Vydūnas Kintų pušynų prieglobstyje

1891 m. Vydūno ir Klaros vestuvinė nuotrauka.1891 m. Vydūno ir Klaros vestuvinė nuotrauka.

1888 m. baigęs Ragainės mokytojų seminariją, Vilhelmas Storostas buvo paskirtas jaunesniuoju Kintų triklasės mokyklos mokytoju. Čia dėstė vokiečių kalbą, kūno kultūrą, istoriją ir geografiją, trumpai – ir lietuvių kalbą. Taigi Vydūnas atvyko dirbti į neseniai (1887 m.) įkurtą trečiąją klasę. Istorinių tyrimų duomenimis, jaunajam mokytojui „patikėta dirbti su pačiais mažiausiais mokiniais. Tai būtų pirmoji klasė pagal dabartinę sistemą. Joje buvo mokomasi 2 metus.“[1] Vydūnui mokytojaujant, klasėje buvo 63 mokiniai, didžiąją dalį jų sudarė lietuviai; panašiai tiek pat mokinių buvo ir kitose klasėse (daugiausia – lietuviai). Mokykloje visi vaikai buvo mokomi vokiečių kalba.

Vyduno vestuvine nuotr.1891 m-mTai atsimindamas vėliau Vydūnas rašė: „Sukako pagaliau man 21 metai su man uždedamomis pareigomis. Beveik visai pamiršau, ką vaikas būdamas tikėjau, kam esu pašauktas. Turėjau eiti kitų man nutiesiamais takais. Bet ir tada stengiausi savo gyvumu nušviesti platesnio gyvenimo sritį.“[2] Jau turimus viešojo kalbėjimo įgūdžius jis puikiai pritaikė ir dirbdamas mokytoju Kintuose. Vis dažniau, jo žodžiais, ėmė „rašyti eiles, apysakas, užbrėžti dramų reginėlius“. Gyvendamas Kintuose ir girdėdamas čia dažnai skambančius lietuviškus žodžius, būsimasis Vydūnas 1890 m. pradėjo rašyti ir lietuviškai.

Į Kintus V. Storostas atvyksta sirgdamas atvirąja plaučių tuberkulioze. (Medikai yra iškėlę klausimą, ar galėjo toks ligonis be pažinčių iš viso gauti mokytojo darbą. Galbūt padėjo tėvo autoritetas, nes jis buvo žinomas ir gerbiamas, ypač kunigų.) Pamario pušynai išties tinkama vieta stiprinti kraujuojančius plaučius. Tad laisvalaikiu jis vaikščioja smėlingame Kintų pušynėlyje, pėsčiomis arba dviračiu keliauja ir į tolimesnes apylinkes iki Rusnės bei Priekulės. Sveikatą stiprina mankšta, kvėpavimo pratimais tyrame ore, saikingai naudodamasis saulės galia, taip pat vartodamas įvairių vaistažolių arbatas, valgydamas tik vegetarišką maistą (labai ribodamas ir pieno produktus).

Dėl sustiprėjusio plaučių kraujavimo mokytojui ne kartą buvo reikalinga pagalba, slauga. Vydūno žodžiais, su „tikru maloniu pasišventimu“ juo rūpinosi Kintų mokyklos precentoriaus (vedėjo) A. Fulhazės artima giminaitė Klara Fulhazė. Ji šioje aplinkoje buvo galbūt vienintelė, patikėjusi natūraliais būsimo mąstytojo sveikatos stiprinimo būdais, ir ne tik jį palaikė, bet ir jam padėjo, jį slaugė. Tai jaunuoliui buvo labai reikšminga parama, už kurią jis, suprantama, jautė didelį dėkingumą.

Apie 1890 m. mokytojui V. Storostui liaujasi kraujuoti plaučiai. 1891 m., laikydamasis Prūsijos liaudies mokytojų įstatymų, jis savarankiškai rengiasi ir išlaiko antruosius mokytojo egzaminus, tad pakeliamas vyresniuoju mokytoju. Dabar darbo vietą būsimasis Vydūnas tikisi gauti vieno didesnių Vokietijos miestų mokykloje. Tačiau vienintelį pasiūlymą gauna iš Tilžės berniukų vidurinės mokyklos.

Besiruošiančiam vykti mokytojauti į Tilžę Viliui Klara pasako, jog mielai keliautų kartu – juk Tilžėje mokytojui taip pat reikės pagalbos, be to, viltis, kad jis visiškai pasveiks, dar labai trapi. Jaunajam mokytojui Klaros, kaip tarnaitės, statusas nepriimtinas ir jis nutaria ją vesti. Klara, jo žodžiais, – „maloni slaugytoja“, tokiai jis linki būti ir toliau. „Pareiškus, kad ji tai darytų kaip mano gyvenimo draugė, ji sutiko.“[3] Laiške Vydūnas tvirtina, jog nenorėdamas, kad jo vaikams dėl paveldėtos silpnos sveikatos tektų vargti kaip jam, Klarai pasako nenorįs turėti vaikų ir, sulaukęs jos sutikimo, prieš išvykdamas į Tilžę, ją veda.[4]

Nors apie laikotarpį Kintuose Vydūnas atsiminimuose yra parašęs vos kelias eilutes, čia įvyko didelių jo gyvenimo pokyčių. Turbūt Kintai priminė Naujakiemį, kuriame jis užaugo. Tada visa jam atrodė gyva, o jis pats jautėsi maža tos stebuklingos visumos dalele. Tačiau mokslo metais išdilo vaikystės patyrimai, o tikslieji mokslai, jo paties teigimu, „uždėjo akinius“, pro kuriuos visa, ir pats žmogus, – tarsi „kažkokia formule sudėti garai ir dūmai“[5]. Kintai grąžino jį prie gamtos, prie slėpiningų jos ir savo paties dvasinių galių. Čia būsimasis Vydūnas ne tik kūno sveikatą stiprino – gamtoje jautėsi tarsi šventovėje.

Akistata su sunkia liga ir mirtimi neišvengiamai paaštrina būties laikinumo ir gyvenimo vertės suvokimą, o mąsliam jaunuoliui – ir jo prasmės klausimą. Kintuose jaunasis mokytojas turbūt ne kartą apmąstė vaikystėje puoselėtas idėjas apie savo pašaukimą ir labai aiškiai suvokė vienintelį, bet turbūt svarbiausią dalyką – tai, jog nori būti rašytojas.

Kintuose Vilius pasveiksta. Be vaistų ar garsių gydytojų patarimų, iš esmės vadovaudamasis vien savo paties patirtimi ir išmintimi. Tiesa, sunkūs kraujoplūdžiai dar kartą kitą ištinka gyvenant Tilžėje, bet vėliau jie nebesikartoja. Sudėtinga būtų išskirti reikšmingiausią pasveikimo Kintuose priežastį. Tai beveik septyneri vegetarinės mitybos, griežtos disciplinos metai. Pasak Vydūno, per septynerius metus pasikeičia, atsinaujina beveik visos organizmo ląstelės, bet tikras, „nuodugnus išgijimas vyksta iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės“. Turbūt savo dvasinių ir Visumos galių patyrimo bei altruistinės Klaros meilės nuskaidrintoje sieloje stiprėjo Viltis ir skleidėsi jo esmė, kurioje, anot mąstytojo, slypi prigimtį perkeičiančios, sveikatą stiprinančios jėgos.

Pastate, kuriame XIX a. pab. dirbo ir gyveno Vydūnas, pradinė mokykla išliko tarpukariu ir ilgą laiką po karo – sovietmečiu (iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos). Be to, 1949 m. įvedus septynmetį mokymą, čia buvo įrengti darbų kabinetai berniukams ir butai mokytojams. Nuo 1985 m. patalpos buvo naudojamos kaip mokyklos sandėliai.

1994 m. restauruotame pastate įkurtas Vydūno muziejus. Nuo 1998 m., išsiplėtus šio muziejaus veiklai, įstaiga reorganizuota į Kintų Vydūno kultūros centrą. Ekspozicijose daugiausia vietos skiriama Vydūnui. Čia pristatomas Vydūno gyvenimas ir jo kultūrinė veikla, eksponuojamos rašytojo knygos, nuotraukos bei dokumentų kopijos, taip pat ir keli per visus istorinius kataklizmus išlikę daiktai – Vydūno arfa ir jo žmonai Klarai (turbūt vestuvių proga) 1891 m. padovanota knygelė su dedikacija vokiečių kalba „Mano mielai Klarytei“.

Sutrumpintas tekstas iš naujos R.Palijansksitės spaudai rengiamos knygos. 

[1] Genienė Z. Kintų mokyklos ir bažnyčios istoriniai tyrimai. Klaipėda, 1987. Mašinraščio kopija. Kintų Vydūno kultūros centro biblioteka, B 027,  p. 11.
[2] Vydūnas. Kalėjimas – laisvėjimas. Detmoldas, 1947, p. 61.
[3] Vydūnas. Vietovės ir žmogystos likimas. Ramuva, 1997, Nr. 3, p. 62.
[4] Šemerys S. Vydūno gyvenimas. Aukuras, 1936, p. 47.
[5] Vydūnas. Akiniai: patyrimas. Jaunimas, 1913, Nr. 5, p. 4.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Vydūnas Kintų pušynų prieglobstyje"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*