Birutės Morkevičienės knygos „Būties namai“ sutiktuvės

Virs_Mor-01

Visada malonu prisiminti renginius, kurie tampa švente, kai į ją susirenka bendraminčiai, kai džiaugiasi naujiena, kai atsiranda nuoširdus, kartais ir bežodis, visų bendravimas. Tokia švente galima pavadinti prieš kelias dienas Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vykusį vakarą – Birutės Morkevičienės knygos „Būties namai“ sutiktuves.

Malonu ne tik sau pripažinti, bet ir kitiems pasigirti, kad Šilutėje yra daugybė žmonių, besidominčių poezija, suprantančių ir mėgstančių ją, turinčių savo nuomonę ir galinčių ją pasakyti. Džiaugiamės ir didžiuojamės tuo, nes, kaip sako poetas Gintaras Grajauskas, „Viešpats Dievas nenuspiria Žemės rutulio į nebūtį tik todėl, kad mes jam šiek tiek įdomūs – nes rašome ir skaitome eilėraščius, grojame muziką ir tapome paveikslus“. O knygos sutiktuvėse kaip tik buvo ir grojama (Remigija Kasparaitytė, smuikas; Jonas Jurkšas, gitara), tekstus skaitė aktorius Vygantas Paldauskas, apie knygos iliustracijas kalbėjo jų autorė dailininkė Violeta Astrauskienė, su kurios piešinių paroda galėjo susipažinti vakaro dalyviai.

Seniai, gana seniai Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“ knygos atėjimą pas žmogų prilygino vienam didžiausių pasaulio stebuklų. Neįkainojama jos galia – žinai, dar vienas žmogus dalijasi su tavimi gyvenimo patirtimi, išmintimi ar suteikia sielai pakilų grožio išgyvenimo jausmą. Štai verčiame gražią, neperkrautą, erdvią, jaukią paimti į rankas knygą, skaitome ir negalime nepagalvoti apie savuosius būties namus. Nes, „Per ilgą dieną, / Per degantį saulėlydį, / Per paukščio čiulbesį, / Per anūkų juoką / Plaukia mūsų gyvenimas“. O jis „po tėviškės, po Lietuvos dangumi“. Jis kuklus ir paprastas, trapus ir labai artimas, nes savas. Ir neatsitiktinai, nes Birutės eilėraščiai labai artimi dabartinės lietuvių poezijos tendencijoms: poetas – paskiro eilėraščio ir viso rinkinio kalbantysis, glaudžai susijęs su autoriumi. Tai labai savita meditacija – absoliučiai asmeninė patirtis ar išgyvenimas, pasakytas, atrodytų, gana tiesmukiškai, kažką skaitytojo viduje sujudina, paveikia ir perkelia jau į aukštesnę transcendentinę erdvę – poetinį minties ir jausmo pasaulį: „Į žemę/ Atskrenda malda, / Sena sena, / Iš motinos / kadais girdėta./ Graudi graudi, / Kaip protėvių / Rauda – / Švelni, miela / Ir netikėta.

Nors Birutė Morkevičienė – gamtos vaikas, ištikima klasikinei lietuvių poezijai, kuriai būdinga gamtinė prigimtis, ji nesimėgauja plačiais vaizdų aprašymais. Jos eilėraščių žmogus labiau susitelkęs ties detale, akimirka, kuri pasakoma gana lakoniška, apvalyta fraze. Dėl to ji ir darosi įstabi, netikėta:

Lapkritis – lapų kritimas,
Lapkritis – liūdesio laikas,
Lapkritis …
Vėjas debesis vaiko…

Kita, visa persmelkianti tema – ryški ir šiame eilėraštyje kaip nuojauta, neišvengiamybė – yra laikas. Laikas, kaip ir kitos kai kurios prasmės, nors ir neišryškintos tekste, neaprašomos specialiomis poetinės raiškos priemonėmis, įgauna stiprų metaforinį krūvį, perskaičius tekstą. Todėl šių eilėraščių negalima skaityti be pabaigos pauzės, be subrendusio pagavos pojūčio. Pavyzdžiui: „Žiūriu pro / Langą. / Tyliai lyja. / Lašeliai / Krenta / Nuo šakų – Gražus jo skrydis / Į žemės delną“//  Lyg ir nieko: paprasta, aišku – ramiai lyja. Bet kas už to stovėjimo? Už ištiesto žemės delno? Kiekvienam sava interpretacija, tik iš kur tegu ir lengvo (?) liūdesio, rūpesčio pojūtis? Ir tapybinis paveikslas: moteris veidu į langą, už kurio tyliai lyja… Ilgam lieka sieloje ši akimirka.

Akimirkos, kurios priverčia stabtelėti ir pabūti, pasigėrėti, savimi papildyti. Ir skaityti gera – lengvai bėga besikeičiančio vaizdo eilutės, neįkyrus eiliavimas, lyg ir tradicinis, dažniausiai rimuotas, ritmingas. Ir dar junti, kad eilėraščio žmogus, lyrinis subjektas, – nuoširdus ir atviras asmuo, tų eilėraščių nerašė, siekdamas pripažinimo, išskirtinumo, jis tiesiog kalbasi su mumis apie tai, kas daugumai nesvetima, ką išgyvename, dėl ko liūdime ar džiaugiamės.

Tokios buvo vakaro dalyvių mintys, kurias paryškino įtaigus aktoriaus skaitymas, Remigijos smuikas, pagaunančios Jono dainos, su užuomina, kad autorė galėtų parašyti ne vieną ir dainos tekstą, ir gerumu globiantis dailininkės Violetos iliustracijų Angelas.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Birutės Morkevičienės knygos „Būties namai“ sutiktuvės"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*