Šilokarčemos vaistininkas Bernhardas Theophilas Settegastas ir archeologija

Šilokarčemos turgaus aikštė, kur nuo 1853 m.  ir galėjo būti minėta vaistinė.Šilokarčemos turgaus aikštė, kur nuo 1853 m. ir galėjo būti minėta vaistinė.

Dažnai likimas praeities tyrinėtojams lemia netiesiogiai susitikti su seniai užmirštomis asmenybėmis, o tada tarsi gauni užduotį tuos žmones grąžinti atimintin, nes jie to verti. Tiesiog seki laike apsitrynusiais jų veiklos pėdsakais ir atrandi praeitų epochų spalvas bei kasdienybės pojūtį.

Turėjau laimę dirbti su Klaipėdos krašto archeologiniais radiniais iš buvusio Karaliaučiaus „Prussia“ muziejaus, kuriuos savo piešiniuose ir aprašuose dar prieš II pasaulinį karą įamžino vokiečių archeologas Herbertas Jankuhnas. Savo kartoteką, rinkdamas medžiagą disertacijai, jis sudarinėjo Karaliaučiuje. Originalūs radiniai pražuvo ar prarado metrikas II pasaulinio karo pabaigoje. H.Jankuhno archyvas šiuo metu saugomas Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centre Šlezvige (Vokietija). Paskiruose popieriaus lakštuose buvo nupiešti ir aprašyti radiniai iš Šilutės arba Šilokarčemos (Heydekrug), tarp kurių buvo ir retos, pirmųjų dešimtmečių po Kristaus, segės, patekusios į mūsų pamarį iš tolimų Romos imperijos provincijų. H.Jankuhnas, apžiūrinėdamas tas seges Karaliaučiuje, pasižymėjo, kad jos kilusios iš pono Settegasto rinkinio.

Kas gi buvo ši mįslinga asmenybė, kuri trumpai paminima Johano Sembritzkio ir Arturo Bittenso Šilokarčemos apskrities istorijoje, kaip Šilokarčemos vaistininkas Settegastas, perėmęs vaistinę 1837 metais ir baigęs šią savo karjerą 1889 m.? Atrodytų sausa ir nuobodoka profesija, bet visai kitaip ima atrodyti, kai jau pirmuose leidinio Lietuvių literatūrinės draugijos sąsiuviniuose randamas Settegasto, kaip senienų rinkėjo, vardas.

Vokiečių draugijos „mirštančios“ kultūros fiksavimui atsiradimas

Lietuvių literatūrinė draugija [Litauische literarische Gesellschaft] Tilžėje buvo įkurta 1879 metais spalio 14 d. Ją kuriant buvo sutelktos ne tik vietinės kultūros ir mokslo žmonių pajėgos Rytprūsiuose, bet taip pat į savo veiklos lauką siekta pritraukti tyrinėtojų iš užsienio. Prieš pat draugijos įkūrimą spalio 11 d. Londone leidžiamame „Athenaeum“ pasirodė trumpa informacija: „A circular has been issued inviting philologists and all interested in historical or ethnographical research to aid in the preservation of the Lithuanian language, which it would appear, is being rapidly forced out by existence by German, Polish and Russian…“ (Neseniai išsiuntinėtas aplinkraštis, kviečiantis kalbininkus ir visus besidominčius istoriniais ar etnografiniais tyrinėjimais susitelkti vardan lietuvių kalbos, kuri, pasirodo, yra smarkiai išstumiama vokiečių, lenkų ir rusų kalbų vartosenos, išsaugojimo). Taigi draugija, visų pirma, buvo skirta gelbėti ir fiksuoti mirštančios lietuviškos kultūros elementus.

Draugijos statutas prasidėjo sakiniu: „Lietuvių literatūrinės draugijos dėmesio centre yra siekis renkant ir užrašant išsaugoti mokslui visa tai, kas susiję su Lietuva ir lietuviais, ar tai būtų kalbos, istorijos, etnografijos ir panašūs dalykai“. Čia būtina atkreipti dėmesį, kad apibūdinimas Lietuva čia visų pirma reiškė vadinamąsias lietuviškąsias Rytų Prūsijos provincijas, tą arealą, kurį mes šiandien dažniausiai vadiname Mažąja Lietuva. Reikia iškart pažymėti, kad draugijos kūrėjai (bent jau pradžioje) nesiekė kokių nors politinių tikslų sukurti atskirą politinį lietuviškų žemių darinį. Atvirkščiai, dažniausiai būtent nebaltiškos kilmės visuomenės elito atstovams galima padėkoti už vadinamosios Prūsų Lietuvos identiteto formavimą ir tapatinimąsi su juo.

Tokios tapatybės pavyzdys gali būti žvejybos inspektorius (aukšta pareigybė) Ernstas Wilhelmas Beerbohmas, Lietuvių literatūrinės draugijos nario, rusniškio Ernsto Anckerio senelis. Štai kaip Sembritzki ir Bittens Šilutės apskrities istorijoje aprašo, kokį įspūdį jis sudarė 1863 m. lydėdamas Vokietijos kronprincus (jau būdamas 77 metų): „Birželio 13 d. kronprincas Frydrichas Wilhelmas ir kronprincesė Viktorija garlaiviu atplaukė iš Klaipėdos į Skirvytę, kur dalyvavo lašišų žūklėje. Vyresnysis žvejybos inspektorius Beerbohmas papasakojo kronprincui apie lietuviškus papročius ir atsakinėjo į kronprincesės, kuri kalbėjo tik angliškai ir kurios kalbą inspektorius puikiai mokėjo, klausimus. Su rūmų dama jis kalbėjosi ir prancūziškai, o savo įtaigų pasakojimą apie kopų smėliu užpustytą Karvaičių kaimą užbaigė savo paties sukurtu elegišku eilėraščiu „Paskutinis Karvaičių medis“. Vienas palydos karininkas, tiriamai stebėjęs vyresnįjį žvejybos inspektorių (ypač jo originalų senamadišką apdarą – trumpą švarką su kabėmis ir ąselėmis, plačias kelnes, ilgaaulius užraitotus batus ir šiai iškilmingai progai priderintą cilindrinę skrybėlę), priėjo prie inspektoriaus ir pastebėjo, kad jam, kilusiam iš pietų Vokietijos, teko daug girdėti apie lietuvių ūkininkų išprusimą, betgi šiuokart jis privaląs pareikšti savo ypatingą susižavėjimą tuo, kad čia esama tokios aukštos kultūros žmonių“ (Jono Jonaičio vertimas).

Taigi, karininkas Beerbohmo įvaizdžio buvo apgautas – po ja slėpėsi daug po Europą keliavusio, plačiai išsilavinusio, be kita ko ir lietuvių tautosakos bei archeologinių radinių rinkėjo, asmenybė iš turtingos pirklių giminės Klaipėdoje, tame tarpe ir škotiškos, kilmė. Beerbohmas mirė eidamas 79-uosius metus (keletą metų prieš Lietuvių literatūrinės draugijos įkūrimą), susirgęs plaučių uždegimu po peršalimo, kurį patyrė grįždamas iš vienų lietuviškų vestuvių. Nenuostabu, kad ši asmenybė darė įtaką ir savo šeimos nariams: jo žentas ir anūkas – medienos ekspeditoriai Anckeriai iš Rusnės – tampa Lietuvių literatūrinės draugijos nariai nuo pat jos gyvavimo pradžių. Tokie žmonės buvo persiėmę lietuviškų Rytprūsių provincijų regioninių indentitetu, kurį jie ir pradėjo kurti.

Karaliaučiaus studentų korporacija, sukurta Prūsų Lietuvos jaunimo, dėvėjo vadinamosios Mažosios Lietuvos vėliavos spalvų juosteles, o vokiečių klasikas Hermanas Zudermannas, kilęs iš Šilokarčemos, didžiavosi, kad vienais metais jis pelnė garbę nešti šią vėliavą iškilmėse Rambyne. Taigi, net tam tikri mažlietuviški ritualai turi gilias, bet nebūtinai etniškai grynas, lietuvninkiškas siaurąja prasme, šaknis. Tokią plačią įžangą čia pateikiau, norėdama nors kiek pristatyti kontekstą, kuriame gimė Lietuvių literatūrinė draugija.

Archeologiniai radiniai iš vaistininko rinkinio

I-II a. po Kr. segės iš Šilutės apylinkių, priklausiusios vaistininko Settegasto rinkiniui. Pagal H. Jankuhno kartoteką Šlezvige (ZBSA).

I-II a. po Kr. segės iš Šilutės apylinkių, priklausiusios vaistininko Settegasto rinkiniui. Pagal H. Jankuhno kartoteką Šlezvige (ZBSA).

Fiksuodamas radinius iš Šilutės ir jos apylinkių H.Jankuhnas, matyt, iš Prussia muziejaus inventorinių knygų, pažymėjo, kad jie buvo iškasti Settegasto arba, kad jie priklausė jo rinkiniui. Pirmiausia ieškojau tokio žmogaus J.Sembritzkio ir A.Bittens‘o Šilokarčiamos apskrities istorijoje, išleistoje 1920 m. Ten buvo minimi keli Settegastai. Sulyginus inicialus ir profesiją, minimus Lietuvių literatūrinės draugijos publikacijose, pavyko nustatyti, kad tai Bernhardas Theophilas [kartais vadinamas Theodoru] Settegastas (1808-1892), Klaipėdoje gimęs Šilokarčiamos vaistininkas. Jis tapo Lietuvių literatūrinės draugijos nariu pačioje jos veiklos pradžioje 1880 m., ir yra minimas tarp pirmųjų draugijos senienų rinkėjų. Tai trumpai aprašyta informacijoje apie draugijos trečiąjį susirinkimą 1882 m. spalio 16 d., kuriame Dr. Siemeringas, Tilžės realinės mokyklos mokytojas ir minėtos draugijos narys bei iždininkas, skaitė pranešimą „Lietuviškosios senienos“. Tuomet buvo sumanyta, kad šią paskaitą lydės paroda. Joje buvo išstatyta 15 draugijai priklausančių archeologinių radinių lentelių – 4 iš rusniškio medienos pirklio – ekspeditoriaus E. Anckerio, 8 iš šilutiškio vaistininko B.Th. Settegasto ir iš Groß Britanniens dvarininko Matthias (pastarasis dvaras buvo vadinamojoje Žemumos apskrityje, kairėje Nemuno pusėje nuo Linkūnų iki Nemuno žiočių).

Taigi, vaistininkas Settegastas buvo vienas iš labiausiai užsiangažavusių archeologijoje draugijos narių XIX a. devintame dešimtmetyje. Žinoma, kad 1884 metais jis draugijai perdavė gintarinių artefaktų. Tačiau visų tauriausias jo poelgis buvo tai, kad testamentu jis savo rinkinį paliko Lietuvių literatūrinei draugijai Tilžėje. Po jo mirties 1892 m. kovo mėnesį šį rinkinį draugija perėmė. Netrukus, po draugijos rinkinių saugotojo dr. Siemeringo mirties 1896 m., Lietuvių literatūrinės draugijos archeologiniai radiniai buvo perduoti Karaliaučiaus Prussia muziejui. Tokį sprendimą įtakojo prof. A. Bezzenbergerio, kuris draugijoje veikė kaip lingvistas, patarimas. Kita vertus, Lietuvių literatūrinė draugija Tilžėje savo protokoluose buvo pabrėžusi, kad ji jokiais būdais archeologinių senienų rinkime nesiekia konkuruoti su Senovės mylėtojų draugija Karaliaučiuje ir Prussia muziejumi. Perduotų artefaktų tarpe buvo ir Settegasto rinkinys. Prussia muziejininkų garbei reikia pasakyti, kad jie metrikose toliau žymėjo donatoriaus pavardę. Kita vertus, gal pats vaistininkas Settegastas nebūtų prieštaravęs tokiam savo rinkinio likimui, nes jis dar 1874 metais senienų dovanojo  ir Prussia muziejui. Tarp jų minimi „daugelis puikių smeigtukų, vienas bronzinis, o kitas trumpas akmeninis pjovimo įrankis, rastieji Kuršių Nerijoje“.

Plataus akiračio Šilokarčemos vaistininkas  

Vaistininko B. Th. Settegasto antkapinis kryžius, dabar saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Kalvystės skyriuje Klaipėdoje.

Vaistininko B. Th. Settegasto antkapinis kryžius, dabar saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Kalvystės skyriuje Klaipėdoje.

Pomirtinė vaistininko B.Th.Settegasto atmintis yra su keistais, kiek makabriškais, vingiais. Turiu omenyje tai, kad Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejaus Kalvystės filiale išliko jo ir jo žmonos Augustės antkapiniai kryžiai. Muziejaus kūrėjas Dionizas Varkalis teigia, kad jie turėjo būti išgelbėti ardant Klaipėdos kapines, o ne Šilutės. Galbūt. Šiandien jie kabo kaip standartinių lietų kryžių pavyzdžiai. Juose pažymėtos datos ir duomenys iš Lietuvių literatūrinės draugijos leidinių neleidžia abejoti, kad tai Šilokarčemos vaistininko antkapinis paminklas. Išlikęs stebuklingai, nors ir nebe kapo vietoje, kurioje turėtų likti civilizuotomis krašto raidos aplinkybėmis. Matyt, apvaizdos ranka per p. D.Varkalį pagelbėjo kryžių išsaugoti muziejuje.

B.Th.Settegastas būdamas vaikas su tėvais į Verdainę atsikėlė 1814 m., kuomet jo tėvas Daniel Otto Settegast čia gavo kunigo vietą. Trumpos žinutės XIX a. leidiniuose leidžia atskleisti Settegasto kaip profesionalo savybes. Būdamas 38 metų (1846 m.) jis jau buvo išradęs būdą kaip skystus statinėse fermentuojamus žuvų taukus iš vietinių žuvų, tokių kaip tuomet nevertintų stintų, pūkių, kaulbarščių ar net sterko, kurie turėjo baisų dvoką, perdirbti į sausą, bekvapį, lakštais vaistinėje parduodamą preparatą. 1859 m. statistikoje minima, kad Settegasto Šilokarčemos vaistinė apėmė 280 gyventojų (280 Seelzahl) aptarnavimo apylinkę, nors turgaus dienomis klientų būdavo žymiai daugiau. Settegastas, kaip vaistininkas, turėjo mokinių ir juos neabejotinai skatino tobulėti chemijos žiniose. Vaistininkas tuo metu buvo kartu ir chemikas. Štai 1865 m. jo mokinys, tūlas Johannas Hecht‘as, paruošė geležies preparatų analizę specialiai komisijai. Deja, gavo gan vidutinišką įvertinimą.

Didžiausias atradimas kapstant faktus apie vaistininko Settegasto asmenybę buvo tai, kad jis pavaizduotas Hermanno Sudermanno (1857-1928) atsiminimų knygoje „Das Bilderbuch meiner Jugend“ („Mano jaunystės vaizdų knyga“). Sudermannas, būdamas paauglys, sumanęs daryti pertrauką moksluose gimnazijoje, įsiprašė pas Settegastą į Šilokarčemos vaistinę mokiniu. Tą laikotarpį jis aprašė atskirame skyriuje. Jaunąjį Hermanną traukė cheminiai eksperimentai ir jis buvo pakiliai apsėstas minties, kad dirba greta rakinamos nuodų spintos. Jis tarsi pajuto galią – kiek gi žmonių dirbdamas vaistinėje galėtų išnuodyti! Deja, jis buvo per menkos patirties mokinys, kad jam jau būtų leidžiama pagal receptus gaminti vaistus. Kaip linksmai rašo Sudermannas – kiek gi gyvybių išgelbėjo šis draudimas. Jaunuolis turėjo vikriai suktis parduodamas Settegasto suruoštus vaistus ir buvo naudingas ypač tuo, kad suprato lietuviškai ir neturėjo sunkumų komunikuoti su laužyta vokiečių kalba šnekančiais klientais – lietuvninkais žvejais ir ūkininkais.

Vaistininkas, rašytojo vadintas „senuoju Settegastu“, buvo reiklus, kartais ūmus, bet teisingas. Jis galėjo nesuvaldyti pykčio dėl sudaužyto eilinio stiklinio buteliuko, tačiau Sudermanno akimis, įvykus tikrai katastrofai, jis dovanojo malonę. Tai susiję su brangiausios ir geriausios porcelianinės trynimo lėkštės sulaužymu. Po šio įvykio jaunasis Hermannas norėjo skradžiai žemėn prasmegti, tačiau senasis Settegastas tik pasakė: „Na tik nekankink savęs – kartais taip pasitaiko“. Iš tiesų truputį apmaudu, kad Sudermannas nieko neužsiminė apie Settegasto pomėgį rinkti archeologinius radinius. Vis dėlto jis įamžino faktą apie vietinės šviesuomenės ryšius. Beveik kasdien pas Settegastą išgerti vyno ir paimti vaistų užsukdavo žymusis Rusnės gydytojas Arthuras Kittelis, kuris, beje, bent nuo 1894 metų atsiranda Lietuvių literatūrinės draugijos narių sąraše. Būtent Kittelis vėliau Sudermannui perpasakojo „Lietuviškose apysakose“ panaudotas gyvenimiškas istorijas.

Settegasto iškastos ar surinktos senienos Šilutės apylinkėse reprezentuoja labai vertingus archeologinius tipus iš vadinamojo romėniškojo geležies amžiaus. Tai matyti iš H.Jankuhno piešinių. O dėka vokiečių literatūros klasiko Sudermanno, Settegasto paveikslas įėjo į literatūros istoriją, kaip vienas iš vaistininko stereotipų. Archeologiniai mėgėjiški ieškojimai atskleidžia dar vieną, humanitarinę, Settegasto asmenybės pusę.

Rasa Banytė-Rowell
Lietuvos istorijos institutas

1 Komentaras "Šilokarčemos vaistininkas Bernhardas Theophilas Settegastas ir archeologija"

  1. Labai įdomu,puikus straipsnis!!!
    Reikia tik padėkoti Rasai.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*