, tame tarpe ir Suvernų, būklę, koplyčios vietoje aiškiai matėsi jau senokai besanti duobė. Ir tai tikrai nebuvo panašu prieš metus, ar penketą metų padaryta. Galima daryti prielaidą, kad tai galėjo būti dar gūdžiais sovietiniais laikais, kada į pamarį – Kintus, Ventę, Stankiškes, Suvernus – kėlėsi (ar buvo atkelti) žmonės iš svetimų kraštų. Juk tuomet čia apsigyvenusiems buvo kalama į galvas, kad čia iki jų gyveno kažkokie svetimšaliai vokiečiai. Todėl kažką priešiško nugriauti, ar paslėptų lobių ieškoti – joks nusižengimas…
Šiandien siūlau tekstą, kurį pavadinau „Iš pirmų metų „Šilainės sodo“ sandėlio…“* Rengiant aukščiau minėtą straipsnį apie Jociškiu ir jo žmones, buvo renkama medžiaga. Šiandien tikrai negaliu pasakyti, kokiose šaltiniuose ji užmatyta, kuri į tą sandėlį pateko. Tačiau tikrai grįžta prisiminimai, kad ieškota įvairių detalių buvo gan ilgai ir kruopščiai. Taip pat negaliu pasakyti, kodėl šita medžiaga tuomet neišvydo dienos šviesos, nors ir buvo parengta, kaip straipsnis.
Intrigai galima dar pridurti, kad artimiausiu metu paskelbsiu įdomią ir mažai žinomą pasakojimą, susijusį su Kintų bažnyčia ir senuoju Amburgeriu.
Taigi…
Iš aplinkinių kapinių įspūdingiausios yra Suvernų kapinės. Jų amžius skaičiuojamas nuo XVIII a. Po senųjų Ventės ir Kintų kapinių jos yra seniausios. Tai paliudija kapinių kampuose stovintys „milžiniški“, virš 30 m aukščio, medžiai.
Juos 1832 m. yra įamžinęs E. W. BEERBOHM.. Piešinyje – du didingi medžiai, tarp kurių stūkso medinių kryžių „mišku“ apsuptas vienišas koplyčios pastatėlis.
Kapinėse yra garsios Jociškių dvaro valdytojų šeimyninės koplyčios likučiai. Tai 4,5 m skersmens, 1,5 m gylio duobė, kurios dugne yra plytų nuolaužų ir betono gabalų. Duobės pakraščius juosia pamatiniai akmenys. Aplink ją – nemažai čerpių likučių. Čerpių forma ir dydis būdingi XVIII a. To paties laikotarpio plytos (14,5-15×28-31×6,5-7), sumestas į duobę, yra neblogai išsilaikiusios, dalis jų išlikusios sveikos.
1999 m. DOMO KAUNO aprašyta koplyčios vieta beveik nepakitusi. Tik nebėra jo matyto F.W. ZIEGLER paminklo iš ketaus lydinio. Gali būti, kad kapavietė išliko, dingo tik paminklinis kryžius.
Koplyčią Suvernų kapinėse pastatė Jociškių dvaro paveldėtojas THEODOR CZUDNOCHOWSKI (iš Mozūrijos kilusi suvokietėjusi lenkų giminė). Jociškių dvarą jis paveldėjo 1763 m. iš savo tėvų JOHANN CZUDNOCHOWIUS ir ANNA KATHARINA HAMBURGER.
Tikslus koplyčios statybos laikas nėra žinomas. Ji turėjo būti pastatyta po „senojo“ JOHANN HAMBURGER ir jo svainio JOHANN GOTTFRIED KUWERT mirties 1768 m., bet ne vėliau, kaip 1778 m., nes tais metais ten buvo palaidotas pirmasis šeimos narys – DAWID KUWERT, JOHANN GOTTFRIED KUWERT sūnus.
Vietos lietuvininkų „senuoju Amburgei“ vadintas JOHANN HAMBURGER buvo palaidotas Kintų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Dešinėje altoriaus pusėje yra išlikusi paminklinė – atmintinė lenta.
Tuo tarpu nėra žinoma, kada tiksliai mirė ir kur yra palaidotas „didysis žemvaldys“ JOHANN GOTTFRIED KUWERT. Žinoma tik tiek, kad jis mirė neilgai trukus po JOHANN HAMBURGER mirties.
1781 m. kovo 26 d. koplyčioje buvo palaidotas THEODOR CZUDNOCHOWSKI jaunesnysis brolis, Karvaičių kunigas DAWID GOTTFIED CZUDNACHOWIUS. Iš žinomų iki 1832 m. ten palaidotų šeimos narių jis buvo trečiasis. Antrasis buvo leitenantas ar kunigas SCHIMMELPFENNIG. Tikėtina, kad tai buvo kunigas MARTIN SCHIMMELPFENNIG, THEODOR CZUDNOCHOWSKI sesers SCHIMMELPHENNIG vyras, miręs 1778 spalio 17 d.
Tai, kad per 1778 metus mirė 2 šeimos nariai, leidžia manyti, kad koplyčia Suvernuose buvo pastatyta skubotai, o noras paversti ją šeimos „mauzoliejumi“ virto pagrindiniu THEODOR CZUDNOCHOWSKI užsiėmimu. Tai paliudyti gali įvykis, aprašytas E. W. BEERBOHM „Jociškių kronikoje“:
Mirus jo broliui, Karvaičių kunigui, norėjo palaidoti jį bendrame šeimos rūsyje, bet teko nusileisti karvaitiškiams, kurie velionio neatidavė ir patys jį pasilaidojo. Tada jis nakčia nušliuožė slidėmis per marias į Karvaičius ir be ceremonijų pasiėmė numirėlį, tačiau atsitiko jam mariose su karstu įlūžti, ir kol išsikapstė, išaušo rytas. Jis nuskubėjo į koplyčią ir palaidojo lavoną. Rytą, vos tik pastebėję rezurekciją, Karvaičių valstiečiai garsiai šūkaliodami visu būriu atvyko į Jociškius atsiimti savo kunigo. Labiausiai jie pyko už tai, kad jį, sykį numirusį, dar ir paskandino. Į jų karštas pretenzijas provijantskomisaras atsakė: „Palaiminti turintieji! (lotyniškai)“. O kai karvaitiškiai pagrasino išlaušią koplyčią, jis, kaip Cezaris helvetiečiams, sakydamas: „Jeigu jie jėga bandysią veikti, jis pareiškia, jog imsis priemonių (lotyniškai)“ davė suprasti, kad jis su jociškiečiais neleis to padaryti.
Po to labai griežtai jiems pasakė: „Asz jam i jusu smilti, wejams ant joko ne palieksiu, kur pirmasis Aulaukis jam gal iszpusti. Pirmaj jis buvo mano brolis, ir potam jusu kunnigs. Jau gana jis sawo dienai i jusu perdžiuta medžio budawota klebonija iszkentejo. Dabar lieks i plytu murita kape, kur jis neka ne priestoks (lietuviškai)“. Šito, kaip įprasta lietuviams, ilgo ir triukšmingo ginčo pabaigoje, kuriame šimtus kartų buvo kartojama ir gromuliuojami tie patys argumentai, kai didžiausias taikytojas – nuovargis ir sausumas burnoje juos nuramino, karvaitiškiai pagaliau pasakė: „Kad tik be magryczos dotumbei! (lietuviškai)“. Taip su dvidešimt butelių brantveino, kuriuos jiems davė provijantskomisaras, buvo rasta išeitis, ten pat, Jociškių karčemoje buvo išgerta.
Todėl visai suprantama atrodo vėliau THEODOR CZUDNOCHOWSKI įsteigta giminės kapų fundacija. 1787 m. jis Klaipėdos apskrities teisme užregistravo jų tvarkymo taisykles.
Pats „provijantskomisaras“ THEODOR CZUDNOCHOWSKI mirė 1801 m. sausio 5 d. Jis palaidotas Jociškių koplyčioje. E. W. BEERBOHM rašė: „Jis persikėlė į savo paskutinį būstą, kurio statyba buvo jo paties gražiausia idėja, Suvernų kapinėse, pasiimdamas ir savo patalą, kuriame jis jau seniai miegojo pasiklojęs į karstą, kad apsiprastų su mirtimi“.
Kintų bažnyčiai jis paliko 100 talerių, už kuriuos pastorius turėjo prižiūrėti Suvernų koplyčią.
Penktoji ir, kiek žinoma, paskutinė 1803 m. Koplyčioje palaidota THEODOR CZUDNOCHOWSKI sesuo, Jociškių dvaro paveldėtoja ponia SCHIMMELPFENNIG. Vėlesnių laidojimų atvejų nežinoma arba koplyčioje iš viso nebebuvo laidojama.
Jociškių dvarą paveldėjo Kretingalės pastorius JOHANN GOTTFRIED ZIEGLER. Jis buvo antrasis ponios SCHIMMELPFENIG dukters CAROLINE CHARLOTTE vyras. Pirmasis jos vyras, Priekulės pastorius WILHELM WITTICH, mirė sulaukęs 33 metų. Jis buvo žinomas kaip M. SCHIMMELPFENNIG adjunktas. Tai, kad pastorius nebuvo palaidotas Jociškių šeimos koplyčioje, leidžia manyti, kad koplyčia buvo pastatyta tik po jo mirties, t.y. 1778-ųjų metų vasarą.
Ponia CAROLINE CHARLOTTE ZIEGLER buvo palaidota 1842 m. gruodžio 2 d. Kretingalės kapinėse, šalia vyro.
Persikėlusi į Kretingalę ZIEGLER šeima išnuomavo Jociškių dvarą Lipkių dvaro, esančio šalia Klaipėdos, savininkui JOHANN GOTTFRIED WENZEL.
Tai patvirtina faktą, kad moteriškoji Jociškių dvaro paveldėtojų pusė nebegyveno dvare, nors jį ir valdė, ir nebesinaudojo koplyčia – senąja šeimos kapaviete.
Priežastis galėjo būti tai, kad dvaro paveldėtojai persikėlė gyventi į didesnę parapiją, arčiau srities centro. Laikui bėgant koplyčia niekas nebesinaudojo.
Paskutinis, tiesioginis Jociškių dvaro paveldėtojas FRIEDRICH WILHELM ZIEGLER buvo palaidotas Suvernų kapinėse 1900 m. birželio 28 d., greta apleistos koplyčios.
ZIEGLER šeima buvo Jociškių dvaro valdytojai iki 1900 m. Vėliau, iki pat išnykimo, jį valdė BULBECK šeima.
Žinoma, kad prieš Antrąjį Pasaulinį karą Jociškiečių giminės degino išlikusius palaikus ir jų pelenus vežėsi į Vokietiją.
Koplyčia buvo išlikusi ir po karo, tačiau į šį kraštą užplūdusių naujakurių iš Didžiosios Lietuvos buvo greitai suniokota ir „po plytą ištampyta nežinia kur“.
Dalis „nežinia kur ištampytų“ plytų galėjo atsidurti gretimose sodybose. Pavyzdžiui, Stankiškiuose gyvenusio ADAM JAGSTAIDT ūkio gyvenamajame name XVIII a. plytomis kartu su nedegto molio plytomis, smėlio ir kalkių skiediniu (be cemento) buvo išmūryta pertvara tarp virtuvės ir kambario. Ten pat jomis buvo išmūrytas durų angos skliautas. Ši siena išsiskyrė iš bendro mūro „nestardantiniu“ plytų dydžiu. Didžioji jų dalis buvo iš kelių pusių aprūkusios, bet neperdegusios.
Žinant, kad Suvernų koplyčia išsilaikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, galima teigti, kad JAGSTAIDT name aptiktos plytos tikrai nėra iš tos koplyčios. Tai patvirtina vientisas namo mūras, kurio statybos metai yra nurodyti ant išlikusios perdengimo sijos – 1878 m.
Tikimybės, kad minėtomis plytomis kažkada buvo išmūrytas visas JAGSTAIDT namas, nėra, kadangi čia jos aptinkamos XIX a. mūre ir tik fragmentiškai. Tarp aplinkoje rastų plytų nuolaužų tokio tipo plytų nepasitaikė.
Darant prielaidą, kad jos yra iš anksčiau čia stovėjusio ir sudegusio pastato, nebeaišku, kodėl išliko tiek nedaug senų plytų. Bendras aprašomų name aptiktų plytų skaičius siekė tik 200 -250 vnt.
…Buvusio gaisro pėdsakai itin ryškūs. Iš jų galima spręsti, jog iki tol čia stovėjęs namas buvo drėbtas iš molio. Jis sudegė iki pamatų. Tai patvirtina išlikę smarkiai apdegę pamatiniai akmenys. Beje, tie patys akmenys rodo, kad čia buvo visai kitoks namas.
Taigi daugiau tikėtina, kad, statant naują pastatą, vidinei virtuvės – kambario sienos pertvarai buvo panaudotos plytos iš kažkokio kito mums nežinomo pastato, kurio statybos laikas turėjo siekti XVIII a.
Žinant to meto gyvenimo būdą ir istorinių įvykių eigą, retas namas išstovėdavo ilgiau negu vieną amžių. Kaip ir dabar, visa, kas likdavo po gaisrų, pagal galimybes būdavo panaudota naujiems statiniams.
Gali būti, kad tai plytos iš Jociškių ar Muižės dvarų, sudegintų septynmečio karo metu (1756-1763). Yra žinoma, kad 1757 m. Jociškių ir Muižės dvarus nusiaubė valkataujantys generolo Apraksino kazokai. Įmanoma, kad tai plytos iš visai kito statinio. Juo labiau, kad XVIII a. Ventės – Kintų apylinkėse buvo tik keletas plytinių pastatų. Dominavo medinės statybos. Tik dvarai, bažnyčios ir viena kita karčiama galėjo leisti sau „akmeninių namų“ prabangą.
Tiesa, yra žinoma, kad 1781 m. greta TEBOCS ūkio (dabartiniai Blažiai) buvo pastatyta plytinė. Ji buvo tarp Muižės ir Jociškių dvarų, visai netoli Stankiškių esančios molio kalvos.
Kyla klausimas – kam ji buvo statoma, jei po kelių eksplotacijos metų, „pritrūkus“ molio, ji buvo uždaryta? Juk molio ir dabar čia netrūksta. Be to, dėkinga plytinės vieta tarp Kuršių marių ir Minijos upės buvo puiki galimybė augti. Matyt, ne molio, o laisvos žemės, kurioje būtų galima jį kasti, trūkumas buvo plytinės uždarymo priežastis.
Plytinė buvo įkurta vietiniams poreikiams patenkinti ir nudegusiems dvarams atstatyti. Dėl to aiškėja, kad Jociškių koplyčios statybai panaudotos ir ADAM JAGSTAIDT ūkyje rastos „nestandartinės“ plytos buvo pagamintos vietoje, t. y. Blažių plytinėje. O žinant, kad plytinė buvo visai greta Suvernų kapinių, tai yra visai realu.
Šiuo metu Ventės – Kintų apylinkėse nėra išlikę pastatų, mūrytų būtent tokiomis plytomis. Paskutiniai XVIII a. plytomis mūryti pastatai – Jociškių ir Muižės dvarų gyvenamieji namai. Tiesa, tarp dar išlikusių Jociškių dvaro liekanų tokių plytų nepastebėta. Rastos plytos yra iš vėlesnio laikotarpio. Muižės dvaro liekanų nėra išlikę, bet, sprendžiant iš nugriautos dvaro arklidės plytų, galima teigti, kad jos yra to paties laikotarpio, t. y. XIX a. antrosios pusės. Kaip tik tada greta Muižės dvaro buvo įkurta nauja plytinė.
Ji buvo daug modernesnė už minėtą plytinę Blažiuose. Čia veikė žiedinė aukštos temperatūros krosnis – XIX a. vidurio išradimas, iš esmės pakeitęs buvusios statybos tradicijas. Tikriausiai Muižės plytinės dėka iki XIX a. pabaigos Ventės – Kintų apylinkėse vyravęs pilkas fonas nusidažė į mums visiems natūraliai priimtiną raudoną.
Visgi, tikslų šių dvarų perstatymo laiką yra sunku nustatyti, nes po karo jie buvo nugriauti.
Pirmas išnyko Jociškių dvaras. Apie 1946 m. jis buvo padegtas, o vėliau išlikusios, statybai tinkamos medžiagos buvo „ištampytos“.
1960 m. likę pastato pamatai buvo sustumti į apsauginį Minijos senvagės pylimą. Šiandien dar yra išlikusi pamatinė duobė su gana neblogai išsilaikiusiais kalkinio mūro fragmentais. Aplinkoje galima aptikti namų apyvokos daiktų (lėkščių) liekanų.
Muižės dvaras ilgą laiką stovėjo apleistas, kol apie 1960 m. saugumo sumetimais, dėl avarinės jo būklės, buvo nugriautas. Dabar jo vietoje nebegalima rasti net buvusio pastato pamatų.
Šiuo metu Suvernų kapinėse yra labai daug paminklų, kurių įrašai neišliko. Metalinės jų lentelės nuplėštos, glazūruotos ir marmurinės sudaužytos. Yra išlikę daug medinių kryžių. Jų forma nesudėtinga. Daugelis kryžių sunykę. Kažkada ranka dažais padaryti įrašai neišlikę arba sunkiai įskaitomi. Didelę kapinių dalį užima pievelės. Gali būti, kad ten kažkada taip pat buvo kapai, greičiausiai labai seni.
* – 2003 metų gegužės 6 d. „Šilokarčemos“ laikraštyje išėjo krašto praeičiai skirtas priedas „Šilainė“, 2006 metais tai išaugo į „Šilaines sodą“ ir jau buvo ne tik istorijai, bet ir kultūros reiškiniams skirtas šio laikraščio priedas.
Be the first to comment on "Jociškiai: iš pirmų metų „Šilainės sodo“ sandėlio…"