Žagatpurviai. XVII a. pradžia – XX a. vidurys. Istorija.

Buvęs muitinės pastatas dabar.Buvęs muitinės pastatas dabar.

Žagatpurviai – tai kaimas, kuris pirmą kartą minimas prūsiškuose archyvuose 1684 metais kaip Zaggatpurwen (Gergen Mischt). Tuo tarpu Juozapo Narūnavičiaus – Naronskio žemėlapyje jis figūruoja jau 1673 m. kaip SegatPorwe. Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje aptinkamas pirmasis įrašas dar 1659 m., tai pats pirmiausias gyvenvietės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Vėliau Prūsijos karalystės dokumentuose kaimo pavadinimas rašomas kaip Zagatpurwen arba Zaggatpurwen ir yra artimiausias šiuolaikiniam pavadinimui. Šis pavadinimas kilęs iš senosios kuršių (latvių) kalbos, kuris reiškia Šarkų pelkė (latviškai „žagata“ – šarka, „purvs“ – pelkė). Daugelio Klaipėdos krašto gyvenviečių atsiradimą įtakojo nuo XIII amžiaus mūsų kraštuose gyvenusios kuršių ir latvių gentys. Jų autentiški pavadinimai išliko iki mūsų dienų.  Suvokietintas pavadinimas Szagatpurwen iki šiol dažniausiai naudojamas visuose išlikusiuose Rytų Prūsijos dokumentuose. 1734 m. šalia minėto pavadinimo buvo naudojamas ir kitas „Gerge Mischtzogallen“ (Misčiogale). Tačiau tais pačiais metais vėl naudojamas tik „Zagatpurwen“ pavadinimas. Praėjus keturiasdešimt metų, rašytiniuose šaltinuose jis minimas dar ir kaip „Gerge Mischken“ (Gergmiškiai). Dar Po 11 metų, jis šiek tiek pakeičiamas į „George Mischten“. Nuo devyniolikto amžiaus pradžios iki 1938 metų kaimas buvo vadinamas jau tik „Szagetpurwen“, ir nuo 1939 atgavo savo pradinį pavadinimą vokiečių kalboje Szagatpurwen.

Gyvenvietė galėjo būti įkurta dar keletu šimtmečių anksčiau, XII amžiaus pradžioje, tuo metu iš Kuršių nerijos pasitraukus ten gyvenusiems kuršiams. Vėliau daugelis iš jų išmirė per Didįjį marą (1709-1711 m.). Po maro kaime vis dar gyveno išlikę senųjų prūsų – kuršių palikuonys bei lietuviai, atsikraustę čia gyventi iš Didžiosios Lietuvos.

XVIII amžiaus pabaigoje apie gyvenvietę rašoma, jog ji turėjo 8 ūkius ir karališko kaimo statusą, būtent priklausantį karalystei. Praėjus 18 metų nuo aštuoniolikto amžiaus pradžios, per tą laiką buvo atsisakyta lažo darbų visoje Prūsijos žemėje. Žagatpurviai jau turėjo 11 ūkius ir mišraus kaimo su vėjo malūnu kategoriją. Laikui bėgant, po Vokietijos ir Prūsijos susivienijimo, 1872 m. prasidėjus reformoms ir siekiant suvokietinti kraštą, kaime tuo laiku jau gyveno 7 vokiečių šeimos. Tuo tarpu prieš metus iki Prancūzijos ir Prūsijos karo čia buvo vos 4 vokiečių ūkiai. Tuo pačiu metu kaimo apylinkėse buvo atsodinami miškai, beveik išnykę dėl nevykusios žemės reformos ir nuolatinio eksporto į Vokietiją bei Angliją. 1878 m. Žagatpurvių miškas ir didžioji dalis tyrlaukių prijungta prie ką tik įsteigtos Norkaičių urėdijos. Gerėjant ekonominei situacijai, 1892 m. apskrities valdyba nusprendė nutiesti 6 kilometrų akmeninį plentą Saugos – Žagatpurviai. Deja, projektas patvirtintas buvo tik po 8 metų.

XX a. pradžia kaimui tapo „aukso amžiumi“ – Žagatpurviuose gyveno 277 žmonės. Apskrities adresų knygoje šalia gyventojų pavadžių rašoma, kuo nurodytas asmuo vertėsi pragyvenimui. Šiame sąraše galima aptikti įvairiausių, kartais net unikalių profesijų atstovų, pavyzdžiui, verteiva ar įprastesnes, kaip nuomininkas ar įgaliotinis.

1912 metais buvo pastatyta muitinė, kareivinės, karininko namelis, nutiestas plentas. Po metų pasienio perėjimo punktas nukonkuravo Degučių muitinę pervežtų prekių kiekiu. Pro šią muitinę į Prūsiją per sieną be muito buvo gabenami Lietuvoje supirkti akmenys betono gamybai. Iki pat Mažosios Lietuvos prijungimo kursavo vežimai, pakrauti akmenimis maršrutu Švėkšna-Dovilai.  Atsiradus pasienio perėjimo postui, atvėrė  naujos galimybės praturtėti visiems kaimo žmonėms. Žagatpurviai sparčiai augo.

1914 metais rugpjūčio 2 dieną, prasidėjus I Pasauliniam karui, rusų žvalgai perėjo valstybinę sieną ties Žagatpurviais, tačiau įsibrovėliai, palikę 6 žuvusiuosius, pasitraukė nesugebėję pasipriešinti operatyviai atvykusiam motorizuotam pastiprinimui iš Tilžės. Antras mūšis kaimo apylinkėse įvyko tų pačių metų lapkričio 17 dieną tarp Ramučių ir Žagatpurvių. Mažosios Lietuvos karių pusėje žuvo keturi ir vienas sužeistas, o priešas neteko trisdešimties.

Karui įpusėjus, 1916 metais kaime pagaliau buvo nutiestas akmenimis grįstas kelias iki pat Lietuvos – Vokietijos sienos. Nuolat didėjantis gyventojų skaičius pasiekė 277 žmones, oficialiai dauguma iš jų užsiėmė ūkine veikla. Bet, ko gero, pagrindiniu vietinių gyventojų pragyvenimo šaltiniu tapo jau ne vienerius metus gabenama kontrabanda. Gretimuose Virkytuose pastatytuose sandėliuose savo laiko laukė šimtai litrų alkoholio ir kitų nelegaliai gabenamų prekių siuntos. Dar ankščiau, lietuviškos spaudos draudimo metais pro šias vietoves keliaudavo knygnešiai.

Nuo 1923 metų sukilimo prie Didžiosios Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, pasikeitusi valdžia nusprendė panaudoti muitinės pastatus kitiems tikslams. Čia buvo įsteigta internatinė mergaičių mokykla. Apskrities valdžia rūpinosi sukurta įstaiga: po kelerių jos gyvavimo metų mergaitėms aprengti buvo nupirkta 78 metrai audinio žieminiams sekmadieniniams rūbams pasiūti ir 50 m. medžiagos šiltoms žiemos striukėms. 1932 metais, vietiniame „Memel Dampfboot“ laikraštyje buvo parašytas straipsnis apie puikų šios mokyklos vadovą Emilį Naujoką, dirbusį ten nuo 1926 m. Norisi paminėti tai, kad 1925 metais gegužės 15 dieną kaimelio gyventojai prisidėjo gesinant Švėkšnos miestelio gaisrą. Gaisrininkų ekipa buvo nedelsiant išsiųsta gesinti liepsnojantį miestelį.

1939 m. Vokietijai aneksavus kraštą, prislopęs kontrabandos verslas vėl atsigavo. Bet neilgam – iki II Pasaulinio karo pradžios. Lietuviškoje spaudoje kartas nuo karto pasirodydavo pranešimai apie sulaikytus kontrabandininkus, gabenančius prekes.

Karas smarkiai sumažimo gyventojų skaičių, tuo metu Heydekrug‘o (Šilutės) apskrities adresų  knygoje įvardinti tik apie pusšimtis kaimo gyventojų. Norėčiau pridurti, kad nėra duomenų apie 1939 m. surašymą. Remdamas Virkytų surašymo dokumentacija manyčiau, kad gyventojų skaičius galėjo būti apie 450. Veikiausiai daugelis iš jų privalėjo tarnauti vokiečių kariuomenės daliniuose. Po vokiečių pralaimėjimų, išsigandę komunistines valdžios represijų, dalis jų bėgo su besitraukiančia kariuomene. Vieni liko Vokietijoje, kiti, persikėlę per Atlantą, apsigyveno Amerikoje.

Iki karo kaimelis priklausė Lapinų valsčiui, Virkytų seniūnijai. Tikintieji priklausė iš pradžių Verdainės parapijai, o nuo 1844 m., pastačius Saugų bažnyčią – Saugų parapijai. Sovietų vadovai, pertvarkydami ūkį, 1950 m. prijungė  pirmiausia prie Inkaklių apylinkės kartu su kitu Mažosios Lietuvos Virkytų kaimu, o 1976 metais jis tapo Švėkšnos apylinkės dalimi. Naujausiais pokario meto gyventojais tapo atvykėliai iš skirtingų Lietuvos kraštų, o tie, kurie liko po karo, „atšilus“ politiniam klimatui vienas po kito emigravo į Vokietiją.

Visi kaimo žmonės dirbo „Ašvos“ tarybiniame ūkyje. Palaipsniui kaimo žmonės dėl vykdytos melioracijos buvo iškeldinti į Inkaklių kaimą, o sodybos buvo sulygintos su žeme. Upelis Alksna, tekantis iš šiaures vakarų, virto melioracijos kanalu. Iš kadaise Žagatpurviuose stovėjusių 50 sodybų liko tik 10. Vis tik gyvenvietė po truputį atsigauna po visų negandų, ištikusių kaimelį per ilgą ir įvairią jo gyvavimo istoriją.

Gyventojai

Šitoje straipsnio dalyje norėčiau šiek tiek papasakoti apie Žagatpurvių  kaimo gyventojus – paprastus žmones, gyvenusius čia nuo septyniolikto amžiaus vidurio iki pat II pasaulinio karo pabaigos. Tai tiesiog demografinė gyventojų apžvalga, sudaryta iš įvairiausių laikmečių dokumentų.

Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios gimimo metikuose 1652-1679 m. figūruoja tokios pavardės, kaip : Michael Powilaytis, Gregorij Warnaytis, Andrea Kasius, Anna Mierayte, Valienti Stankaitis, Joannis Simutaytis, Anna Skieraite, Joannis Griazaytis, Kriarste Skaliszayte, Vilgelmus Urbimeizys, Warna ir t.t.

Prūsijos karalystės rašytiniuose šaltiniuose kaimo gyventojai paminėti 1710 – 1728 m.: Verdainės bažnyčios knygoje įrašyta apie 20 šeimų. Tai sąrašai pakrikštytų kūdikių. Dažniausiai pasitaikančios lietuvininkų ir kuršiškų (latviškų) šeimų pavardės: Jurgis ir Katrina Wilks, Bruzis ir Urte Druskis, Mikelis ir Ilze Kalvis, Meyze (latviškai „maizė“ reiškia duona) ir Katarina Kristup, Meizis ir Agnita Martins, Kristups ir Katrina Meyzis (Mazis), Mikelis ir Madlina Meyzis, Albrekts ir Ilze Meyzis, Jurgis ir Katrine  Peteraitis, Klimkus ir Elze Warna, Jurgis ir Katarina Jokczio Zents (Jokšo Žentas), Audrutis ir More Katkus, Dawids ir Katarina Mayzis, Klumbis ir Katarina Klimkatis.

Kitam dokumente paminėtame kaime 1736 m. gyveno beveik tos pačios šeimos: Andrutt Meyse, Willem Meyse, Christoh Meyse, Jurg Wilckins, Jurge Quauda, Hans Warna, Hans Baugscha, Andrutt  Katkus. Gyventojų skaičiaus sumažėjimą lėmė maras, nusinešęs pusę krašto žmonių.

Sekantis žemės valdymo dokumentas išleistas 1754-1760 m. Jame be minėtų Willem Meysze, Christoph Meysze, Jurge Wilkins, Hans ban Warna, Endrut Katkus atsirado ir naujakurių: Urban Schmidtatis, Christoph Pilibeit ir David Szubbin (galbūt jis buvo žydas, nes kaimo kapinėse yra kitatikių stiliaus antkapis).

Praėjus trisdešimčiai metų, sekančiame dokumente sutinkame jau visai kitus žmones. Tai surišta su nuolatine migracija, o taip pat su tęsiama valdžios kolonistų apgyvendinimo politika. Čia tokios pavardės, kaip Jurgis Strunkait (gimęs 1776 metais),  Friedrich Strunkatis, Jurgis Schetttait ir dar kelios. O tokios kaip  Johann Kraft, Johann Sieg Zander ir Michel Stoltz, Schenck sutinkamos vėlesniuose įrašuose. Likusios pavardės daugiau neminimos, pavyzdžiui: Gottlieb Klamper, Carl Schaack.

XIX amžiaus pradžioje, 1832 metais aptinkamos be jau minėtų Gottlieb Sieg, Liudwig Kraft, Stolz, Gottlieb Strunkait (Strunkaitis) ir kelios naujos pavardės: Liudwig Heydek, Adolph Klein, Putz, Fridrich Stolz, Caterine Mikloneit, Fridrich Schenk, Miks Greitscius, Johann Margwald. Sutinkame  vos keletą lietuvininkų pavardžių. Minėtais 1872 m., Prūsijos imperijos valdžiai uždraudus lietuvių kalbos naudojimą‚ prasidėjo lietuvininkų nutautėjimo laikas.

Prabėgus dar 80 metų, 1912 m. matome nutautėjimo pasekmes. Tuo metu surašytų gyventojų skaičius pasiekė savo viršūnę. Štai tik lietuvininkų pavardžių duomenys iš adresų knygos: Helena Galinat (Gailenaitis), Martin Grast, Jons Grigoleit, Jons Kallwellus, Paul Kissus, Ferdinand Lapat, Eduard Mertins, Erdmann Mikszus, Jurgis Nopens, Christoph Reisgies, Jakob Saknus, Martin Saknus, Willem  Skrabs, Emil Stories, Franz Stropies, Tamsheit, Richard Usseleit, Adam Uszpurwies, Michel Warszkies ir seniausia lietuviška pavardė – Klimkeit, minėta nuo XVIII amžiaus pradžios. Šios pavardės sudarė tik labai nedidėlę dalį visų kaimo žmonių. Visos kitos  paminėtos pavardės yra vokiškos, tarp jų ankščiau sutinkamos: Klein, Putz, Stolz, Zander.

Paskutinis vokiškas dokumentas – adresų knyga, datuojama 1943 m., parodo kiek žalos kaimui padarė karas. Įrašyti tik likę 46 gyventojai. Lietuvininkų pavardės išlieka beveik tuos pačios: Grast, Kalwellis, Kerat, Kraudszun, Mertins, Mikloweit, Nopens, Padags Saknus, Smoneit Uszpurwies. Kai kurie iš jų, nepanorėję palikti savo namų, daugiausia vyresniojo amžiaus žmonės liko gyventi savo namuose ir buvo palaidoti  kaimo kapinėse. Paskutinis senasis vietinis gyventojas Martin Graszt (beje, minimas adresų knygoje) palaidotas 1955 m. evangelikų liuteronų kapinėse. Dar vienos mažos kapinaitės  yra aptiktos miške. Atvykėliai lietuviai užėmė tuščias sodybas, pradėdami naują puslapį kaimo istorijoje.

Šaltiniai:
J. Sembritzki,U. Bittens Šilo karčiamos krašto istorija. 2008 (1920).
Algirdas Matulevičius. Prūsai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje. Lietuvininkų kraštas 1995.
Informacija ir žemėlapis internete: Szagatpurwen GenWiki
E-paveldas, Wikipedia, D.Kiseliūnaitė. Kuršių nerijos asmenvardžiai kaip gyventojų etninės sudėties liudininkai. Baltistika VI priedas 2005.
www.wiki-de.genealogy.net/Szagatpuwen.
www.kartenmeister.com/prewiew/City.asp?CitNum=106
Nuotraukos iš asmeninio E.Šuldiakovo archyvo.

2 Komentarai "Žagatpurviai. XVII a. pradžia – XX a. vidurys. Istorija."

  1. Dėkoju straipsnio autoriui už įdomų ir labai informatyvų straipsnį. Su pagarba Šviesuoliui iš mano gimtinės. Edita Barauskienė.

  2. Esu dėkinga straipsnio autoriui už labai įdomų ir informatyvų straipsnį apie mano gimtinę.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*