Naujas mokslinis leidinys apie Macikų lagerį

Metams tik prasidėjus, praeitimi besidominančią bendruomenę pasiekė naujas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkų leidinys „Macikai kaip „tamsiojo paveldo“ objektas: memorialas, muziejus, atmintis“. Jį parengė profesorius istorijos mokslų daktaras Vygantas Vareikis, istorijos mokslų daktaras, docentas Hektoras Vitkus ir istorijos mokslų daktarė Dovilė Bataitytė.

Vienas iš šio leidinio tikslų – parodyti greta Šilutės XX a. viduryje buvusio Macikų lagerių memorialinio komplekso unikalumą Lietuvoje. Visa tai analizuojama nacistinės Vokietijos ir SSRS karo belaisvių lagerio bei GULAG‘o kolonijos – totalitarinių režimų aukų – atminimo kultūros kontekste. Taip norima dar kartą įtvirtinti nuostatą, kad Macikų lagerių muziejus bei jo istorinė ekspozicija yra ne lokalinio lygmens atminties institucija, o tarptautiniu lygiu unikali ir svarbi vieta totalitarinių režimų aukų atminimo Antrojo pasaulinio karo atminties įamžinime.

Leidinio autoriai pastebi, kad tobulinant Macikų lagerių muziejų ir jo istorinę ekspoziciją,  labiausiai tiktų pasinaudoti „tamsiojo paveldo“ muziejų (Okupacijų ir laisvės kovų (KGB) muziejaus, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso), kaip „gerosios patirties“, atvejais, aptariant ir iliustruojant ne tik „tamsiosios istorijos“ pasakojimų, artikuliuojamų šiose atminties ir socialinės komunikacijos institucijose, ekspozicines strategijas bei sprendimus, bet ir atskleidžiant jų veiklą konceptualizuojančias idėjas.

Knygos autorių, Klaipėdos universiteto istorikų tyrimus ir pastebėjimus iliustruoja čia įvairiais laikais uždarytų kalinių liudijimai. Siūlome ištrauką iš šio leidinio:

„Stalag Luft VI galiojo taisyklė, pagal kurią nuo 15.00 val. belaisviai turėjo uždėti langines ant barakų langų ir jų nenuimti iki kitos dienos 8.00 val. ryto. Tuo metu niekam nebuvo leidžiama išeiti iš barakų. Stalag Luft VI kalinių atsiminimuose užfiksuota, kaip vienas iš belaisvių (Walteris Niesas) nepaisė šios taisyklės ir likus maždaug 10 min. iki 8.00 val. išėjo iš barako – sargybinio šūvio jis buvo mirtinai sužeistas ir netrukus mirė Šilutės ligoninėje.

Prastų sanitarinių ir higienos sąlygų vaizdinys, palaikomas siužetu apie Stalag Luft VI belaisvių barakuose žiemą tvyrojusį šaltį, o vasaros laikotarpiu – drėgmę. Šis vaizdinys susijęs ir su kitu vaizdiniu – nemigos išvargintų belaisvių, nes nakties metu jie būdavo priversti vilkėti visus turimus drabužius ir avėti batus.

Buvęs Stalag Luft VI kalinys W. Meadowsas liudijo, kad į lagerį atvežti nauji belaisviai turėdavo užsiregistruoti viename iš barakų ir jame užimti viršutinį arba apatinį gultą, kurie buvo ypač nepatogūs. Čiužinių funkcijoms buvo pritaikyti dideli, maždaug 10 cm storio, pjuvenų pripildyti džiuto maišai. Gultai buvo suręsti iš medinio karkaso ir skersai jo sukaltų keturių lentų – kiekviena maždaug 15 cm. pločio. Viena lenta skirta galvai, kitos – pečiams, klubams ir kojoms. Pasak L. F. Schrenko, miegoti tokiuose gultuose „švelniai tariant, buvo labai nepatogu“.

Barakuose nebuvo tekančio vandens, todėl tualeto funkcijai buvo skirtas didelis kibiras, kuris iki ryto greitai prisipildydavo. Lauko tualetas (latrina), skirtas 1.200 belaisvių, buvo grubiai suręstas: grindų lentose išpjautos skylės buvo arti viena kitos, o „kabinos“ turėjo trumpas medines pertvaras, todėl „privatumas“ buvo ypač ribotas.

Dalį Stalag Luft VI belaisvių trikdė tai, kad lagerio prausyklų patalpos buvo nešildomos ir jose tekėjo tik šaltas vanduo. Kita vertus, pasak vieno buvusių šio lagerio kalinių, belaisviams buvo leidžiama nusiprausti tik du kartus per dieną, todėl šaltas vanduo nebuvo esminė Stalag Luft VI kalinių problema. Gerokai didesnė problema buvo lagerio kalinių aprūpinimas apatiniais drabužiais – didžioji dalis belaisvių turėjo tik po vieną tokių drabužių komplektą, todėl jį iš(si)skalbus, tekdavo kurį laiką vaikščioti be apatinių (tai buvo ypač sudėtinga esant atšiaurioms oro sąlygoms).

Prasto lagerio Stalag Luft VI maisto vaizdinys, pristatomas išlikusių liudijimų apie skurdų belaisvių racioną ir „kankinimą maistu“. Pavyzdžiui, buvęs belaisvis R. Waldropas pabrėžė, kad maisto racionas Stalag Luft VI buvo ypač skurdus ir dar labiau suprastėjo komplikuojantis nacistinės Vokietijos situacijai karo frontuose.

Paprastai Stalag Luft VI kaliniams buvo tiekiama „sriuba“, pagaminta iš dehidratuotų daržovių. Kartais, anot amerikiečio Fredericko M. Waldo, prie davinio būdavo pridedama maža bulvė. Vienas pagrindinių Stalag Luft VI kalinių kasdienį racioną sudariusių produktų buvo „duona“, pagaminta neįprastu būdu. Belaisvio L. F. Schrenko liudijimu, lagerio duonoje buvo apie 1/3 pjuvenų, o likusią ingredientų dalį daugiausia sudarė rugiai ir keleto rūšių daržovės, pavyzdžiui, griežčiai. Tokios „duonos“ gamybai nenaudotos mielės, todėl ji buvusi sunki ir labai kieta: lagerio „duoną“ belaisviai gaudavo pjaustytą 4–5 cm storio riekėmis. Tačiau, pasak to paties L. F. Schrenko, šios „duonos“ skonis nebuvo labai blogas – jį labiau stebino tai, kad tokios prastos sudėties maisto produktas galėjo padėti bent minimaliai numalšinti alkio keliamas kančias, kurias nuolat jautė belaisviai. Alkis buvo ne tik belaisvių raudonarmiečių, bet ir Vakarų šalių antihitlerinės sąjungos narių karo belaisvių (iš)gyvenimo palydovas. Stalag Luft VI kalėjęs JAV karo aviacijos karys Johnas R. Kyleris savo dienoraštyje net piešdavo maistą, o po išlaisvinimo kentėjo dėl virškinimo sutrikimų.

Lagerio kalinių situaciją sunkino tai, kad jo administracija belaisvių maitinimo ribojimus pasitelkdavo kaip bausmės priemonę. L. F. Schrenkas liudijo, kad taip nutiko po to, kai vienas iš belaisvių išniekino Hitlerio nuotrauką. Amerikietis Donas Kirby patikslino šį atvejį: pasak jo, kažkas iš belaisvių slapta nugvelbė minėtąją nuotrauką ir įmetė į išvietę. Tai belaisvius prajuokino, bet pats D. Kirby tokius poelgius vadino beprasmiškais: „Nieko tuo neįrodydavai.

Tiesa sakant, vienintelis pasiekimas tas, kad taip pakenkdavai daugybei vyrukų. Prižiūrėtojams suradus nuotrauką tokioje netinkamoje vietoje, ne tik buvo nutrauktas belaisvių maitinimas, bet jiems kurį laiką teko kęsti šaltį stovint lauke. Tačiau būta atvejų, kai maitinimas būdavo nutraukiamas sąjungininkams pasiekus didesnius karinius laimėjimus“.

„Šilainės krašto“ informacija