Apie dar vieną šventę

Kartais net nepastebi, kaip ima ir susiklosto paprasta gyvenimo tradicija. Viena iš jų – literatų sambūrio „Vėdrynas“ „šeimos“ šventė kavinėje Trukio stotelė.

Kodėl? Jaukios erdvės, svetinga kavinės – restorano šeimininkė Virginija Vaitiekienė, maloniai aptarnaujantis personalas. Aišku, senjorai literatai nėra labai pinigingi, todėl šeimininkė visada išpildo jų pageidavimus: iš tiesų bendriems pietums puikiai tinka  plokštainis su „valgau ir dar noriu“ skonio padažu arba žemaitiška „pusvilnonė“ košė, kurią verdant yra svarbu vyriškai maišyti, o dar kur įvairiausi blynai ir blyneliai. Pagirtinai skani kava, o „Vėtrungių kelio“ dienos proga ir nemokamas kafijos puodelis. Dėkojame šeimininkei ir simpatiškai jos komandai.

O dabar apie ten vykusią sambūrio šventę. Dosnus buvo šis pavasaris literatams: pirmasis pasirodė poetinis „Palydovas“ po Šilutę, įkandin – Birutės Morkevičienės eilėraščių knyga „ Saulės taku“, po to Aldonos Sapronaitienės savito stiliaus kūrinių knyga „ Septynios upės“ (oficialus knygos pristatymas skaitytojams vyks liepos 25 dieną F. Bajoraičio bibliotekoje). Ir ką tik tik iš spaudos išėjusi Nijolės Čepienės eilėraščių knyga „Tylos melodija“ (redaktorė ir „krikštamotė“ B. Morkevičienė).

„Tylos melodija“ – nebe pirmas Nijolės kūrybos leidinėlis, ne per seniausiai džiaugėmės jos knygute „Mano eilės lyg baltos avelės“. Toji knygutė iliustruota Šilutės lopšelio – darželio „Raudonkepuraitė“ vaikų piešiniais (mokytoja Dovilė Šaulytė).

Kuo džiugina, kuo nustebino naujoji Nijolės knyga? Visų pirma, nepaprastai giedru lyrinio subjekto pasauliu. Neįtikėtina, kaip šiuo neramiu realybėje metu, o ir naujausioje dažnai sudėtingais įvaizdžiais kuriamoje poezijoje gali suskambėti toks šviesus, subtilaus gamtos grožio  pajautos žodis. Tai anaiptol ne skambūs gamtos paveikslėliai, bet giliai pagauto tos gamtos šventumo išgyvenimas. Minties raišką atitinkantis klasikinis eiliavimas iš tiesų daro šią knygutę patrauklią skaitytojui: „Vasarėle, vasara, / Tu pasek man pasaką. / Iš saulutės spindulių, / Iš vaivorykštės spalvų“. Atrodo nieko ypatingo, tik kažkaip lyg netyčia imi tos pasakos dairytis, nes  vasara ją seka  „iš gėlių žiedų gražių, / iš jūros mėlynų spalvų.“ Ir „ iš vyturio giesmės, rytmečio šaltos versmės“. Kas dar kitas klausosi šios pasakos? Vaikų būrys… Nelengva buvo Nijolei, visą gyvenimą dirbusiai pradinių klasių mokytoja, persikeisti į senjorės vaidmenį. Kaimynystėje skambantis mokyklos varpelis, klegantis mokinių būrelis, net rugsėjį gelstantis beržo lapas, kėlė begalinį mokyklos ilgesį. Ilgesį, kuris užrašytas viena kita eilute pamažu klostėsi į eilėraštį, į savo buvimo išsisakymą. Skaitantys poeziją, žino, kad eilėraštyje visada rasis netikėtos, keliančios nuostabą eilutės. Paskaitykim kartu eilėraštį „Mano seneliams“: „Trobelė. / Mažytė kaimo trobelė Šyšgiriuos. / Senas suskeldėjęs slenkstis /  Laukė manęs. / Laukė didelis molinis ąsotis,  / Sklidinas pieno, / Baltas sūris su kmynais. / O labiausiai – mano močiutė, / Balta kaip obelis senam sode. /  Dar laukė lydeka, / Kad užkibtų seneliui / Skaniai vakarienei“. Ar tikėjomės lydekos? Ir pasakyk, tu man taip, kad nustebtum to vaizdo, tos upės gelmėje lūkuriuojančios lydekos. Ir net ne tai svarbiausia, o tas stebuklingas netikėtumo jausmas, kuris žodžius paverčia poezija.

Sveikiname savo kolegę su nauja knyga, džiaugiamės mums dovanota grožio akimirka ir linkime naujų įrašų mokykliniame sąsiuvinyje, kad jie taptų naujais autorės kūriniais.