Ūkiai Klaipėdos krašto kaimiškose vietovėse po 1944 m.: problemos ir sprendimai

Tęsiame dr. Rubeno Bukavicko pasakojimą apie tai, kaip atrodė gyvenimas Klaipėdos krašte po Antrojo pasaulinio karo, kai nelikus senųjų gyventojų čia ėmė šeimininkauti atėjūnai iš Rytų. Pirmąją dalį „Klaipėdos krašto ir jo gyventojų turto likimas, kai jį „išvadavo“ Raudonoji armija“. Pirmąją dalį „Klaipėdos krašto ir jo gyventojų turto likimas, kai jį „išvadavo“ Raudonoji armija“ galite rasti paspaudę šią nurodą.

Priminsime, kad jis parengtas Klaipėdos universitete 2020 metais autoriaus apgintos daktaro disertacijos „Sovietizacija Klaipėdos krašte: sociokultūrinės ir socioekonominės transformacijos 1945-1960 metais“ pagrindu.       

Po Raudonosios armijos įžengimo į Klaipėdą darbą pradėjo Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių ir valsčių Vykdomieji komitetai (toliau – VK). Viena pagrindinių jų užduočių buvo inventorizuoti ūkius, likusius kaimiškose vietovėse. Lietuvos TSR vadovybė siekė kuo greičiau juos apgyvendinti gyventojais iš kitų Lietuvos TSR vietų. Tokiu būdu buvo tikimasi apsaugoti ūkius ir juose likusį kilnojamąjį turtą, nes šį turtą grobstė gyventojai iš kaimyninių Tauragės ir Kretingos apskričių, esančių šalia Klaipėdos krašto. Pavyzdžiui, 1944 m. lapkričio 27 d. Pagėgių apskrities VK pirmininkas K. Kazlauskas informavo Lietuvos TSR vadovybę: „Prie buv. sienos su Lietuva miesteliai ir kaimai, vienkiemiai yra beveik visai be baldų ir kito turto, nes iš Tauragės apskr. atvažiavę valstiečiai renka sau geresnį turtą“. Jis taip pat pažymėjo, kad turto grobstymas tapo masiniu reiškiniu po to, kai Raudonoji armija panaikino pasienio sargybos postus „tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos“. 1944 m. gruodžio 3 d. pranešime jis rašė: „Tauragės apskr. valstiečiai veža dar likusius baldus, javus, šieną sau. Matyti jau nedidelės žmonių grupelės, žinoma, ne Tauragės VK–to organizuotos, kurios valo daržoves netoli nuo Lauksargių“.

Net ir po Klaipėdos užėmimo plėšimai nesiliovė. 1945 m. kovo 20 d. Šilutės apskrities NKVD viršininkas S. Zacharovas informavo savo vadovybę Vilniuje, kad „kiekvieną dieną yra sulaikomi marodieriai, kurie atvažiuoja rinkti „trofėjų“: išima iš namų duris, langus, krosnių koklius, veža šieną, bulves ir pan. Visa tai kaimynai iš Tauragės apskrities. Ten su tuo jokios kovos nevedama, bet dažnai padedama. Sulaikytieji asmenys turi valsčių VK pažymas, kuriose nurodyta, kad jie atvyko paimti šieno arkliams, kuriuos neva pas juos paliko Raudonoji armija ir pan.“.

1945 m. kovo 23 d. Pagėgių apskrities Žemės ūkio skyriaus vedėjas pranešė Lietuvos TSR vadovybei, kad tuo metu, kai Tauragės apskrities VK siuntė į Pagėgių apskritį žmones, „vyko didžiausias paliktų be šeimininkų ūkių apiplėšimas“.

Apgyvendinimas

Netrukus po Klaipėdos miesto užėmimo Lietuvos TSR vadovybė pradėjo rengti Klaipėdos krašto apgyvendinimo planus. Jų būta kelių, nes neturėta išsamios informacijos apie situaciją Klaipėdos krašte. Pagal 1945 m. vasarį turėtą informaciją kaimiškose Klaipėdos krašto vietovėse buvo likę apie 13.000 ūkių. Toks pat skaičius šeimų buvo planuojamas perkelti iš kitų Lietuvos TSR vietovių į Klaipėdos kraštą. Pirmieji 3.000 šeimų iš Tauragės, Telšių, Kretingos, Raseinių ir Šakių apskričių turėjo būti perkeltos iki vasario 15 d. Tačiau šio termino nebuvo laikomasi.

Patikslintais duomenimis, 1945 m. kovo 1 d. Klaipėdos apskrityje buvo 3.312 ūkių, Šilutės – 4.585, o Pagėgių – apie 4.500 ūkių. Iš viso – apie 12.397 ūkiai. Tuščių ūkių Klaipėdos krašte buvo apie 10.867, dalis jų – sugriauti. Tuo metu apie 1.530 ūkių buvo apgyvendinti vietinių gyventojų: 699 – Klaipėdos apskrityje, 681 – Šilutės apskrityje ir apie 150 – Pagėgių apskrityje. Pagėgių apskrityje ūkių ir jų valdytojų skaičiai buvo apytiksliai, nes pilna apskaita buvo atlikta tik valsčiuose, besiribojančiuose su Tauragės apskritimi – Katyčių, Lauksargių, Natkiškių ir Piktupėnų.

1945 m. kovo mėn. viduryje Klaipėdos krašto apskrityse lankėsi Lietuvos TSR Komunistų partijos (b) Centro komiteto pirmasis sekretorius A. Sniečkus ir faktinis Lietuvos TSR administratorius M. Suslovas, kurie asmeniškai įvertino padėtį kaimiškose vietovėse. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, 1945 m. kovo mėn. pabaigoje Lietuvos TSR vadovybė parengė naują 9.600 ūkių apgyvendinimo planą. Pagal šį planą 8.300 ūkių buvo numatyta naujakuriams, o likę 1.300 – Tarybiniams ūkiams. Nors šis planas nebuvo pilnai įgyvendintas, jo pagrindinės gairės taikytos iki 1948 m.

1948 m. vasario mėn. duomenimis, trijose Klaipėdos krašto apskrityse buvo 9.831 ūkis: Klaipėdos apskrityje – 2.182, Šilutės apskrityje – 2.918, Pagėgių – 4.421. Iš jų naujakuriams buvo perduoti 5.872, o 1.624 ūkiai buvo skirti įvairiems Lietuvos TSR valstybiniams ir visuomeniniams ūkio subjektams. Vietiniai gyventojai valdė 672 ūkius, kurių plotas buvo sumažintus iki 5 ha. Jiems taip pat buvo sumažintas pastatų, gyvulių ir žemės ūkio įrankių skaičius, kadangi jie buvo priskirti buvusiems Vokietijos piliečiams. Vietiniams gyventojams buvo leista gyventi savo ūkiuose arba užimti kitus ūkius, jei jie buvo darbingi, tačiau tik tam, kad prižiūrėtų juos ir vykdytų valstybines prievoles bei pyliavas. Tuo metu krašte buvo likę neapgyvendinti 1.599 ūkiai. Daugelyje tokių ūkių nebuvo išlikę jokių pastatų. Pavyzdžiui, 1945 m. gruodžio mėn. duomenimis, Klaipėdos apskrityje buvo 610 visiškai „sugriautų ūkių“. 1946 m. spalio mėn. duomenimis, Pagėgių apskrityje buvo 715 „sunaikintų sodybų“. Panašus sugriautų ūkių skaičius tikėtina buvo ir Šilutės apskrityje. 1947 m. pabaigoje, šios apskrities Kintų miestelyje buvo 47 „be šeimininko“ likę ūkiai. Iš jų 28 ūkiai neturėjo jokių pastatų, nors kai kur pastatai vis dar stovėjo, tačiau buvo stipriai pažeisti karo veiksmų (apgriauti, sudegę, be stogų).

Turto vertė

Kokia galėjo būti šių ūkių vertė? Atsakymą į šį klausimą galima rasti Kuršių nerijos gyvenvietėse 1945 m. spalio mėn. atliktame nekilnojamojo turto įvertinime. Pagal jį, vidutinė vieno pastato vertė buvo 5.787 rubliai. Žinant, kad Juodkrantės, Preilos, Pervalkos ir Nidos gyvenvietėse dominavo mediniai, nedideli žvejų ūkiai, galima teigti, kad žemyninėje Klaipėdos krašto dalyje ūkių vertė buvo mažiausiai trečdaliu didesnė. Šioje teritorijoje vyravo laukininkų ir pievininkų ūkiai, turėję didelius mūrinius gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, todėl vieno pastato vertė galėjo siekti apie 7.716 rublių.

Įvertinant atskiro ūkio kainą, reikia atsižvelgti į tai, kad vieną ūkį paprastai sudarė 3–4 pastatai. Kita vertus, po karo daugelis ūkių buvo sugriauti. Pavyzdžiui, 1947 m. pabaigoje Kintų valsčiuje buvo 211 ūkių turėję 502 įvairios paskirties pastatus. Jei šį santykį pritaikytume visam Klaipėdos kraštui, tuomet vidutiniškai vienam ūkiui teko apie 2,4 pastato. Taigi vieno ūkio vertė galėjo sudaryti apie 18.500 rublių. Bendra 9.831 ūkio vertė 1945 m. kainomis galėjo būti apie 181.874.000 rublių.

Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į tai, kad šio turto kaina buvo dirbtinai sumažinta, o daugelis jų buvo apgriauti ir išplėšti. Naujakuriams, valstybiniams ir visuomeniniams ūkio subjektams perduoti ūkiai dažniausiai buvo prastos būklės. Pavyzdžiui, 1945 m. liepos 25 d. Šilutės apskrities Kelių skyriui buvo perduota keletas ūkių, buvusių Kintų valsčiuje. Sakūčių kaime buvę du „Žandarmerijos“ pastatai buvo įvertinti blogai: „langai, durys, grindys apipuvę ir išdaužyta“. Muižės kaime buvusio savininko Martyno Šuberto (vok. Martin Schubert) gyvenamajame name rasta, kad „langai ir durys išdaužyta, lubos, grindys supuvę“. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad iki Klaipėdos krašto okupacijos kaimiškose vietovėse buvusių ūkių vertė buvo kur kas didesnė.

Pagėgiuose lengviau

Klaipėdos krašto kaimiškų vietovių ūkių apgyvendinimas prasidėjo nuo 1945 m. kovo mėn. Anksčiausiai ir sparčiausiai naujakuriai kūrėsi Pagėgių apskrityje. Iki 1945 m. balandžio mėn.  pabaigos šios apskrities ūkiuose apsigyveno 946 šeimos, atvykusios iš Raseinių ir Tauragės apskričių. Per mėnesį naujakurių užimtų ūkių padidėjo iki 1.661. Per tris mėnesius Pagėgių apskrityje buvo užimta daugiau kaip trečdalis tuščių ūkių. Intensyvus persikėlimas vyko dėl to, kad apskrityje beveik nebuvo vietinių gyventojų – 1945 m. balandžio 7 d. duomenimis jų buvo vos 56, o atvykėlių – 1.047. Konfliktai dėl likusio turto ir kaimynystės su krašte likusiais ar į kraštą iš Vokietijos gilumos sugrįžtančiais vietiniais gyventojais lėtino naujakurių atsikėlimą.

1945 m. laikotarpis nuo kovo iki spalio buvo vienas intensyviausių užimant Klaipėdos krašto ūkius. Iki lapkričio 1 d. buvo apgyvendinta 60,35 proc. tuščių ūkių, tačiau vėliau naujakurių srautas sulėtėjo ir visiškai nutrūko 1947 m. pabaigoje. Tam įtakos turėjo tinkamų ūkių stoka, augantis vietinių gyventojų skaičius ir pasikeitusi Lietuvos TSR vadovybės politika žemės ūkio klausimais.

1948 m. viduryje Klaipėdos krašte prasidėjo masinė kolektyvizacija – prievartinis ūkininkų jungimas į kolūkius. Dėl šios priežasties buvo sustabdytas gyventojų perkėlimas į Klaipėdos krašto kaimiškas vietoves.

Neturtėlių pažymėjimai ir lengvatos. Ir samagonas

Naujakuriai į Klaipėdos kraštą persikėlė ne chaotiškai, o pagal nustatytą tvarką. Kiekviena Lietuvos TSR apskritis, iš kurios buvo perkeliami gyventojai, turėjo patvirtintas perkėlimo kvotas ir numatytas vietas Klaipėdos krašto apskrityse. Be to, tinkamais persikelti buvo pripažįstami tik tie gyventojai, kurie neturėjo arba turėjo labai mažai žemės. Gyventojai, persikeliantys į Klaipėdos krašto kaimiškas vietoves, turėjo pateikti pažymas apie ankstesnėje gyvenamojoje vietoje paliktą turtą ir gauti leidimą apsigyventi Klaipėdos krašte. Pavyzdžiui, iki 1949 m. pradžios į Klaipėdos kraštą iš Kretingos ir Tauragės apskričių persikėlė 213 ūkių, palikusių ankstesnėse gyvenamosiose vietose vidutiniškai po 7,69 ha žemės. Bendrai iki 1949 m. sausio 28 d. į Klaipėdos kraštą iš kitų Lietuvos TSR vietų persikėlė 2.187 naujakuriai, anksčiau vidutiniškai valdę po 8,27 ha žemės. Apie 3.700 likusių naujakurių anksčiau iš vis neturėjo ūkių.

1945–1947 m. naujakuriai gaudavo įvairias lengvatas: nemokamą ūkio perdavimą, žemės iki 15 ha suteikimą, nemokamo pervažiavimo paslaugą, 2.500 rublių dydžio naujakurio pašalpa ir dvejų metų atleidimą nuo žemės ūkio mokesčių. Taip Lietuvos TSR vadovybė siekė paskatinti naujų gyventojų persikėlimą ir užsitikrinti jų lojalumą sovietinei santvarkai.

Pirmieji naujakuriai Klaipėdos krašte galėjo rinktis tinkamiausius gyvenimui vietoves ir ūkius, tačiau tik paskyrimo vietos ribose. Ūkių paskirstymą vykdė Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių valsčių VK atstovai. Atvykusiems naujakuriams buvo pavesta įsikurti naujoje gyvenamojoje vietoje, pasiruošti pavasario sėjai, ją atlikti ir prižiūrėti greta esančius dar neapgyvendintus ūkius. Tačiau daugeliu atvejų jie elgėsi priešingai.

Apie pirmuosius naujakurius 1945 m. liepos mėn. rašytoja I. Simonaitytė atsiliepė taip: „Dabar girdžiu, kad iš Lietuvos labai daug žmonių keliami į Klaipėdos kraštą užimti tuščius ūkius. Tai geras dalykas. Ūkiai privalo būti prižiūrimi ir apgyvendinami. O Klaipėdos krašte nebėra nei vokiečiams nei vokietininkams vietos. Bet girdėjau, kad ne vienas ten atsikėlusiųjų pirmoj eilėj pasirūpino ne ūkio prižiūrėjimu, ne laukų apdirbimu, o samagono varymu. Klaipėdos kraštas buvo vienintelis kraštelis Lietuvoje, kur samagono niekas nežinojo. Juk ir aš pati išmokau tą žodį ištarti čia, Kaune“.

Nuosavybė? Konstitucijai prieštaraujantis „pririšimas“

1945 m. pabaigoje Klaipėdos apskrities VK pirmininkas S. Juozapavičius geriausiai apibūdino į Klaipėdos kraštą atvykusius naujakurius. Anot jo, dauguma jų buvo „laimės ieškotojai ir perėjūnai“.

Kita vertus, pirmieji naujakuriai taip elgėsi, nes nebuvo tikri dėl pastovaus gyvenimo gautame ūkyje. 1945 m. kuriant valstybinius ar visuomeninius ūkio subjektus arba juos reformuojant, naujakurių ūkiai būdavo perduodami valstybiniams arba visuomeniniams ūkio subjektams, o jiems pasiūloma persikelti į kitą, dažnai prastesnį ūkį. Be to, naujakuriai neturėjo teisinio pagrindo laikyti save ūkių savininkais. Naujakuriams buvo išduodami pastatų ir žemės perdavimo „Aktai“, kurie nesuteikdavo jiems nuosavybės teisės: jie negalėdavo jų parduoti, iškeisti ar įkeisti. Pastatų perdavimo akte buvo įrašoma, kad naujakuriui perduoti pastatai yra jam perduoti „laikinai valdyti“ arba išvis nenurodyta turto perdavimo sąlyga.

Žemės valdymo teisę patvirtinantys aktai pirmiesiems Klaipėdos krašto naujakuriams buvo išduoti tik 1945 m. birželio mėn., nes aktų išdavimas priklausė nuo žemės matininkų – tik jų išmatuotai žemei galėjo būti skiriami aktai. Dėl didelio naujakurių skaičiaus ir matininkų trūkumo šis procesas užtruko net iki 1949 m. Pagaliau pati Lietuvos TSR vadovybė iki 1945 m. vidurio neturėjo aiškios nuomonės dėl naujakuriams perduodamo turto teisėtumo. Pavyzdžiui, 1945 m. birželio 4 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretoriato Juridinis skyrius pareiškė Lietuvos TSR AT Prezidiumui nuomonę, kad 1945 m. kovo 24 d. Tauragės apskrities nutarimas, pagal kurį į Pagėgių apskritį „persikeliantiems duodama iki 15 ha žemės, gyvenamus namus ir žemės ūkio inventorių jų nuosavybei“, prieštarauja Lietuvos TSR Konstitucijai, nes naujakuriams perduotas turtas buvo valstybės nuosavybė, o žemė gali būti skiriama jiems tik „naudotis nemokami ir neribotam laikui“, t. y. be asmeninės nuosavybės teisės įgijimo.

Vienintelis dokumentas, iš dalies liudijęs naujakurio teises į ūkį, buvo „ančdėlinis“ draudimas (nekilnojamojo turto draudimo mokestis), kurį jie privalėjo mokėti nuo 1946 m. sausio 1 d.

Taigi, naujakurių teisės į ūkį reiškė tam tikrą jų „pririšimą“ prie naujos gyvenamosios vietos. Kai 1947 m. buvo įvesti progresiniai žemės ūkio mokesčiai ir įvykdyta pinigų reforma, o 1947–1948 m. baigėsi žemės ūkio mokesčių lengvatos, naujakuriai, nepakeliantys finansinės ūkių išlaikymo naštos, pateikė prašymus sumažinti ar panaikinti mokesčius ir prievoles, taip pat leisti jiems atsisakyti savo žemės. Norinčių atsisakyti žemės buvo ir tarp vietinių gyventojų. Tačiau vietos valdžia patenkino tik pavienius prašymus, dažniausiai nedarbingų, daugiavaikių ar karių šeimų. 1948 m. prasidėjusi masinė kolektyvizacija dar labiau sumažino naujakurių motyvaciją dirbti žemės ūkyje, todėl daugelis jų paliko „savo“ ūkius ir „išvyko nežinoma kryptimi“.

Svarbu pabrėžti, kad naujakuriai, savavališkai palikę ūkį, privalėjo grąžinti gautą pašalpą ir sumokėti visus anksčiau valdžios „dovanotus“ žemės ūkio mokesčius. Dėl to ūkius palikusių „naujakurių“ paiešką, remiantis apskričių VK pateiktais duomenimis, vykdė apskričių milicijos skyriai. Skolininkų dažnai nepavykdavo surasti, ypač kai jie išvykdavo į kaimyninę Kaliningrado sritį.

Kelios dešimtys naujakurių neteko ūkių 1948–1951 m. vykusių gyventojų trėmimų metu. Todėl siekdami išvengti valdžios persekiojimo, jie savo ūkius paliko valdyti pažįstamiems, giminaičiams ar likusiems šeimos nariams, kurie nebuvo suimti arba persekioti valdžios.

Naujakuriai ir vietiniai gyventojai buvo pradėti atleisti nuo žemės tik baigiantis kolektyvizacijai. Pavyzdžiui, 1949 m. lapkričio 15 d. Šilutės apskrities Juknaičių, Kintų, Saugų ir Šilutės valsčiuose nuo žemės buvo atleisti 346 gyventojai, arba 14,32 proc. visų individualių ūkių. Vidutinis atsisakytos žemės plotas sudarė 5,43 ha. Atleisti nuo žemės gyventojai dažniausiai likdavo gyventi ūkiuose, kuriuos jie užėmė 1945–1948 metais. Be žemės likę gyventojai stojo į kolūkius, įsidarbino tarybiniuose, pagalbiniuose ar miškų ūkiuose, o kiti išvykdavo gyventi į miestus.

Tuo metu ne visi gyventojai suprato, kad pasitraukimas iš žemės ūkio veiklos arba išvykimas į kitą gyvenamąją vietą vėliau taps pagrindu prarasti nuosavybės teisę į ūkį.