Mykolas Biržiška šventai tikėjo Lietuvos laisve

Paskutinis Vasario 16 minėjimas Kaune 1940 m. Karo muziejaus sodelyje įrengtoje tribūnoje matosi  Ministras pirmininkas Vladas Mironas, susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas. Abu po kelerių metų rusų nugalabyti.Paskutinis Vasario 16 minėjimas Kaune 1940 m. Karo muziejaus sodelyje įrengtoje tribūnoje matosi Ministras pirmininkas Vladas Mironas, susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas. Abu po kelerių metų rusų nugalabyti.

Šiomis dienomis į Tėvynę iš tolimosios Amerikos grįžo Vasario 16-osios Akto signataras Mykolas Biržiška drauge su savo žmona Bronislova. Deja, grįžo tik jų palaikai. Jie bus iškilmingai palaidoti Rasų kapinėse Vilniuje.

1940 metais, užplūdus sovietiniam Raudonajam marui, M.Biržiškai su šeima pavyko pasitraukti į Vakarus. Gyvendamas Jungtinėse Amerikos valstijose jis iki pat savo mirties 1962 metais šventai tikėjo Lietuvos laisvės sėkme. Tad Amžinam poilsiui šiomis dienomis jis sugrįžo į laisvą Tėvynę.

Ta proga siūlome susipažinti su archyvine Nepriklausomybės Akto signataro Mykolo Biržiškos kalba, pasakyta 1952 metais Vasario 16-tosios proga per „Amerikos balso“ radiją.

Mykolas Biržiška ir jo žmona Bronislava Los Angeles JAV apie 1960 metus.

Mykolas Biržiška ir jo žmona Bronislava Los Angeles JAV.

„Nepriklausomos Lietuvos Respublika per 20 su viršum metų […] išvystė tokią pažangą, jog tuo stebino svetimus, dažnai labai jai nepalankius ar pavydelninkus stebėtojus ir toli pralenkė, prašoko ne vienos kartos lietuvių patriotų svajones“, – 1952 m., minint Vasario 16-ąją, „Amerikos balse“ sakė M. Biržiška. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė tuo metu lietuvių tautos atstovybė, 1917 m. rugsėjo mėnesi išrinktoji, remdamasi visuotinai tuo metu Maskolijai valdžią jau pagriebusių bolševikų pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir tos konferencijos nutarimu bei pavedimu tame pat Vilniuje paskelbė atstatanti daugiaamžę Lietuvos valstybę, kaip nepriklausomą ir demokratiniais pamatais sutvarkytą, tą valstybę atskirdama nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis, ir Vilnių skelbdama tos valstybės sostine.

Kai po sunkių kovų iš Lietuvos buvo išvyta Raudonoji maskolio armija, 1920 m. pavasarį demokratiniu būdu Lietuvos gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas ne tik patvirtino Lietuvos Tarybos 1918 vasario 16 d. nutarimą, bet ir pateikė Lietuvos Respublikai modernius demokratinius pagrindus.

Vasario 16 d. mums vis primena, išryškina, ką reiškia tautos gyvenime jos nepriklausomybė.

Viena po kitos didžiosios ir mažosios valstybės pripažino nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Gavo ją pripažinti ir tarybinė Maskolija 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartimi, kurią betgi 1939 m. spalio 10 d. susitarimu su Lietuva, realizuodama įprastu sau būdu, savo įsipareigojimų Lietuvai neištesėjo ir tegrąžino jai Vilnių su nedidele iškarpa iš tų plotų, kurie Maskvos sutartimi Lietuvai buvo pripažinti, o 1939 m. tos pat Maskvos pasiglemžti.

Šiaip ar taip, kad ir nepriklausomos Lietuvos Respublika per 20 su viršum metų savo laisvo valstybinio ir tautinio tvarkymosi negavo naudotis trečdaliu savo tautinės teritorijos ir savo istorine, tautine ir politine sostine, taip sužalotame savo valstybiniame plote niekieno iš šalies neremiama, priešingai – didesnių kaimynų vis tykojama ir grasoma, tuo pat verčiama su ginklu rankose budėti ir net pati savo laisves varžyti, savo sveiką natūralų kilimą skaudžiai žeisti, ji betgi išvystė tokią ekonominę, visuomeninę. kultūrinę ir iš viso tautinę pažangą, jog tuo stebino svetimus, dažnai labai jai nepalankius ar pavydelninkus stebėtojus ir toli pralenkė, prašoko ne vienos kartos lietuvių patriotų svajones, gal net pačių nepriklausomybės skelbėjų prielaidas ir skaičiavimus.

Nesužavėti savo krašto tarybine tvarka Kremliaus atstovai Lietuvoje ne tik išsamiai ir karštai pranešinėjo savo vyriausybei apie nepaprastus Lietuvos laimėjimus ūkio, kultūros ir kitose tautinio gyvenimo srityse, bet ir sueidami su Lietuvos valdžios pareigūnais ir visuomenės atstovais neslėpė savo susižavėjimo Lietuvos pasiekimais.

Kai 1935 m. mes, keli Lietuvos profesoriai, buvome pakviesti Maskvon susipažinti su jos kultūros gyvenimu, pasitikdamas mūsų šviesuomenę, Arosevas užsidegęs aiškino, kaip suklestėjęs yra gyvenimas „B  дружественной Советскому Союзу трудящейся христианской Литве“ (Sovietų Sąjungai draugiškoje besidarbuojančioje krikščioniškoje Lietuvoje).

Ne pro šali tatai prisiminti, kai dabartiniai Lietuvos pavergėjai savo propagandiniais melais ir statistinėmis falsifikacijomis stengiasi sudaryti įspūdį, jog, ligi jiems pavergiant Lietuvos kraštą, šis tebuvęs vargo ir bado, tamsos ir priespaudos kraštas. Nors kaip tik nepriklausomos Lietuvos gerovės likučiais, kiek dar nėra išdraskę naujieji viešpačiai, tebeminta dabartinė vergų darbo santvarka. Jokie akių muilinimai, jokie praeities faktų iškraipymai arba nutylėjimai čia negelbės. Kaip ir vergų krašto skelbimas laimės sala.

Vasario 16 d. mums vis primena, išryškina, ką reiškia tautos gyvenime jos nepriklausomybė. Kaip ji ne tik teisiškai ir morališkai, ūkiškai ir visuomeniškai, politiškai ir kultūriškai įsiteisina, bet ir taip įsirėžia į tautos likimą, jos istorinį kelią, jog bet kokie mėginimai iš šalies nustumti ją nuo to kelio, trumpesni ar ilgesni iš jos nepriklausomybės paveržimai ne tik skaudžiai, net žiauriai atsiliepia visai jos buičiai, bet anksčiau ar vėliau baigiasi ir baigsis, nes turi tai baigtis jos grįžimu istorijos likimui jai nustatytą laisvės kelią.

Vasario 16 d. – ne kažkokia istorijos klaida, bet likiminė istorinė būtinybė. Daugiau kaip 100 metų Maskolijai vergavusi Lietuva, lyg jau amžinai palaidota, Pirmojo pasaulinio karo lietuvių kartos buvo lyg kokiu stebuklu atgaivinta. Nebuvo ji keliama iš mirties guolio  – tik iš ilgo ilgo miego, sapnų apie laisvę ir prisikėlimą. Iš čia tad ir šis žmonių rankų pastangų, aukų stebuklas. Mūsų jaunų ir senų, tiek kenčiančios kartos rankose naujo stebuklo įvykdymas.

Taip dar gyvai tebeatmenamos svetimų mums žmonių įmigdytos ir niekinamos, žiauriai mindžiojamos mūsų nepriklausomybės iš naujo prisikėlimas – tai mūsų ne tik svajonė, bet ir pareiga ir net šaltas skaičiavimas. Matome, kas aplink darosi, kur link visi dalykai nebesulaikomai krypsta. Budėkime ir dirbkime.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Mykolas Biržiška šventai tikėjo Lietuvos laisve"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*