Žalias kalnas. Ir kaip bibliotekininkė jo žalumą gynė

Stipriausia Naumiesčio futbolo komanda „Makabi“ apie 1936 m. Iliustracija autoriaus.

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“

Iš vakarų i rytus perėję visą Naumiesti, dabar pasižvalgykime po jo šalutines gatves. Ten taip pat gražių žmonių gyventa, reikšmingų įvykių būta. Prieš akis – nedidukė, negausi namais, dviem – Žaliojo kalno ir Pavandenio pavadinimais įvardyta kukli ir tyli gatvelė. Net ne gatvelė, o paprasčiausias kelias, tokiu dailiu ratu pagal Vanagį apglėbęs senąjį Naumiesčio piliakalnį. Prasidėjęs nuo pavargėlių prieglaudos ir pasibaigęs rytinėje pusėje tuoj už Paitienės malūno tvenkinio. Tiesa, šiai, gatvelei priskirti dar du grafo Rionikerio statiniai, pagaliau mes savavališkai prie jų pridedame dar apie 1937 metus pastatytąsias kareivines. Bet juk ne gatvės ilgis ar namų gausa lemia jos reikšmę. Yra daug svarbesnių dalykų.

Buvusieji pavargėlių namai. Autoriaus nuotr.

Pirmasis šios gatvės namas – ilgokas, medinis „budinkas“ stovi bažnyčios papėdėje. Visą naumiestiškių bei aplinkinių kaimų gyventojų vieningai vadintas „ubagynu“. Niekaip kitaip! Nė su kirviu neišmušamas šis nepagarbus pavadinimas – ubagynas, ir viskas. Pats žodis byloja, jog šis namas nuo pat pradžių tikslingai buvo skirtas apgyvendinti didžios senatvės sulaukusius, jau nebeįstengiančius duoneliauti ir save kaip nors išmaitinti elgetas. Taip pat skirtas priimti visokius padegėlius, pavargėlius, apskritai visus tuos, kurie savo amžiaus pabaigoje jau nebeturi kur savo galvelę priglausti. Pradžioje šis statinys buvo mažėlesnis, turėjo vos dvi patalpas. Viena buvo skirta elgetoms vyrams, kita moterims. Apgyvendintieji maitinosi parapijiečių suaukotais maisto produktais, bažnyčia, kiek įstengė, skyrė piniginių lėšų, ne vienas turtingesnis naumiestiškis yra paskyręs ir didesnę sumą. Klebonas kartas nuo karto iš sakyklos pagraudendavo savo ganomuosius, kad žmonės ir toliau neužmirštų mielaširdingystės. Jo balsas nežūdavo tyrose – taip ir elgtasi. Dažniausiai su ką tik iškeptos duonos gabalu, ką tik pamelžto pieno puodyne ar vienu kitu kiaušiniu tėvai šitą namą pasiųsdavo savo jau kiek prakutusį vaiką. Gražu ir dora!

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, ją pradėjo grįžti kiek praturtėję lietuvaičiai iš Amerikos. Ir ne tik iš jos. Viena tokia reemigrantė, K.Kuisio sesuo, parkakusi iš Pietų Afrikos, skyrė lėšų neturtėlių namui padidinti, praplėsti. Tuokart jis buvo perstatytas, įgavo iki dabar išlikusį pavidalą. Ta proga prie pastato priekinės sienos buvo pritvirtinta lenta su fundatorės pavarde. Dabar jos jau nebėra, nežinia, kas ją pasiėmė, o gal net nepasiėmė, o paprasčiausiai kur nors numetė.

Čia apgyvendintos neturtėlės savo ruožtu taip pat nesėdėjo rankas sunėrusios – įžiūrinčios verpė linus, vilną, mezgė pirštines, „pančiakas“, šalikus. Vaikščiojančios talkininkavo švarinant bažnyčios šventorių, pačius maldos namus. Šalia ubagyno dar 1937 ar 1938 m. valdžios buvo nutarta pastatyti namus Naumiesčio šauliams. Sako, ir pinigai jau buvę paskirti, bet atėjo 1940 m., ir ši idėja buvo negrįžtamai palaidota. Pokario metais nauji įnamiai įprastu neturtėlių statusu jau nebepriimti, kaip kitaip, tarybų valdžios metais elgetų juk nebuvo.

Dabar šis statinys visai neprastai atrodo, jis gražiai aliejiniais dažais perdažytas. Reikėjo! Istorija tokia. Naumiesčio valsčiaus Juodžių kaime gimęs Zigmantas Balčytis 2001 – 2005 m. tapo Lietuvos kelių ir susisiekimo ministru. Savo kraštiečių nepamiršo, rado galimybių juos vienaip ar kitaip pamaloninti – skyrė lėšų krepšinio aikštelei įrengti. (Autorius čia netikslus – lėšų krepšinio aikštelei skyrė taip pat kraštietis Rimantas Cibauskas – redaktoriaus pastaba). Taip jau tikosi, jog vieta jai parinkta prie Vanagio upelio, visai šalia aptariamų pavargėlių prieglaudos. Į aikštelės atidarymo šventę atvažiavo ministras Z.Balčytis, atvyko Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas, rajono vadovai. Ta proga suieškota lėšų ir ubagynui perdažyti. Bet ši istorija dar turi pikantišką tęsinį. Ministro rūpesčiu Naumiesčio bažnyčiai buvo dar užsakytas ir išlietas naujas varpas. O čia liejikai jau persistengė: varpe buvo iškaldinta dar ir Z.Balčyčio pavardė. Kilus visokioms kalboms, tos raidės buvo kaltu „užplaktos“…

Toliau už pavargėlių prieglaudos kelias kyla Žaliąjį kalną, svarbiausią Naumiesčio pačios seniausios istorijos vietą. Net ir dabar ji apvaikščiojęs, prieitum vieną ir tą pačią išvadą: geresnės vietos pasistatyti gynybinę pilaitę vargu ar rastum.

Naumiestiškis Žaliakalnis 34,6 m iškilęs virš jūros lygio, iš vakarinės ir šiaurinės pusės jį supa Vanagis, pietinė pusė baigiasi ganėtinai stačia pakriauše. Tvirta rąstų siena, žemės pylimu apsaugoję rytinę pusę, vietos gyventojai turėjo patikimą gynybos bastioną. Ar čia, ant Žaliojo kalno kada nors stovėjo „drūta“ pilis? Stovėti tai stovėjo, kitaip istorikai, archeologai šios vietovės vieningai nevadintų piliaviete. Ar ji buvo „drūta“, neaišku. Kryžiuočių ordino šnipų liudijimo pagrindu sudarytas 1384 – 1402 m. kelių į Lietuvą aprašymas Wegeberichte Naumiesčio pilies (vartojant dabartinį vietovardį) nemini. Kada ji stovėjo? Istorinėje literatūroje atsargiai prasitariama, kad ji buvusi pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje. Tiesa, yra ir beapeliacinių tvirtinimų. Istorikas T.Narbutas juodu ant balto rašo, jog Ordino magistras Henrikas von Kniprodė 1360 m. šiose apylinkėse pastatė pilį.

Tačiau Narbutas buvo romantikas, svajotojas, su istorijos faktais elgėsi kaip jam atrodė gražiau. Toji kryžiuočių pastatytoji pilis, pagal jo duomenis, stovėjusi prie Tenenio. Betgi šis upelis prasideda mažų mažiausiai už 18 km. šiaurę nuo dabartinio Naumiesčio. Arčiausiai prie mūsų miestelio jis priartėja ties Gardamu, tačiau ir tuo atveju iki jo, visi naumiestiškiai žino, dar nemažas kelio tarpas – 6 kilometrai. Chm, pastatyta 1360, o 1384 m. sąraše jos jau nėra… Abejonių vis daugėja – vakariau Naumiesčio, dešiniajame Šusties krante galima apžiūrėti Venckų piliavietę. Nuo Žaliojo kalno iki jos gal koks kilometras, tikrai ne daugiau. Ar ne per tiršta pilių šioje nedidelėje teritorijoje? Bet vėlgi, jeigu jos stovėjo ne vienu metu, įmanoma. Bala nematė, ne mūsų reikalas tokius klausimus iškedenti, juos atsakyti. Tegu procevoja istorikai.

XVIIII a. antroje pusėje Žaliakalnyje grafai Rionikeriai pasistatydino reprezentacini pastatą (neretai jis įvardijamas ir skambesniu rūmų pavadinimu), o plote tarp jo ir bažnyčios per keletą metų įkurdino parką. Jame užveistas sodas, pavasariais baltu vainiku jame sužydėdavo obelys, kriaušės, vyšnios, trešnės, slyvos, suvešėdavo juodieji ir raudonieji serbentai, avietės, agrastai. Pasodinta taip pat liepų, klevų, įrengta suolelių ramiam poilsiui. Minimas dar tvenkinys su sala, net žvėrynas. Taigi vos ne rojaus kampelis Rionikeriams bei jų svečiams. Savaime suprantama, ne vyžotiems baudžiauninkams. Tačiau laikai keitėsi, tarpukario metais šiame jau visuomeniniame parke naumiestiškiai rengė valstybines šventes, gegužines. Nepakeičiama šokių aikštele tapo medžiais apsodintas, šokėją koją kaip stalas suplaktas žemės plotelis. Kitoje aikštės dalyje sportuota.

Pastebėsime, kad apie šią laisvalaikio leidimo formą kažkodėl mažai tekalbėta, retokai vos vienu kitu sakiniu ji prisiminta. Iš tikrųjų naumiestiškiams, neturėjusiems jokio sporto aikštyno, Žaliasis kalnas buvo tapęs stadionu. Norėjusieji žaisti vis populiarėjanti futbolą buvusiame parke patys kiek palygino aikštelę piliakalnio pietinėje papėdėje, pasistatė futbolo vartus. Ilgais vasaros vakarais čia netilo rungtyniaujančią balsai, kamuolio bumpsėjimas. Ketvirtajame dešimtmetyje buvo suburtos net kelios futbolo komandos – tokias sudarė Naumiesčio kareivinėse įkurdintas 7-jo pulko bataliono kariškiai (ji pavadinta pretenzingu Žaibo vardu), jais pasekė miestelio jaunimas, galiausiai žydai. Tie buvo organizuočiausi, sudarė savo, kaip dabar sakytume, nacionalinę komandą ir pavadino ją tradiciniu Makabio vardu (pavadinimas nuo žydų nacionalinio didvyrio Judo Makabėjaus, vadovavusio pergalingam judėją sukilimui prieš pavergėjus graikus). Ši komanda treniravosi gal sistemingiausiai, tad laikyta stipriausia ne tik Naumiestyje, bet ir visame šiame regione. Po Lietuvos krepšinio rinktinės laimėto Europos čempionato 1937 m. naumiestiškiai Žaliajame kalne įsirengė dar ir krepšinio aikštelę, o po pakartoto triumfo Kaune 1939 m. ši sporto šaka rado daugel pasekėjų. Tiesa, ryškesnių šios sporto šakos žaidėjų nei tuo, nei vėlesniais metais lyg ir neatsirado. Mažiau populiarus buvo tinklinio sportas, tačiau ir jam įrengta aikštelė, įkasti du stulpai tinklui pritvirtinti. Vietos visiems pakako, ši natūrali, pačios gamtos duota poilsio zona apėmė didoką, maždaug 5 ha žemės plotą.

Sportuota ir po karo. Tuokart pasiryžta suburti „tikrą“ futbolo komandą. Jai treniruotis, o tuo labiau rungtyniauti žūtbūt reikėjo tinkamų matmenų aikštės (tuo metu reikalauta, kad mažiausias jos ilgis privalo būti 90, plotis 45 metrai). Naumiestiškę futbolo aikštę lengviausiai galima buvo prailginti jos ribą nukėlus pietų pusę. Tačiau tokiu atveju būtų reikėję nukirsti čia augusius, plačiu šakų vainiku suvešėjusius ir visą aikštę puošusius medžius ir dar nukasti senkapi. Šventvagiškas darbas! Vis tik jo ėmėsi komjaunimas. Naumiestiškis Antanas Kaniauskis, tuo metu dirbęs Šilutės apskrities sporto komiteto pirmininku, aiškino: nesijaudinkit, medžius pašalinę, mes, komjaunuoliai, pasodinsime kelis kart daugiau naujų. Naumiesčio bibliotekos vedėja Jadvyga Verpečinskienė pakeltą kirvi mėgino sulaikyti, aiškino vieniems, aiškino kitiems, skambino vienur, skambino kitur. Viskas veltui, komjaunimo iniciatyvai pritarė aukštesnė valdžia, ir senkapio neliko. Pastebėsime, kad jisai iš tikro buvo vertas išsaugoti, iki šiol archeologai tėra apžiūrėję 4 jo kapus. Tie datuoti XV amžiumi. Aptikta palaidojimo liekanų, XVI – XVII a. žalvarinis žiedas.

Dabar jau „normalioje“ futbolo aikštėje būsimuosius šio žaidimo meistrus treniruoti ėmėsi buvęs Šilutės futbolo komandos žaidėjas Čižauskis. Po kurio laiko visiems atrodė, kad jau neprastai kamuolį valdė Antanas Lecius, Klemensas Sūdžius, Antanas Jankauskas, Aleksas Mockus, Antanas Mockus, dar kitas Sūdžius, žydas Rafaelis Laskis, žinoma, pats Čižauskas bei dar keli šio žaidimo meistrai. Kiek pasitreniravę vyrai nutarė pasitikrinti, kiek daug jie pasiekė futbolo mene, tad draugiškų rungtynių pakvietė šilutiškę komandą, tuokart jau pakankamai žinomą, oficialiai Lietuvos futbolo federacijoje registruotą komandą. Vieną šeštadieni ar sekmadieni tie ir atvyko, rungtynės prasidėjo. Kai tik šilutiškių smūgiuotas kamuolys pataikydavo į vartų plotą, taip ir įvartis. Pirmasis kėlinys baigėsi 0 : 6. Kad rungtynės bent kiek taptų įdomesnės, šilutiškiai nutarė paskolinti savo vartininką. Daug patikimesnį, kovose užgrūdintą. Ir iš tikrųjų, antrasis kėlinys įvarčiais toks gausus jau nebuvo, tas pralaimėtas 0 : 3. Galutinis rezultatas 0 : 9. Naumiestiškiams linksma nebuvo.

Pokario metais Žaliasis kalnas ir toliau tarnavo naumiestiškiams. Čia linksmintasi, sportuota, vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojai parkan atsivesdavo savo auklėtinius pažaisti krepšinį, tinklinį, pradinių klasių mokytojai su mažaisiais mokinukais rinko ir rūšiavo lapus, mokėsi pažinti medžius bei kitus augalus. Kartą jos įkalnėje sustoję koncertavo Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėjai, muzikantai, dainininkai. Ir šiandien parkas džiugina akį bei širdį. Kaip ir seniau lapoja liepos, klevai, tujos, ievos, auga retokas europinis maumedis. Tiesa, šie augmenys jau senyvi, o naujų pasodinta negausiai. Ši gamtos turtą privalu saugoti bei puoselėti.

Stipriausia Naumiesčio futbolo komanda „Makabi“ apie 1936 m.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Žalias kalnas. Ir kaip bibliotekininkė jo žalumą gynė"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*