H.Zudermanas, H.Šojus ir gimtinė

muziejus3

Mano akys regėjo ne vieną pasaulio stebuklą. Aš mačiau po mano kojomis spindinčius ledynų plotus, aš sėdėjau ant sūpuojančio kupranugario ir su kompasu, rankoje kaip vadovas klajojau po smėlėtas, granito sukaustytas Libijos dykumos platybes, aš plaukiojau po Indijos vandenyną kaip tie palaimingieji dievai, ir žalia, drėgmės prisigėrusi, tropinių, prietema turėjo atskleisti man savo paslaptis. Tačiau didesnio grožio, kaip mano varganoj lietuviškoj gimtinėje niekur nemačiau.

Hermanas Zudermanas

Vienoje gatvės pusėje laiko ir rūsčios neapykantos kultūros paveldui paliesti Hugo Šojaus (Hugo Scheu 1845-1937) dvaro rūmai, tačiau atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje 1990 metais, lyg ir pradėti šiokie tokie atstatymo darbai, kitoje plynaikštė ir paaukštinimas, sukaustytas betono, teikiantis jau kitą funkcinę (nesinori ištarti estetinę) erdvę. Nerami mintis kuria triaukščio viešbučio „Germanija“ vaizdą, kuris mūsų šimtmečio pradžioje garsėjo kaip vienas geriausių, ištaigingiausių, moderniškiausių Šilutės (tais laikais vadintos Heidekrugu ir Šilokarčema) apskrityje. Tačiau laikas, santvarkų kaita ir griūtys iš esmės palietė ir šį miesto kvartalą. Nebeliko ir viešbučio, kurį garsus visoje Europoje vokiečių rašytojas Hermanas Zudermanas (Hermann Sudermann 1857-1928) pasirinko kaip dvasinei ramybei ir kūrybai nuteikiančią buveinę. Šios vietos žavėjo daugelį. Patiko ir Hermanui Zudermanui. Tvarkingos ir jaukios dvaro parko alėjos jungė pastatus, vedė sodą, prie Šyšos, kuri kilpinejo netoliese. Jos gėloje sraunumoje nardė kuojos, lydekaitės, ešeriai, o krantuose veisėsi vėžiai. Kairiuoju upės krantu nuo pat tilto link Verdainės driekėsi takas, iš abiejų pusių apsodintas beržais, kuriuos labai mėgo pats dvaro šeimininkas.

Šis vaizdas ne tik akimis, bet ir ranka pasiekiamas iš viešbučio „Germanija“. Viešbučio ir dvaro rūmai žvalgėsi, šaukėsi fasadiniais langais…

Apie juos užsiminėm ne šiaip sau. Viešbuty įsikurs H.Zudermanas ir kiekvieną rytą bičiuliškai pasisveikins rankų mostais su Hugo Šojumi, kuri rašytojas labai gerbė ir laikė savo draugu. Šis rašytojui, atvykstančiam iš Berlyno, siūlys pačius ištaigingiausius savo rūmų kambarius, bet svečias mandagiai atsisakys jis nemėgo „sėdėti“ kitiems ant sprando, net ir pas geriausius pažįstamus niekad nenakvodavo. Tik sykį padaręs Karaliaučiuje, kur H.Šojus valdė žemės ūkio generalinio direktoriaus apartamentus, o rašytojas buvo atvykęs savo jau pagarsėjusios pjesės premjerą. Tąsyk H.Šojus įkalbėjęs bičiuli įsikurti jo pastogėje. Ligi išnaktų prie vyno taurės šnekėta apie spektaklį, artistus, kūrybą, žemės ūkį… Rašytojas buvo atviras, nuoširdus, juokavo, mielai klausėsi savo bičiulio kalbų apie žemės ūkio darbus, eiliavimą, pajamas ir išlaidas. „Jūsų pavyzdys rodo, kad galima neblogai verstis iš žemės ūkio, tačiau pjesė teatrui neša kur kas didesni pelną. Pusę pajamų už „Garbės“ premjerą perleidau teatro agentui, o kita pusė – 110 tūkstančių markių – atiteko man“, -prisipažino H.Zudermanas. O rytą rašytojas tarė: „Jūs vienintelis, pas kurį esu kada nors nakvojęs“.

H.Zudermano būta jautraus. Jis visada už suteiktą paslaugą pasiūlydavo pinigus. Jeigu geradaris jų nepriimdavo, rašytojas būtinai įteikdavo dovaną, kurios vertė gerokai pranokdavo paslaugos vertę.

O dabar jo galvą užspietė nauji sumanymai – rašysiąs lietuviškas apysakas. Rašys ne Berlyne, ne savo dvare Blankenzė, o čia, gimtinėje, „Germanijos“ viešbutyje. Tokia kūrėjo valia. Apie tai ir parašęs Hugui Šojui. Pranešęs ir tikslią atvykimo datą.

Žinia Šojų nudžiugino. O kūrybiniai sumanymai jam nebuvo naujiena. Kadais, dar prieš karą, H.Zudermanas rodęs Šojui užrašų knygutę. „Mano būsimo darbo apmatai – medžiagą senokai galvoje nešiojuos, – prisipažino rašytojas, – kada nors atvyksiu pas jus pabūti ilgiau ir prašysiu pagelbėti renkant medžiagą. Daug vertingų pasakojimų jau girdėjau iš daktaro Kitelio (Arturas Kitelis – Rusnės gydytojas, H.Zudermano bičiulis) lūpų“.

Taigi traukinys rašytoją ir jo žmoną Klarą veža gimtinę. Hugas Šojus savo senyvo amžiaus vežiką siunčia į stotį parvežti svečius.

Nekantrios laukimo minutės. Seniai besimatė. Karas daug ką sujaukė.

Viešbučio šeimininkas Bartkus ne kartą Šojaus klausė, kokie kambariai labiausiai tiktų garbiesiems svečiams, kaip juos tinkamiau paruošti. Tvarkė vienaip, tvarkė kitaip, bet atrodė vis per prasta. Kad viskas būtų prašmatniau, kai kuriuos baldus pasiskolino iš Šojaus…

…Ilgai stovim priešais dvaro rūmus, įsijautę ano laiko dvasią. Gal ir skirtingai girdim jo, laiko, tvinksnius, kaip plakasi, spurda gyvastinga dvasia virš raudonų plytų namų, virš medžių, kiek atokiau rymančios bažnyčios… Jauste jaučiame, kaip mintis išsprūsta iš tų formų – gamtos ir žmogaus sukurtų – plasnoja į laiko begalybę… Plasnoja vertikaliai ir horizontaliai, nors jai, gyvai minčiai, pakanka mažos, nebūtinai saulėtos erdvės… Ištrūksta iš savo pavidalų, kuriuos nūnai norime išvysti, įprasminti, suvokti rašytojo pasaulį, buvusi jame pačiame, o nūnai tapusi visuotinu. Visuotinumas pripažinimas! Laiko įprasmintas žmogaus gyvenimas. Ir ką reiškia mūsų nesibaigiantis bėgsmas ratu, tas nuolatinis sukimasis, vis manant be įsitikinimo, jog visa tai reikšminga, kad diena buvo ir kartu jos nebuvo. Ar negels širdies dėl jų panašumo, pilkumo, susiliejančio nuobodulį?.. Ir kaip išsiveržti iš jo, kad kiekviena auštanti diena brėžtų naujus prasmių pasaulius? Išstumtų tuštumos ir nykumo pojūti? Juk žmogui nepakanka pusės… Žmogus trokšta visumos!.. O tai ir pusiausvyros ieškojimas tarp kolektyvinės ir individualios formų sampratos, bandant suvokti individualybės pasaulėjautos esmę, kuri įsilieja Visatos likimą.

Nugrimzdę Pusiau mistifikuotą pasaulį, tarsi šiltą Kuršmarių vandeni, atsiduriame pusiau tikroviškame, pusiau iliuzijų pakylėtame laike. Mūsų optimizmas it vasaros rūkas virš lankos, tačiau dedamės, jog užgožia mums tolimesnių akiračių…

„…Taigi Zudermanas atvyko rašyti „Lietuviškas apysakas“, – tarsi pakužda H.Šojus. – Aš, suprantama, sukau galvą, kokiu būdu galėčiau papasakoti apie mūsų apskrityje gyvenančių lietuvių papročius ir būdą. Zudermanas čia gimė, augo, ėjo mokyklą, daugelį kartų lankėsi studentaudamas ir todėl lietuvininkų gyvenimą gerai manė. Buvau surinkęs beveik viską, kas apie juos populiaria forma buvo rašyta. Visa tai Zudermanas peržiūrėjo“ (Skalvos keleivis. 1992. – Sausio 23.)

Rašytojas padėkojo. Bet H.Šojaus užrašų nepakako. Svečias veržėsi ten, kur įprastinį gyvenimą gyveno jo būsimų apysakų herojai, net neįtardami, kad gali būti įdomūs – savo charakteriu, poelgiais, silpnybėmis, idealais – Europoje garsiam rašytojui, atvykusiam net iš Berlyno.

Suprantama, pirmiausia H.Zudermanas aplankė motiną, tuo metu gyvenusią jau miesto centre. Vienaukštis namas pro medžius ir vaismedžius švietė baltomis sienomis, skaisčiai raudonavo stogas, virš kurio, ties veranda, aukštai šakas iškėlęs, žiemą vasarą budėjo beržas. Nepaisant negailestingos metų slinkties, motinos ir sūnaus susitikimai visada būdavo šilti. Nesiskundė, nesiguodė nei sunkėjančios senatvės našta, nei senkančiomis jėgomis. Išmintingai, ramiai suvokė savo gyvenimo saulėlydį, kuris negali tęstis ir tęstis… Kad ir kiek bežėruotų dienos atšvaitai, ir jie vieną kartą turi užgesti…

Jausmų antplūdis neužgožė, nenuslopino susitikimo džiaugsmo. Šalia motinos, kaip visada, jis pasijuto tvirtesnis, nors už namo sienų sliūkino juodas nerimas. Čia, kaip ir Vokietijoje, žmonės gyveno baimėje, apimti nežinios ir netikrumo. Nualintas ir išsekintas karo šmėklos kraštas tiesiog tampomas konvulsijų. Vis daugiau ašarų ir prakeiksmų valdžios adresu. Įsigaliojo stipriojo teisė. Mažas žmogus vis labiau apniktas amžinos baimės, vis labiau, skaudžiau būgštauja dėl rytojaus.

Ko daugiau žada ateitis – vilties ar nevilties, kai toje sunkiai nusakomas didžiulis jaudulys, įteisindamas naują psichinę realybę?!

Vis daugiau ateina pranešimų apie žmonių žūtį fronte. Karas nieko nesirenka – mirtis šienaute šienauja genialiuosius, pašauktuosius, išrinktuosius ir duonos augintojus. Mirčiai niekas nesvarbu, jai visi lygūs.

Dunda traukiniai į Rytus ir Vakarus. Su ginklais, karo amunicija, kareiviais, dar neragavusiais parako. Jauni, žvalūs, viską galintys. Tiesiog viešpačiai. O iš ten – tikri suvargėliai, klipatos: be kojų, be rankų, subjaurotais veidais, išdegintomis ar išdraskytomis akimis… Važiuoja pas motinas – toks atliepimas jų meilę…

Yra ir iš čia išvykusių frontą, yra ir sugrįžusių. Visko žodžiais nenusakysi… <…>

Laki H.Zudermano vaizduotė piešia tai, ką nusinešė laikas. Herojiški ankstesnės kartos – Gėtės, Šilerio, Heinės, Kanto, Šopenhauerio, Hėgelio – žygdarbiai, jos didis moralinis tyrumas, pasiryžimas aukotis dėl gimtosios žemės ir tiesų, gniaužia kvapą, kelia pavydą ir stiprina principinę nuostatą tikėti žmogaus proto pergale. Ir po dienos kitos H. Zudermanas, leisdamasis kelionėn į gimtąsias vietas bei po apskritį, įsitikins, kiek daug žmonėse kančios ir kad liūdesys dažnai akis užtemdo dabar dažniau nei bet kada anksčiau, bet vis dėlto nenustoja vilties, kad vieną kartą ta sujauktis liausis, kad karo hidrai bus nusuktas sprandas… Žmonės ir andai pluša iki devinto prakaito vildamiesi, jog tikint maldos ir savo triūso galia, – vieną kartą ateis ta lauktoji šventė… Todėl vyrai ir moterys prastomis dienomis kaip niekad dirba kas ką įstengia, o sekmadieniais skuba bažnyčią – ramybės, vilties ir Dievo buveinę…

Ir toje vilties ir nevilties sandūroje H.Zudermanas suranda jėgų savo sumanymams realizuoti. Galima sakyti, grūmėsi su maištinguoju pasauliu…

Tačiau argi grumtis jo neišmokė pats gyvenimas? Argi jis, gyvenimas, negrūdino vaikystėje? Po to paauglystėje, jaunystėje? Argi iš paskos jo pėdomis nesliūkino bado, nepriteklių, skurdo, visokių nesėkmių šešėlis? Negožė jo vaikystės ir jaunystės svajonių?

Ir vis dėl to tos vaikystės svajos – tai gyvas ištisas pasaulis, nesiribojęs nei dviejų aukštų mūrinuku, kuriame gimė, nei Macikų kaimu ir jo apylinkėmis netoli Šilokarčemos.

Tad kaip tik šioje vietoje mums maga pasukti Macikus, kur gimė būsimasis rašytojas ir prabėgo jo vaikystė. Juolab kad mintimis (ir ne tik mintimis tuo mes neabejojam) savo vaikystės takais vaikščioja ir pats Hermanas Zudermanas, šiuo metu viešėdamas pas motiną Šilutėje.

Ištrauka iš Juttos Noak ir Juozo Kundroto esė „Akistatoje su likimu“.

2 Komentarai "H.Zudermanas, H.Šojus ir gimtinė"

  1. Birutė | 2016-07-10 at 21:47 |

    Puikus ir šiltas pasakojimas. Ko mes netenkame, ką prarandame, laikas parodys…

  2. Regina | 2016-07-16 at 00:46 |

    Nuostabu, kiek galima sužinoti apie taip mums svarbų žmogų, kurio požiūris į gimtinę, tautą, ypač šiuo metu, turėtu būti mums visiems pavyzdys.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*