Apie didžiausią Nidos žvejų nelaimę 1881 žiemą

Baltijos jūra rudenį prie Nidos. Nuotrauka iš www.bildarchiv-ostpreussen.deBaltijos jūra rudenį prie Nidos. Nuotrauka iš www.bildarchiv-ostpreussen.de

Pasakojimas  iš Richardo Pyčo knygos „Kuršių nerijos žvejų gyvenimas“ (Jurgio Liepkojo vertimas iš vokiečių kalbos).

Baltijos jūroje žvejodavo ne visi nidiškiai. Žvejoti ten būdavo sunku ir pavojinga. Didesnių laivelių pajūryje jie neturėjo. Prieškaryje tokių buvo apie 30. Ne taip, kaip plokščiadugniai kurėnai mariose, anie buvo kilinės statybos, t.y. statyti ant dugninės briaunos – kylio. Tinklus jie išmesdavo netoli nuo kranto, kad ištikus audrai spėtų grįžti.

Kartą tarp Nidos ir Preilos bangos išplovė žvejo lavoną. Tai buvo trečiame dešimtmetėje. Šita nelaimė atvėrė jau spėjusią užgyti jų atmintyje kadais patirtą baisią žaizdą. Tada dar buvo nemažai gyvų žmonių, kurie atsiminė didžiulį 1881 m. sausio 15 d. siaubą: tuomet 11 Nidos žvejų gyvybes pasiglemžė staigiai užėjusi audra. Vienintelis tą dieną išsigelbėjusių buvo Mikelis Sakutis. Anos dienos baisumai giliai įstrigo į jo sąmonę.

Jo pasakojimai mums kėlė šiurpą: „…buvo puikus bevėjis žiemos rytmetis, termometras rodė -15C. Palankesnio oro joks žvejas negalėjome laukti. Kupini didelių vilčių pradėjome ruoštis išplaukti. Trys laiveliai pasiruošė susikrovę lašišoms gaudyti šniūrus (ūdas), atsiyrėme nuo kranto. Vėjas pūtė nuo žemyno ir Nerijos juosta greit dingo mums iš akių.

O tuo metu mariose, kaip mums vėliau pasakojo, prieš 11 valandą dėl niekam nesuprantamų priežasčių staiga pradėjo aižėti storas ledas. Vėliau visi spėliojo, kad tai atsitikę dėl žemės drebėjimo, bet sausumoje jo niekas nepajuto.

Ledas aižėjo po kojomis, ėmė judėti vilnimis ir akimirksniu susigrūdo namo aukštumo ledais. Siaubo apimti žvejai, arkliai šoko bėgt krantan. Tuo metu jūroje mes įmetėme ūdų šniūrus su kabliukais ir staiga, tarsi iš niekur, be jokio ženklo, jūra pradėjo labai stipriai banguoti. Viską metėm, skubinomės krantan. Iš pradžių aš dar ėmiau juokauti iš tokio kitų išgąsčio, nes neseniai buvau paleistas iš tarnystės matrosu vokiečių karo laivyne. Taigi šitokias bangas buvau matęs Atlante, bet ūmai bangos sukilo sulig namo aukštumo, pasidarė baisu ir man.

Uragano sukelta jūra ritosi per mūsų laivą. Pirmoje tolesnėje nuo kranto seklumoje (vadinama lašišine rėva) milžiniškas kalnas paskandino pirmą laivelį. Kriokiančiame uragano ūžesyje nebesigirdėjo pagalbos prašymai, maldavimai. Mūsų pastangos praplaukti antrąją, vadinamą tūbinę (tokia žuvis) seklumą nuėjo niekais. Laivas nuskendo ir mes murkdėmės bangose. Viena banga mane išmetė aukštyn. Suspėjai įsigriebti nulaužto stiebo. Bangos jį mėtė kartu su mane aukštyn žemyn. Spėjau dar sugriebti stiebo vantą ir apsivyniojau juo aplink ranką. Šalia manęs išniro Mikelis Pyčas. Spėjo surikti: „Jėzau… Mikeli… pagelbėk“ – mačiau jį paskutinį kartą. Įsitvėręs stiebo pamažu bangų mūša artėjau prie kranto. Šėlstančios jūros buvau mėtomas tai pirmyn, tai atgal. Srovė mane nešė šiaurės link tarp gelbėjimo stoties ir Purvynės kelio į pajūrį. Čia mane ir išmetė krantan. Beveik sušalau. Pajudėti jau nebegalėjau. Tokį mane surado ir pargabeno namo“.

Nidoje tuo tarpu girdėjosi širdį veriančios aimanos, verksmai. Septynios moterys neteko vyrų. Dvidešimt trys vaikai tapo našlaičiais. Vienas žvejas nuskendo su sūnumi. Šioje audroje žuvo ir trys Pomeranijos žvejai – grodekai, laikinai apsigyvenę Nidoje. Iš viso jūroje nuskendo 10 žvejų. Vienas šiaip taip pasiekęs krantą kitą dieną numirė nuo žaizdų. Jis buvo įsitvėręs laivo borto, o laivas apsiversdamas priešingu bortu mirtinai jam per galvą trinktelėjo. Ne dieną ir ne dvi matei skubančias pajūrin moteris su kastuvais ieškoti ledų sangrūdose savo vyrų. Dauguma kūnų vėliau surado prie Smiltynės ir Juodkrantės. Nidos kunigas Esternachas šioje nelaimėje tapo tikru gelbėtoju – visokiais būdais nesiliovęs rinkti pinigines aukas nelaimėje atsidūrusiems.

Aname laike dar nebuvo socialinio aprūpinimo įstaigos, nekalbant apie pensijas. Tad po šios nelaimės našlės turėjo pakeisti šeimų maitintojus. Dauguma jų gavo darbo apsodindamos kopas už 25 kilometrų. Toms Nidos moterims 8 valandų darbo diena negaliojo.

sakutSkaudaus likimo susilaukė ir mūsų pasakotojas Sakutis. 1936 m. užklupti uragano Kuršių mariose žuvo abu jo sunūs. Ant jų kapų kryžiaus ir šiandien gali perskaityti vokišką užrašą, kuris išvertus skambėtų taip: „Kai mes vienų vieni su piktomis marių bangomis grūmėmės ir niekas jau mums negalėjo pagelbėti, mes šaukėmės į Tave Viešpatie: gelbėk mūsų sielas, imk mus pas save“.

Šio pasakojimo vertėjas Jurgis Liepkojis kreipėsi Lietuvos hidrometeorologijose tarnybą, vildamas, jog specialistai gali turėti kokių žinių apie šią 1881 metais netikėtai kilusią audrą. Į prašymą labai maloniai atsakė dr. Donatas Valiukas iš minėtos įstaigos. Jis rašo (sutrumpinta – red.p):

Uždavėte įdomų ir kartu labai sudėtinga klausimą, į kurį atsakyti yra gana sudėtinga, nes ši pražūtinga nelaimė įvyko gana senai. Tokiu senų meteorologinių duomenų iš pajūryje esančių meteorologijos stočių, kurie leistų žinoti, koks vėjo greitis buvo ar kokie meteorologiniai reiškiniai fiksuoti tada dieną, deja, išlikusių neturime.

Situaciją kiek gelbėja UQAM orų centro (QAM Weather Centre Surface observations – šie žemėlapiai prieinami internete adresu www.meteocentre.com) pateikiami orų reanalizės žemėlapiai. Tai yra remiantis turimais meteorologiniais duomenimis iš visos Europos, atkurti to laiko sinoptinės situacijos žemėlapiai. Tiesa, dėl nedidelio duomenų kiekio jie nėra labai tikslus, tačiau remiantis jais susidariusią pražūtingą situaciją, galime bandyti atkurti ir paaiškinti.

Taigi, remiantis šiais žemėlapiais, galime teoriškai bandyti situacija atkurti taip: ryte pajūrio orai buvo įtakojami anticiklono gūbrio nusidriekusio iš Šiaurės vakarų, todėl vyravo ramus, šaltokas oras. Vėliau pajūrio orus pradėjo lemti nedidelis ciklonas, slenkantis nuo Skandinavijos pietinės dalies link Lietuvos. Šis ciklonas su stipriu vėju gindamas jūros bangas link Lietuvos, apie pusiaudieni pasiekė mūsų pajūrį. Manyčiau, jog šis nedidelis ciklonas galėjo atnešti stiprų vėją, sukėlusi bangas, pražudžiusias žvejus. Vakarop šis ciklonas atsitraukė atgal Skandinavijos link ir oras vėl nurimo.

Taip pat konsultavausi su Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, sinoptikais ir jų nuomonė yra labai panaši: uraganinius vėjus Lietuvos pajūryje sukėlę ciklonai (1999 m. gruodžio 4 d. „Anatolijus“, išmatuotas greitis 40 m/s, stebėtojų nuomone, galėjo siekti 45-50 m/s; 2005 sausio 8-9 d. „Ervinas“ iki 32 m/s; 2015 sausio 11 d. „Felix“ 33 m/s) slinko per pietinę Skandinaviją ir pietų, pietvakarių vėjas pradėdavo stiprėti ciklono centrui esant virš Danų sąsiauriais, tačiau palyginus su pateikta 1881 sausio reanalize, ciklonai būdavo 40 hPa gilesni (slėgis ciklonų centre 960 hPa), o patys stipriausi vėjai pūsdavo ciklonui per centrinę Baltiją keliaujant tolyn į rytus. Todėl, labai didelio uragano 1881 sausio 15 d. nebuvo.

Tačiau,1881 m. sausiu 15 d. situacija buvo panaši į 17 d. 1999 m. gruodžio 17 d.: tuomet 30-31 m/s vėjus pajūryje sukėlusio ciklono trajektorija buvo panaši į pateiktą 1881 sausio 15 d. – ciklonas nuo Danijos per Švediją pasuko šiaurę, nes kelią į rytus (kaip ir 1881 sausio 15 d. atveju), jam blokavo aukšto atmosferos slėgio sritis. Taigi, galėjo pūsti net iki 30-31 m/s stiprumo vėjas. Net ir tokio vėjo sukelti bangų pakaktų pražudyti žvejų valtelę.

Dėl Kuršių marių (konsultavausi ir su Klaipėdos hidrologais), tai teoriškai ledo lūžimą galėjo įtakoti ir žemės drebėjimas. Tačiau, man nepavyko rasti informacijos, jog tuo metu šiame regione būtų registruotas žemės drebėjimas. Taipogi, mažai tikėtinas sutapimas, jog tuo pačiu metu buvo ir audra nulemta ciklono ir žemės drebėjimas (šie du reiškiniai tarpusavyje niekuo nebūna susiję).

Kur kas realesne teorija, Kuršių marių ledo aižėjimą ir sangrūdas susieti su to pačiu ciklonu, atnešusiu vėją ir bangas jūroje. Tikėtina, jog ledas Kuršių Mariuose pradėjo aižėti dėl staigaus vandens lygio pakilimo mariose, kurį nulėmė žemas atmosferos slėgis (ciklone atmosferos slėgis būna žemas). Kurioje nors marių dalyje (pvz. pietvakarinėje) atsivėrė plyšys ir stiprus vėjas pradėjo laužyti ledą ir nešti sangrūdas.

Tačiau, reiktų nepamiršti, jog mano pateikta informacija nėra faktas, o tik tikėtina iškelta teorija.

Pagarbiai,
dr. Donatas Valiukas Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie AM

Komentarų nėra, būk pirmas. "Apie didžiausią Nidos žvejų nelaimę 1881 žiemą"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*