Žvejo žmonos kasdieniai rūpesčiai ir darbai

Iliustracija iš www.bildarchiv-ostpreussen.deIliustracija iš www.bildarchiv-ostpreussen.de

Iš Richardo Pyčo (Pietsch) knygos „Žvejų gyvenimas Kuršių nerijoje“

Gyvenimas Nerijoje jiems buvo ne iš lengvųjų. Ypač vasaromis užgriūdavo tokia darbų našta, kad visų jų nudirbt buvo beveik neįmanoma. Vos tik vyras baigdavo tvarkytis su tinklais, kuriais jis tądien žvejos jūroje ar mariose, žmona jau dėjo jam ant stalo pusryčius. Tuo pat metu ruošdavo ryšulėlį maisto, kuriuo jis maitinsis kiaurą dieną. Vyrui išėjus ji dar kiek snusteldavo, bet tik ne turgaus dieną Klaipėdoje.

Tą rytmetį ji daugiau nebegulė, o ėmė ruoštis kelionei. Jau iš vakaro buvo apgalvojusi ateinančios dienos darbus, kuriuos jai nesant turėjo atlikti vyresni vaikai, kiti šeimos nariai, o jeigu prireiks – ir kaimynai. Su jų pagalba žuvį ji pakraudavo į garlaivį. Jis išplaukdavo iš Nidos apie 3 val. ryto. Garlaivis sustodavo dar Preiloje, Pervalkoje ir Juodkrantėje, paimdamas kaimų moteris su žuvimi, dar ir kitus keliauninkus. Prieš aštuonias garlaivis atplaukdavo į Klaipėdą. Čia kiekviena žvejė skubinosi savo žuvį parduoti urmu pirkliams tarpininkams arba turgaus moterėlėms. Pasiūlai esant per didelei, prisieidavo žuvį pardavinėti pačioms – dalimis.

Jei žuvų turgaus halė dar nebuvo atidaryta, tai moterys spėdavo šiuo laiku pasistiprinti, atsigerti kavos čia pat veikiančiose kavinėlėse. Už vieną litą (1936 m.) čia galėjai visai padoriai užkasti. Ant stalų pintinės buvo pilnos sumuštinių. Karšta kavos garuodavo dideliuose puoduose. Viskuo galėjai pasitarauti pats. Už tą litą kiekviena dar gavo karštos dešros gabalą.

Apšilusios ir pasisotinusios moterys ėjo į turgelį derėtis gerą kainą. Atgal į Nidą garlaivis išplaukdavo 16 valandą. Tam laikui jai reikėdavo suspėti išsiparduoti žuvį. Be to, dar suspėti ir apsipirkti būtiniausiais dalykais. Pavyzdžiui, dešros, plikytos duonos, beigelių (taip vadinosi žydiški riestainiai kringeliai) vaikams. Taip pat atsarginių dalių pakeisti susidėvėjusioms žvejybos priemonėms. O didysis apsipirkimas artėjant žiemai buvo atidedamas rudeniui.

Į Nidą garlaivis grįždavo apie 18 val. Pakeliui jis stabtelėdavo išlaipinti kaimų moteris. Seniau, kai dar nebuvo pastatytos prieplaukos Preiloje, garlaivis keleivius išlaipindavo į prilaukusias kuršvaltes atvirose mariose.

Garlaiviui artėjant Nidos prieplaukos link, krantinėje jau stovėjo vežimais suvažiavę laukiantieji. Pirkinių pakrautais vežimais visą pargabendavo namo. Skruzdynės ir Purvynės moterys pirkinius namo parsigabendavo jų pasitikti atplaukusiomis nedidelėmis irklinėmis valtelėmis.

Bet ir kitomis naktimis žvejų žmonos neturėjo galimybių ilgiau pamiegoti. Ankstų rytą reikėdavo pašerti gyvulius, pamelžti karvę, o jau 4 valandą pasigirsdavo per kaimą žingsniuojančio kerdžiaus triūba. Suvarytą bandą varė ganyklon.

Vieną dieną ganydavo šiaurinėje, kitą – pietinėje kaimo pusėje. Išginus karves į kaimo gatvę, nedelsiant kiekvienas ties savo namais apsišluodavo. Šios tvarkos ypač žiūrėjo vasaromis. Tą patį darė vakare, karves parginus. Priešpiet moterys, susirinkusios grupelėmis, imdavosi valyti žuvis, ruošti jas rūkymui. Plekšnes surišdavo uodegos pelekais porą pakabindavo ant skalbinių virvės. Taip pat ir ungurius. Tik juos suverdavo ant geležinio iešmo. O dar prieš tai prisieidavo dar paruošti pusryčius vaikams ir poilsiautojams, kuriuos buvo apgyvendinę. Daug žvejų visus namo kambarius išnuomodavo svečiams. Jie patys vasaros mėnesiais pasistatydavo kieme kokią pavėsinę ir, pasikloję šieno, ten nakvodavo. Pamaitintiems kūdikiams ryte į rankelę įsprausdavo žinduką – į drobinę skiautelę suvyniotą, cukrumi pabarstytą, juodos duonos kriaukšlelę – jis ją čiulpdavo valandų valandas.

Vaikams išėjus į mokyklą, svečiams kur nors savais keliais, žvejai pradėdavo tvarkyti kambarius. Čia padėdavo laisvi nuo pamokų vaikai ir senieji. Tada jau pradėjo virti pietus, laiks nuo laiko prižiūrėdama liepsną – namai juk buvo mediniai.

Kas dvi savaites kepdavo duoną. Skalbiniai buvo mirkomi, virinami, išskalaujami (dažnai iš valtelės mariose). Patiestus ant žolės juos baltino saulėje, perpildami vandeniu. Dar prisieidavo skubėti krautuvėlėn kokio mažmožio. Tuoj po pietų grįždavo prie džiūstančių žuvų. Dabar pradėjo jas rūkinti. Dažniausiai čia pat parduodavo šviežiai rūkytas svečiam. Šitaip viskuo besirūpinanti dar suspėdavo nurodyti, ką turės atlikti vaikai: siųsdavo juos į mišką rinkti pušų kankorėžių rūkinimui arba parnešti kiaulių ėdalui aviečių lapų ar paparčių žalumos. Žiūrėk, jau artėja metas galvoti apie vakarienę. Dažnai svečiai buvo susitarę, kad į nuomą būtų įtraukta ir pavakarių valgis. Dar reikėjo pamaitinti grįžusi iš žvejybos alkaną vyrą ir tuoj išdarinėti parneštą žuvį – juk šaldytuvo anuomet nebuvo.

Po vakarienės tvartelyje mūkė karvės – jas reikėjo pamelžti ir pagirdyti. Vasaros kaitra, dažnai užtukusi savaitėmis, perdžiovindavo sėmėtą nerijos žemę, kurioje greit vysdavo pasodinta viena kita daržovė ar gėlių lysvelė. Iš gilaus šulinio moterys sėmėsi kibirą po kibiro vandens augalus atgaivinti. Palengva imdavo temti. Prieš gulant žvejė sėsdavo su vyru ant prienamio suolelio aptarti kitos dienos rūpesčius. Tad jai tekdavo gult miego jau po 22 valandos.

Staiga užeidavo ilgai trunkantys lietūs, audrotos dienos. Tik tada žvejo žmona galėjo kiek pailsėti – jai nereikėjo taip anksti keltis, plaukti Klaipėdon – kiek atsigaudavo nuo miego trūkumo. Ir rudenį, suvarius gyvulius tvartelin, jai jau nebereikėjo keltis su pirmais – gaidžiais. Nebent ateitų diena plaukti su žuvimis į Klaipėdos ar Šilutės turgų.

Iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Liepokojis

Komentarų nėra, būk pirmas. "Žvejo žmonos kasdieniai rūpesčiai ir darbai"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*