Alfredas Brustas (Alfred Brust)
Alfredas Brustas (Alfred Brust) – rašytojas ekspresionistas, savo kūrybą paskyręs savo tėvynei – Rytų Prūsijai. Kūriniuose jaučiamas jo požiūris į šio krašto papročius ir kultūrą. Tilžės gimnazijoje mokėsi pas filosofą Vydūną, kurį jis labai gerbė. Vėliau savo kūryboje siekė parodyti Vydūno savitumą ir matymo platumą.
A.Brustas gimė 1891 m. birželio 15 d. Rytų Prūsijos mieste Insterburge (dabar – Černiakovskas). Jo tėvas Gustavas Brustas (Gustav Brust) Katyčiuose turėjo parduotuvę, viešbutį ir restoraną. Tačiau vaikystę rašytojas praleido su seneliais Getingene (Göttingen). A.Brusto močiutė, kilusi iš Kleist giminės nusigyvenusios atšakos, įdiegė jam meilę eilėraščiams. Būdamas aštuonerių metų jis jau pradėjo rašyti eiles. Vėliau su seneliais apsigyvena Tilžėje. Tilžės gimnazijoje susipažįsta su Vydūnu, kuris trumpai buvo klasės auklėtojas. Su juo A.Brustas labai susidraugavo. „Kai aš buvau mokinys, mane aplankė didžiulis džiaugsmas – mūsų klasės auklėtoju paskiriamas rašytojas Vydūnas, kuris mus išmokė suprasti meno pasaulį. Mes matėme senus ir naujus Rafaelio, Mikelandželio, van Deiko darbus, kurie buvo suprantamai ir paprastai paaiškinti. Mums buvo žinomos keistos sveikatos taisyklės kartu su nuostabiais literatūriniais kūriniais“, – atsiminimuose rašo A.Brustas. Vydūnas padarė jam didžiulę įtaką.
Būdamas 15 metų, A.Brustas palieka mokyklą. Tėvas pabėgėlį pasiunčia mokytis komercijos, tačiau sūnui prekyba ne prie širdies. Jis parašo Tilžės teatro grupės vadovui Francisko Sioli apie savo nekenčiamą veiklą. Tas jį gelbėja pirkdamas iš jo dvi pjeses. Nuo 1912 iki 1914 m. A.Brustas jau žurnalistas „Tilziter Algemeine“ redakcijoje.
Netrukus jo žurnalistinį darbą nutraukia Pirmasis pasaulinis karas. Jis užsirašo savanoriu į frontą. Dėl prastos sveikatos jis dirbo spaudos pareigūnu ir vadovavo spaudos cenzūros skyriui. 1916 metais jis susipažįsta su kompozitoriumi ir leidėju Peteriu Gastu, su juo susirašinėja. Po dviejų metų, kada Vokietijos Rytų frontas buvo pradėtas išformuoti, A.Brustas trumpai buvo kareivių tarybos narys Rygoje.
1923 m. jis laisvasis rašytojas. H.Zudermano gimtajame mieste, Šilokarčemoje, parašo savo žymiąsias dramas. Vėliau apsigyvena Krante (dabar – Zelenogradskas), o nuo 1932 m. – Karaliaučiuje. Dirbdamas knygų tyrimo tarnyboje, susipažįsta su moderniąją literatūra ir daile, palaiko ryšius su autoriais.
A.Brustas sukūrė daug dramų. Jos prieš karą statytos Klaipėdoje, Tilžėje, Karaliaučiuje, Vokietijoje, tačiau dėl nepaprastai koncentruoto veiksmo dažnai šokiruodavo žiūrovus. Buvo sakoma, kad jos pernelyg pralenkia savo laiką. Dramose ryški baltų kultūros dvasia. 1916 m. pasirodo drama „Išgijimas“ (Heilligung), 1917 metais „Indijos žaidimas“ (Das Indische Spiel), 1918 – „Krista“ (Christa), 1919 m. – „Amžinasis žmogus“ (Der ewige Mensch), 1920 m. – „Dainuojanti žuvis“ (Der singende Fisch) ir kitos. Ekspresionistinės pjesės ir eilėraščiai ne visada būdavo žiūrovų suprantami.
Graži draugystė siejo rašytojus A. Brustą ir jaunąjį J. Bobrovskį. Savo romanu „Prarasta žemė“ (Die verlorene Erde) jis jaunajam draugui atskleidė Prūsijos palikimą, kultūrų sąveiką. Būdamas Vilniuje A.Brustas sukaupia medžiagos romanui, kuriame veiksmas iš Klaipėdos krašto perkeliamas į Vilnių (iškeliamas lietuvių katalikų ir žydų kultūros savitumas), Trakus (karaimų gyvenimas), perkuriama legenda apie Birutę. Rašytojas siekia Europai pristatyti iškiliąsias lietuvių tautos asmenybes – Vydūną ir M.K.Čiurlionį. Romane Vydūnas atspindi literatūrinį Perkūno įvaizdį. 1929 m. už šį romaną rašytojui paskiriama Kleisto premija (Veimaro respublikos laikais premija buvo teikiama tik jauniems autoriams, rizikuojantiems, maištaujantiems rašytojams).
A.Brusto romanų personažai, ieškodami dvasinio išsigelbėjimo, atranda senąsias prūsiškąsias savo šaknis. Romane „Šventiška santuoka“ (Festliche Ehe), išleistame 1930 metais, jaunieji ruošdamiesi savo vestuvėms, atlieka ritualinį apsivalymą miško šaltinyje. A.Brustas manė, jog senovės prūsų upėse, kalvose ir giraitėse tebeslypi dieviškos galios, tik reikia mokėti jas atgaivinti. Rašytojo romanuose dominuoja Mažosios Lietuvos kultūros ir mitologijos, pagonybės ir krikščionybės susikirtimas
Eilių rinkinyje „Ich bin“ („Aš esu“), išleistame 1933 m., apdainuojama Rusnės ir Šilutės gamta, Kuršių nerija.
Yra žinoma, jog Šilokarčemos Herderio gimnazijoje A.Brusto romanai „Degantis ledas“ (Eisbrand) ir „Išganytojo mūšis“ (Schlacht der Heilande) buvo įtraukti į mokymosi programą pirmojoje gimnazijos pakopoje.
A.Brustas mirė 1934 m. rugsėjo mėnesį Karaliaučiuje susirgęs tuberkulioze. Jo kūrybinis palikimas, 1945 metais buvęs Karaliaučiuje, neišliko. Sūnaus surinkti laiškai ir dokumentai šiuo metu yra saugomi Vokietijos literatūriniame archyve Marbache.
„Jis sustato vieną šalia kito Rytų ir Vakarų pasaulius ir juos supriešina, Vakarus laikydamas tokia vieta, kur sugriautas gamtos ir žmogaus pirmapradiškumas, o savo rytinę tėvynę – tokia vieta, iš kurios galima tikėtis pasveikimo“ – sakė apie jo kūrybą kritikai.
Vis keliaujame pažinimo keliu , dėka Sauliaus . Ačiū.