Ūkiai Klaipėdos krašto kaimiškose vietovėse po 1944 m.: problemos ir sprendimai. III dalis

Baigiamoji pasakojimo dalis, kurioje kalbama apie Klaipėdos krašto gyvenimą po Antrojo pasaulinio kario. Pirmoji dalis „Klaipėdos krašto ir jo gyventojų turto likimas, kai jį „išvadavo“ Raudonoji armija“ čia.  Antroji dalis „Ūkiai Klaipėdos krašto kaimiškose vietovėse po 1944 m.: problemos ir sprendimai“ čia. Šis pasakojimas parengtas Klaipėdos universitete 2020 metais autoriaus apgintos daktaro disertacijos „Sovietizacija Klaipėdos krašte: sociokultūrinės ir socioekonominės transformacijos 1945-1960 metais“ pagrindu.  

1948–1949 m. Klaipėdos krašte vykusios masinės kolektyvizacijos metu naujakurių ir vietinių gyventojų ūkiai buvo prijungti prie kolūkių. Įstoję į kolūkius gyventojai neteko žemės. Daugelis jų taip pat neteko ūkinių pastatų, nes jie buvo įtraukti į kolūkio nedalomąjį fondą, kaip pajinis įnašas. Be to, kolūkiečiai dažnai buvo perkeliami iš vieno ūkio į kitą, priklausomai nuo darbo vietos kolūkyje. Staigaus ir radikalus perėjimo iš privataus ūkininkavimo į visuomeninį metu nuosavybės teisės į ūkius tapo antraeiliu klausimu.

Gyventojų ūkiai tampa „bešeimininkiu“ turtu

1950–1954 m. vykę kolūkių stambinimo procesai dar labiau apsunkino ūkių nuosavybės klausimus. Ekonomiškai silpni kolūkiai buvo naikinami juos prijungiant prie stipresnių. Tuo metu atlikta kolūkiams priklausančio turto inventorizacija, tačiau kolūkiečių – buvusių naujakurių ir vietinių gyventojų – nuosavybės teisės į ūkius dažniausiai nebuvo nagrinėjamos. Dauguma kolūkiečių neturėjo dokumentų, įrodančių jų teises į ūkius, arba nebuvo jų susitvarkę, nes kolūkiuose tokių dokumentų nereikėjo. Ūkių valdytojai vadovavosi ne teises į nuosavybę patvirtinančiais dokumentais, o faktišku ūkio gyventojo buvimu. Dėl to nemažai ūkių buvo įtraukta į kolūkių balansus kaip „bešeimininkis“ turtas.

Kolūkių valdybos turėjo informuoti kolūkiečius apie nekilnojamojo turto registraciją ir skelbti spaudoje informaciją apie „bešeimininkius“ ūkius, tačiau šios pareigos nevykdė. Nepaisant to, rajonų Vykdomieji komitetai (toliau – VK) patvirtindavo tokių ūkių priklausomybę kolūkiams. Tarybiniai ūkiai taip pat pasisavindavo jų teritorijoje buvusius gyventojų ūkius. Dėl šių veiksmų daugelis gyventojų neteko savo turto, nors toliau juose gyveno, manydami, kad jie vis dar jiems prikluso.

Tokiu būdu kaimiškose Klaipėdos krašto vietovėse gyventojų prarastų ūkių mastas buvo didelis. 1950–1958 m. Šilutės rajono kolūkiams ir tarybiniams ūkiams buvo perduoti 1 233 įvairios paskirties pastatai, iš kurių 844 buvo gyvenamieji namai, anksčiau priklausę naujakuriams. Jei laikysime vieną gyvenamąjį namą vienu ūkiu, tai apie 62 proc. naujakurių Šilutės rajone ir apie 42 proc. Pagėgių rajone neteko savo ūkių. Apskritai, apie 3 000 naujakurių, arba apie 50 proc. visų, gavusių ūkius 1945–1947 m., jų neteko dėl kolektyvizacijos, trėmimų ir vėlesnių kolūkių stambinimo bei tarybinių ūkių žemės ploto optimizavimo procesų. Dėl šių priežasčių apie 1 000 vietinių gyventojų taip pat neteko savo turto.

Be to, savo ūkių neteko daugelis naujakurių, kurių gyvenamojo namo plotas viršijo 170 kv. m. 1949–1950 m. vykusios „pastatų teisinės registracijos“ metu kaimiškose Klaipėdos krašto vietovėse buvo nacionalizuota apie 150 tokių pastatų. Kitiems pavyko išvengti nacionalizacijos, dalį gyvenamojo būsto paverčiant tvartais, daržinėmis, malkinėmis ar išvietėmis. Ieškodami būdų, kaip sumažinti gyvenamojo namo plotą, kai kurie naujakuriai net išardė pastogėse įrengtas mansardas.

Nuosavybė dokumentai

Gyventojai pradėjo kelti nuosavybės teisių į ūkius klausimus tik tada, kai kolūkiai ir tarybiniai ūkiai pradėjo reikalauti iš jų nuomos mokesčio arba kai jų ūkiuose buvo apgyvendinami savo būsto neturintys gyventojai. Be to, nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinančių dokumentų prireikė norintiems palikti savo ūkius pagal testamentą. Tokia galimybė atsirado 1947 m. Ja daugiausia naudojosi vietiniai gyventojai, kurie, neturėdami artimųjų ar giminaičių, savo ūkius dažniausiai palikdavo nuomininkams ar kaimynams, atvykusiems iš kitų Lietuvos TSR vietų.

Taip pat nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinančių dokumentų prireikė norintiems parduoti savo ūkius, nes 1948 m. atsirado teisinis pagrindas ūkių pardavimui ir pirkimui. Tikrovėje, dėl daugybės reikalavimų ir apribojimų ūkius parduodantiems ir perkantiems gyventojams tokia galimybė veikiau priminė ūkių apsikeitimą nei pirkimą – pardavimą. Tiesa, kaimiškose Klaipėdos krašto vietovėse tokie „sandoriai“ buvo sudaromi tik pavieniais atvejais.

Dėl to, kai kurie nuosavybės teises praradę naujakuriai ir vietiniai gyventojai nesusitaikė su tokia padėtimi ir kreipėsi į Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės rajonų VK. Šie, neturėdami aiškaus problemos sprendimo būdo, savo sprendimus dažnai grindė trijų metų pareiškimo senatimi, skaičiuojat laiką nuo ūkio įtraukimo į kolūkio ar tarybinio ūkio balansą, arba nukreipdavo gyventojus į teismus.

Teismai

Tačiau daugelis ūkius praradusių gyventojų į teismus nesikreipė. Vieni neturėjo tam motyvacijos, nes nesijautė ūkių savininkais arba nenorėjo tam gaišti laiko. Kiti neturėjo tam finansinių galimybių. Be išlaidų advokatui, sėkmės atveju reikėjo sumokėti valstybei 5–9 proc. turto kainos, priklausomai nuo turto vertės dydžio ir proceso trukmės. Tuo metu, kai kaimo gyventojai neturėjo teisės laisvai keisti savo gyvenamosios vietos, o nekilnojamojo turto rinka neegzistavo, investuoti į teismo procesą atrodė nenaudinga. Be to, teismuose nebuvo turtinių bylų, susijusių su buvusiais naujakuriais, sprendimo precedento, todėl ieškovai negalėjo būti tikri dėl palankaus sprendimo.

Paprastai teismai taikydavo trijų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant laiką nuo naujakurio ar vietinio gyventojo apsigyvenimo ūkyje, o bylų nagrinėjimas dažnai buvo vilkinamas. 1951–1952 m. Pagėgių rajono Pirmojo Liaudies teismo darbas dėl bylų vilkinimo buvo įvertintas kaip nepatenkinamas. Pavyzdžiui, 1952 m. vasario mėn. vietoj nustatytos 60–70 civilinių bylų normos teismas išnagrinėjo vos 5 bylas. Dėl to nepatenkinti gyventojai masiškai rašė skundus aukštesnėms institucijoms Vilniuje.

Sprendimas Aukštesniame lygyje

1954 m. pabaigoje buvo surengtas bendras Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, Komunalinio ūkio ir Finansų ministerijos, Aukščiausiojo teismo bei Prokuratūros darbuotojų pasitarimas, skirtas „bešeimininkio“ turto pripažinimo ir grąžinimo klausimams spręsti.

1955 m. liepos 2 d. buvo priimtas sprendimas. Lietuvos TSR vadovybė nutarė, kad buvusiems naujakuriams Klaipėdos krašte nuosavybės teisės į pastatus pripažįstamos pagal 1945 m. birželio 20 d. Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos ir Komunistų partijos (b) Centro komiteto nutarimą. Šiame nutarime buvo numatyta, kad į Klaipėdos kraštą persikeliantiems valstiečiams gyvenamieji ir ūkiniai pastatai suteikiami nemokamai kaip asmeninė nuosavybė.

Tai reiškė, kad naujakuriai galėjo susigrąžinti turtą net ir tuo atveju, jei jie negyveno tame ūkyje arba buvo „nutraukę ryšį su žemės ūkiu“. Pakako rajonų VK pateikti du dokumentus: ūkio perdavimo aktą ir pažymėjimą, patvirtinantį, kad naujakurys buvo gavęs vienkartinę 2.500 rublių dydžio pašalpą. Tokiais atvejais vietinė valdžia turėjo priimti naujakuriams palankius sprendimus. Taip Lietuvos TSR vadovybė siekė sustiprinti savo palaikymą tarp naujų krašto gyventojų ir išspręsti darbo jėgos trūkumo kolūkiuose bei tarybiniuose ūkiuose problemą. Be to, Lietuvos TSR vadovybė nebuvo tikra dėl vietinių gyventojų ateities šiame krašte, nes pagal operatyvinę informaciją dauguma vietinių gyventojų laukė galimybės išvykti į Vakarų arba Rytų Vokietiją ir susijungti su ten gyvenusiais artimaisiais. Todėl buvo ieškoma būdų, kaip išlaikyti gyventojus ir pritraukti daugiau darbo jėgos.

Suprantama, kad 1955 m. liepos 2 d. nutarimas inicijavo naują nuosavybės teisių į ūkius pripažinimo bangą. Anksčiau iš ūkio pasišalinęs arba dokumentų neturėjęs naujakurys prarasdavo teisę į turtą, tačiau dabar jis galėjo jį susigrąžinti. Dokumentus praradę naujakuriai ėmė masiškai kreiptis į rajoninius archyvus ir draudimo įstaigas su prašymais pateikti jiems pažymas apie jiems 1945–1947 m. perduotus ūkius ir sumokėtus mokesčius. Naujakurių viltį atkurti „teisingumą“ stiprino po nuožmių stalinizmo metų prasidėjęs chruščiovinis „atšilimas“. Kita vertus, 1953–1956 m. vykęs Tarybų Sąjungos aukščiausiosios valdžios pasikeitimas jiems kėlė nerimą, nes ūkius jie buvo gavę J. Stalino valdymo laikotarpiu. Daugelis manė, kad būtent J. Stalinas jiems ir suteikė šiuos ūkius.

Vangumas

Tačiau praktikoje vietinė valdžia nusišalino nuo šio nutarimo vykdymo ir toliau siuntė buvusius naujakurius į teismus. Sprendžiant naujakuriams priklausiusio nekilnojamojo turto bylas, be aukščiau minėtų dviejų sąlygų, teismas taikė ir nepertraukiamo gyvenimo ūkyje bei nekilnojamojo turto draudimo sąlygas. Taip buvo ribojamas naujakurių, galinčių susigrąžinti savo ūkius, skaičius.

Susirūpinęs dėl didelio ieškovų antplūdžio, 1956 m. lapkričio mėn. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Karolis Didžiulis raštu kreipėsi į Lietuvos TSR MT pirmininką Motiejų Šumauską. Jis informavo, kad rajonų VK vis dar vykdo neteisėtą turto nusavinimą, nesprendžia turto grąžinimo klausimų, o prokuratūra nesiima priežiūros ir neteisėtų sprendimų neprotestuoja. K. Didžiulis pabrėžė, kad dėl tokio vietinės valdžios ir prokuratūros elgesio „trobesių savininkai“ patirią laiko ir finansinių nuostolių, o teismai apkraunami papildomu ir nereikalingu darbu.

Šis raštas buvo persiųstas visiems rajonų VK, tačiau juo ne visur norėta vadovautis. Pavyzdžiui, 1959 m. sausio 22 d. į M. Šumauską kreipėsi Pagėgių rajono VK pirmininkas I. Normantas. Jis pabrėžė, kad daugelis naujakurių „valdo didžiulius gyvenamuosius pastatus, kuriuose galėtų gyventi po 2–3 šeimas, tuo tarpu daugumoje gyvena tik viena šeima ir kitą gyvenamąjį plotą naudoja sandėliams ir neretai ir gyvulių laikymui“. Normantas prašė leisti Pagėgių rajono VK „savarankiškai spręsti klausimus, susijusius su trobesių nuosavybės pripažinimu valstiečiams, perkeltiems į Pagėgių rajoną“. Atsakymas buvo neigiamas.

1960 m. gegužės 19 d. į M. Šumauską kreipėsi Klaipėdos teritorinės tarybinių ūkių valdybos viršininkas Šapalovas. Jis išreiškė nepasitenkinimą, kad Priekulės rajono VK 1959 m. gegužės – gruodžio mėn. „suteikė nuosavybės teises 62 piliečiams į gyvenamus namus ir ūkio pastatus, kurie yra buvusių „Lenino keliu“ ir „Minijos“ kolūkių, o dabar Dituvos tarybinio ūkio, teritorijoje“. Atsakymas į kreipimąsi buvo toks: jei naujakuriai gyvena šiuose ūkiuose nepertraukiamai ne mažiau kaip 5 metus, turtas jiems yra grąžintas teisėtai.

Atsakomybės vengimas

Ši situacija, kai centrinės valdžios nurodymai nebuvo vykdomi arba interpretuojami skirtingai, atspindėjo centrinės ir vietinės valdžios bei valstybinių ir visuomeninių ūkio subjektų interesų konfliktą, kilusį dėl turto kontrolės, o kartu – ir valdžios pasidalijimo. Panašus konfliktas pasireiškė ir sprendžiant turto grąžinimo klausimus buvusiems tremtiniams, sugrįžusiems į Klaipėdos kraštą 1954–1960 m. Nors centrinė valdžia nuspręsdavo grąžinti nekilnojamąjį turtą buvusiems tremtiniams, vietos valdžia svarstydavo šį klausimą iš naujo ir dažnai paneigdavo centrinės valdžios sprendimus.

Ši situacija taip pat aktualizavo kaimiškose Klaipėdos krašto vietovėse itin išplitusio kyšininkavimo, kuriuo plačiai užsiiminėjo vietinės valdžios atstovai, problemą. Pavyzdžiui, Šilutės rajono Kintų apylinkės VK pirmininkas A. Debesiūnas garsėjo tuo, kad ėmė šimtus rublių siekiančius kyšius už įvairias pažymas, susijusias su nekilnojamojo turto įsigijimo ir jo pardavimo operacijomis, arba net pats pigiai supirkinėjo gyventojų parduodamą nekilnojamąjį turtą.

Senųjų gyventojų turtas

Vietinių gyventojų nuosavybės teisės į turtą pripažinimas buvo sprendžiamas kitaip. Klaipėdos krašte buvo apie 1 500 vietinių gyventojų, galėjusių turėti nuosavybės teisę į ūkius. Daugelio jų nuosavybės teises taip pat komplikavo kolektyvizacija bei po jos vykęs valstybinių ir visuomeninių ūkio subjektų stambinimas. Šių procesų metu turto netekę vietiniai gyventojai kreipėsi į rajonų VK ir teismus. Tačiau, skirtingai nei buvę naujakuriai, turėję bendrą teisinį pagrindą nuosavybės teisėms pripažinti arba turtui susigrąžinti, vietiniai gyventojai savo nuosavybės teises galėjo įrodyti tik nuosavybę patvirtinančiais dokumentais. Daugelis tokių dokumentų neturėjo, nes jie buvo prarasti karo metu.

Nepaisant to, nuosavybės teisėms į turtą pripažinti teismams pakakdavo trijų vietinių gyventojų liudijimų, patvirtinančių, kad ieškovas iki 1945 m. buvo to turto savininkas arba buvo savininko šeimos narys, bei nekilnojamojo turto (ančdėlinio draudimo) mokesčio patvirtinimo.

Reikėtų pabrėžti, kad tokiu būdu įgyti nuosavybės teisę į turtą arba jį susigrąžinti galėjo tik tie vietiniai gyventojai, kurie nebuvo pasitraukę iš Klaipėdos krašto, t. y. nuolat gyveno toje pačioje vietoje. Repatriantams, grįžusiems į savo buvusią gyvenamąją vietą 1945–1949 m., ūkiai nebuvo grąžinami, nes jie buvo laikomi „pabėgusiais su vokiečiais“. Paprastai jų prašymai buvo atmetami, remiantis trijų metų ieškinio senaties terminu, skaičiuojant laiką nuo 1945 m. sausio 28 d. Tiesa, apie 150 repatriantų atgavo savo ūkius. Dalis jų „atgavo“ ne savo ūkius. Tokie ūkių „grąžinimai“ buvo daugiau propagandinė akcija, siekiant iš Vokietijos gilumos pritraukti į Klaipėdos kraštą kuo daugiau darbo jėgos.

Bet kuriuo atveju nekilnojamojo turto grąžinimas repatriantams buvo komplikuotas, nes jų palikti ūkiai dažniausiai buvo perduoti naujakuriams. Rajonų VK priėmus sprendimus dėl jų grąžinimo, teismai paprastai juos atmesdavo.

Galimybės repatrijuoti ir turtas

Taip pat akcentuotina, kad vietiniai gyventojai masiškai ėmėsi atkurti nuosavybes teises į savo ūkius tik tada, kai prasidėjo jų repatriacija į Vakarų ir Rytų Vokietiją. 1958–1963 m. atgautos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą suteikė jiems galimybę parduoti savo ūkius. Tačiau atsakyti į klausimą, kiek jų atgavo savo ūkius, yra sudėtinga, nes nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimas neretai trukdavo ne vienerius metus. Žinoma, kad 1959 m. Pagėgių rajono VK pripažino nuosavybės teises į ūkius 250 iš maždaug 1 500 vietinių gyventojų.

Verta atkreipti dėmesį, kad prasidėjus vietinių gyventojų repatriacijai į Vakarų ir Rytų Vokietiją, Lietuvos TSR vadovybė iniciavo privalomą ir valstybės remiamą buvusių ūkių nuosavybės teisių nustatymą kaimiškose Klaipėdos krašto vietovėse. 1959–1963 m. vykusios „akcijos“ metu buvo nustatyta, kam suteikti ūkių nuosavybę patvirtinančius dokumentus, o kam – ne. Tokiu būdu buvo išspęstas maždaug 15 metų trukęs ūkių priklausomybės klausimas.

Taigi, iki XX a. 7–tojo dešimtmečio pradžios Klaipėdos krašto kaimiškose vietovėse savo ūkius atgavo iki 1 500 vietinių gyventojų. Iš viso naujakurių, išlaikiusių ir atgavusių „savo“ ūkius, buvo apie 3 000, t. y. maždaug pusė gyventojų, 1945–1947 m. persikėlusių į kaimiškas Klaipėdos krašto vietoves iš kitų Lietuvos TSR vietų. Visi kiti ūkiai tapo valstybinių ir visuomeninių ūkio subjektų nuosavybe.

Rinkos susikūrimas – ūkinių problemų sprendimas

Pabaigai reikėtų pasakyti, kad įstatyminės bazės, leidžiančios gyventojams susigrąžinti ūkius, sukūrimas, taip pat valdžios sprendimas leisti vykdyti tiek asmeninio, tiek valstybinio ir visuomeninio nekilnojamojo turto pardavimą, atkūrė nekilnojamojo turto rinką.

Nuo XX a. 6–tojo dešimtmečio vidurio namus galėjo parduoti ir pirkti ne tik gyventojai, bet ir valstybiniai bei visuomeniniai ūkio subjektai. Namų pardavimas ir pirkimas tapo ypač populiarus 1958–1960 m., kai vyko masinė vietinių gyventojų repatriacija į Vakarų ir Rytų Vokietiją. Jų parduodamus namus daugiausia įsigydavo iš kitų Klaipėdos krašto ar Lietuvos TSR vietų atvykę gyventojai, kurie kartais už ūkį sumokėdavo net 20.000 rublių.

Kolūkiai ir tarybiniai ūkiai taip pat masiški pardavinėjo namus. Jų parduodamų pastatų kainos svyravo nuo 250 iki 10 000 rublių. Kolūkiai pirkėjams suteikdavo iki trejų metų išsimokėjimo lengvatą. Taip jie gaudavo trūkstamų lėšų, atsikartydavo menkaverčių pastatų, kurių išlaikymui ir priežiūrai neturėjo galimybių, o svarbia – pritraukdavo naujos darbo jėgos.

Tokiu būdu, skirtingai nei veltui ūkius gavę pirmieji naujakuriai, gyventojai, įsigiję ūkius 1958 m. ir vėliau, tapo tikrais savininkais, nes už juos sumokėjo. Tačiau toks skirtumas nekeitė po kolektyvizacijos Klaipėdos krašto kaimiškose vietovėse susiklosčiusios ūkinio gyvenimo sanklodos. Ūkiai, kurių žemės plotas siekė iki 60 arų, netapo gyventojų pragyvenimo šaltiniu, o tapo asmenine gyvenamąja vieta ir priemone asmeniniams poreikiams papildyti. Be to, dėl sovietinėje visuomenėje formuojamo neigiamo požiūrio į asmeninį nekilnojamąjį turtą, statybinių medžiagų deficito, ūkių būklė nuolat blogėjo arba jie išvis buvo naikinami (ūkių naikinimas paspartėjo pradėjus kurti kolūkines gyvenvietes ir vykdyti melioracijos darbus). Pagaliau, XX a. 6–to ir 7–to dešimtmečių sandūroje „atgijusi“ nekilnojamojo turto rinka atnaujino gyventojų migracinius procesus. Visa tai liudijo apie radikalų ir negrįžtamą tiek ūkinio gyvenimo, tiek architektūrinio kraštovaizdžio, tiek gyventojų sudėties pasikeitimo virsmą, įvykusį Klaipėdos krašto kaimiškose vietovėse po 1944 m.