Savo darbų link – leidykla „Libra Memelensis“. II d.

Siūlome antrą pasakojimo dalį apie Kęstutį Demerecką iš 2016 metais Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ kartu su partneriu Rambyno regioniniu parku leidžiamo tais metais dvigubo „Rambynas“ 2016 metų 1-2 (9-10) numeryje žurnalo.
Pirmąją pasakojimo dalį „Kęstutis Demereckas: nuo fotografijos ir muzikos iki kraštą garsinančių leidinių“ galima rasti paspaudus čia…  

Po metų iš akademinių atostogų grįžęs tęsti teatrinių ir lituanistinių studijų, pradėjo dirbti su Mažosios Lietuvos kraštą tyrinėjančiu Jurgiu Mališausku. Jis vadovavo kursiniam darbui, kuriuo per du metus 1975 – 1976 metais buvo užfiksuotos visos tuo metu žinomos Mažosios Lietuvos kapinės. Buvo nufotografuoti visu kryžiai ir antkapiai, nurašyti visi perkaitomi tekstai. Taip per porą metų buvo parengtą 12 tokių kapines apraščių tomų. Dėstytoja Audronė Jakulienė, vėliau Kaukienė, reikalavo viską labai kruopščiai užrašyti. Ateityje jos pamokos ir patarimai pravertė rengiant kartografinius įrašus tolimesniems darbams.

Vėliau ėmus rengtis diplominiam darbui pas vieną, kaip išsireiškė K.Demereckas, poetiškos sielos dėstytoją Liudą Ruseckienę, jį atvedė iki poeto Marcelijaus Martinaičio. Tema buvo „Spalviniai epitetai M.Martinaičio kūryboje“. Teko lankytis pas poetą namuose, kuris labai draugiškai su juo bendravo. Tuo pačiu buvo nustebęs, kad jis tiek įvairių epitetų įvairiomis tokiomis plačiomis reikšmėmis naudoja.

Baigęs studijas K.Demereckas bendradarbiavo su „Nemuno“ žurnalu – kelias recenzijas apie M.Martinaitį parašė. Tad K.Demereckas šiandien dėkingas L.Ruseckienei, kad pakreipė jį ta linkme ir jis išdrįso rašyti.

Toliau viskas mažiau poetiška buvo: baigęs fakultetus gavo paskyrimą į Švėkšnos internatinę mokyklą. Tačiau jėgų užteko ir mokytojo darbui pačioje Šilutėje. Negana to, dar nuo trečio kurso dirbo fotografu „Paminklų restauravimo projektavimo institute“ Klaipėdoje. Tai buvo nebloga pažintis su šio krašto istorija, nes ten dirbant teko kone visus šio krašto paminklus ne tik nufotografuoti, bet ir aprašyti.

Besidarbuojant šios įstaigoje dabar gerai žinoma spaustuvininkas Saulius Jokužys nusipirko pirmą spausdinimo mašiną. Nors ji šiuolaikinėmis akimis žiūrint buvo labai netobula, bet buvo galimybė išbandyti naujus dalykus. Pamažu K.Demereckui ėmė rastis ir visokių nedidelių su reklama susijusių darbų.

Savarankiška leidykla

Maža dalis „Libra Memelensis“ leidyklos darbų.

Oficialiai leidykla „Libra memelensis“ buvo įkurta 1994 metais. Tam poreikis atsirado po to, kai neatsakingi partneriai nemažo užsakymo metu pakeitė sąlygas. Darbą K.Demereckas įvykdė, tačiau tapo aišku, kad reikia būti savarankiškiems ir kuo mažiau priklausyti nuo kitų.

Leidyklos pavadinimui buvo paimtas Memelio vardas: paprastai iš jo kilę ar atvykę seniau buvo įvardinami „memelenis“. Senovinis pavadinimas ateityje lyg ir leidyklos kryptį nulėmė. Pirmu variantu buvo pasirinktas kitas vardas „Librarium memelnsis“ – Klaipėdos knyga. Tačiau vis tik buvo apsistota prie šie tiek trumpesnio, panašiai skambančio „Libra memelensis“, kas reiškia Klaipėdos svarstyklės. Tai prigijo ir tapo gerai žinomu prekinius ženklu, liudijančiu kokybę bei istorinę kryptį.

Daug įdomių knygų bei leidinių per tuos daugiau kaip dvidešimt metų buvo išleista leidykloje „Libra memelensis“. Tačiau iki 1998 metų juose buvo kitų parašyti tekstai. O tais metais drauge su Birute Serviene, Salos etnokultūros ir informacijos centro direktore, jis parašė, parengė ir išleido knygelę „Žvejyba pamaryje XVI-XX a.“.

Paklaustas kiek per tuos metus išleido įsimintinų leidinių, pasakyti K.Demereckas negalėjo. Vis tik, kai kurias knygas iš tos gausybės išskiria. Pradžioje paminėjo 2007 metais išleistą gausiai iliustruotą pasakojimą „Klaipėdos uostas“. Jis gerokai papildo iš išplečia didelio populiarumo sulaukusį 1999 metais KLASCO užsakymu išleistąjį. Naujajame didelio formato leidinyje patraukliai parašytu tekstu su daugybe nematytų iliustracijų pasakojama apie Klaipėdos uostą nuo pat miesto įkūrimo iki šių laikų.

Dienos šviesą išvydo taip pat ilgai versta, redaguota, su daugybe paaiškinimų trijų tomų Johano Zembrickio „Klaipėdos istorija“. Iki tol niekas tokio darbo nebuvo ėmęsis. Vertingos yra taip pat knygos apie Šilutės ir Klaipėdos dvarus, senųjų atvirukų rinkiniai, kuriuose šio krašto miestai. Vienas paskutiniųjų leidyklos darbų – „Klaipėdos vaizdų albumas“. Tai, kaip ir pats pavadinimas liudija, pasakojimas vaizdais apie miestą nuo XIX a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo. Didžioji albumo iliustracijų dalis – XIX a. pab. -XX a. vid. fotonuotraukos. Dauguma jų niekur nematytų.

K.Demereckas 2010 metais savo knyga „Julius Liudvikas Vyneris: biografijos bruožai“ priminė klaipėdiečiams garsųjį žydų kilmės pirklį, kuris garsėjo savo labdaringa veika. O viena paskutiniųjų savo knygų „Klaipėdos istoriniai parkai ir želdynai“ leidėjas norėtų, jog miestiečiai pamatytų, kas ir kaip buvo tvarkoma, koks buvo miesto želdinių stilius, kas liko, kas išnyko. „Klaipėda turi kuo didžiuotis – tai karališkas miestas“, – įsitikinęs leidėjas. Prieš keletą metų jis buvo parengęs programą ir pasiūlęs Klaipėdos valdžiai 2007-uosius paskelbti karališkais metais. Taip būtų paminėta 200 metų sukaktis, kuomet 1807 metais nuo Napoleono pabėgusi Klaipėdoje gyveno karališka šeima – Prūsijos karalienė Luizė ir jos vyras Frydrichas Vilhelmas III. „Gaila, – apgailestauja K.Demereckas, – mano siūlymas dėl karališko miesto nebuvo išgirstas“.

Dangė, Memelis ir Nemunas

Šie žodžiai – svarbus etapas K.Demerecko gyvenime. Būdamas lituanistas bei puikiai žinantis šio krašto istoriją, jis ėmėsi grąžinti į žmonių sąmonę senuosius krašto vardus. Taip jo leidyklos pavadinime – Libra memelensis – atsirado toli gražu ne vokiškas, kaip dauguma mano, o senas baltiškas žodis. Jam pavyko atkurti ir įrodyti jo baltišką kilmę.

Tačiau pirmoji ir gan garsiai nuskambėjusi buvo jo kova už Dangės žodžio reabilitaciją. Tai iš ties buvo kova, nes didieji sostinės kalbininkai tvirtai laikėsi nuomonės, kad upę reikėtų vadinti Danė. „Tuo metu jau domėjausi hidronimais, jau turėjau žemėlapių krūvas – visa Europa buvo „pereita“ hidronimais. Nes reikėjo įrodyti, kad Dangė – senas kuršiškas vardas. O čia pakeitė į Danė, – savo įspūdžiais dalinosi K.Demereckas. – Tada nuvažiavau pas kalbininką profesorių Vytautą Mažiulį. Jis buvo žymiausias prūsistas. Mažiulis taip pat sutiko, kad turi būti Dangė. Tačiau Lietuvių kalbos instituto direktorius Aleksandras Vanagas išjuokė – mokytojas kažkoks atvažiavo… Taip tuomet ir nepavyko įrodyti – Lietuvių kalbos komisija tarė ne“.

Tačiau sulyginti Nemuną ir Memeliu sekėsi geriau: pavyko įrodyti, kad abu žodžiai yra tapatūs ir reiškia tą patį. O ir memelis nėra joks vokiškas žodis. Tai K.Demereckas laiko didžiausiu savo gyvenimo atradimu.

Pradėjo nuo Nemuno, nes niekas negalėjo paaiškinti, ką šis žodis reiškia. Žymusis kalbininkas Kazimieras Būda bandė ieškoti, sakydamas, kad Nemunė – tai tokia gėlė ar grybas. „Lyginu – Memelis ir Nemunas – abi šaknys sutampa tik „m“ raidė keičiasi. Vokiečiai rašė, kad Memelis – pakeistas Nemuno vardas, vokiečių „liežuviui pritaikytas“. Aš pasižiūrėjau, kad niemas ir miemas – šaknis ta pati – nebylys reiškia – „nema žemelė“ lietuvių liaudies dainose Nieman ir buvo rytų baltų. O memelis – miemelis – latvių kalboje mėms yra nebylys. Iš štai – du žodžiai, atrodo visai skirtingi – Memelis ir Nemunas, o pasirodo tą patį reiškia – nebylys. Tai upė, kurioje nėra slenksčių – nebyli upė. Teka ir viskas. Toks sugretinimas – vienas kuršiškas, kitas rytų baltų ten Nemunu, čia Memeliu – didžiulis atradimas. Didžiausias gyvenimo atradimas. Parašiau apie tai straipsnį Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus leidinyje „Vakarų baltų istorija ir kultūra“- niekas nepaneigė. Po to atgimė Memelio vardas. Lietuvių kalbos komisijai pateikiau tą straipsnį – nieko neturi prieš: kuršiškas – pripažino. Jokių priekaištų žodžiui Memelis. Vietiniai kuršiai vadino Memeliu (mažybine forma) – tyli, rami, nebyli upė. O būta ir kitokių panašiai upių: Šnekė, Gėgė – visos kažką reiškia“, – prisiminė atradimo džiaugsmus pašnekovas.

Kartografija, hidronimai ir leidinys apie deltą

Daug ir labai nuosekliai K.Demereckas gali kalbėti apie senuosius krašto žemėlapius. Tai viena jo aistrų, leidusi padaryti ne vieną atradimą.

Violeta ir Kęstutis Demereckai su anūkė Milda. Žmoną K. Demereckas vadina padėjėją su „dviem dešinėm rankom“.

Kartografinius dokumentus jis (ir ne tik jis) pagrįstai laiko vienu seniausių pamatinių kalbos tyrinėjimo klodų. Leidėjas yra labai smulkiai išnagrinėjęs pirmąjį Henneberger‘erio (vok. Kaspar Henneberg) 1576 metų žemėlapį. Kaip mokė jo dėstytoja Jakulienė – Kaukienė, kiekvieną vardažodį jis yra išsirašęs į atskirus lapukus, kas leido susidaryti sistemą.

Kaip sakė K.Demereckas, Henneberger‘is XVI a. surinko ir užrašė pačius seniausius upių, ežerų vardus. Daugelio jų pavadinimų nežinojo, tad pats važinėjo po Prūsiją ir iš kelių kartų vietinių žmonių klausinėjo, kaip ta ar kita upė, ar jos šaka vadinasi. Tai sužymėdamas savo žemėlapyje, jis užfiksavo senuosius baltiškus – prūsiškus vardažodžius. Vėliau per beveik 200 metų niekas geriau už jį to nepadarė. Priešingai – kopijuodami žemėlapį ir perrašinėdami vietovardžius tiesiog klaidų privėlė.

Šio žemėlapio studijos buvo Nemuno ir jo deltos tyrinėjimo pradžia. Tad jau apie 20 metų K.Demereckas, pradėjęs nuo hidronimų, renka medžiagą Nemuno deltos knygai. Negalima nesižavinti klausytis, kaip jis pasakoja: „delta vystėsi, radosi nauji pavadinimai ir pagal tai, kokie jie yra, žinai, kada atsirado ta upė, kada atsirado tas pavadinimas. Nuo tų hidronimų nori – nenori teko prieiti prie pačios upės – deltos vystymosi. Buvo įdomu aprašyti, kaip delta keitėsi. Pradžioje viskas vystėsi į pietinę pusę… Nemunynas – buvo Nemuno deltos senoji šaka. Ja vikingai pro Tilžę plaukė toliau į žemyną. Dabar tos vagos nebėra. Ten – sausuma. Prie buvusių Linkūnų (dabar Rževskojė –aut.p.) dvaras buvo didelis. Ten prie jo, sausumos viduryje, rado vikingų gyvenvietę. Dar prieškaryje. Didžiausia vikingų faktorija. Kaip gali būti sausumoje? O pasirodo, šalia tekėjo senvagė Nemunynas – pagrindinė Nemuno upė anais laikais“.

Pagal hidronimus ir jų atsiradimą net tautosaką galima datuoti. Yra žinoma daina „Išbėg laivelis iš Pakalnės kiemelio…“ Iki XVIII a. Pakalnės upės iš vis nebuvo: nuo bažnyčios iki pat dabartinių dirbtuvių tekėjo plati Rusnės upė. Tad tikrai ne anksčiau ir daina gimė. Atmata tuo metu buvo mažytė upė, tekėjusi iki Šyšos. O jos abi tuo metu vandenis plukdė tiesiai į Kuršių marias.

Paklaustas, nuo kurios vietos prasideda Nemuno delta, atsakė, kad, jo manymu, atskaitos tašku galėtų būti už maždaug keturiasdešimties kilometrų esanti dešinys Nemuno intakas Gėgės upė.

K.Demereckas yra tekę nemažai bendrauti su Nemuną bei Kuršių marias plačiai praeitame amžiuje tyrinėjusiu profesorium Eduardu Červinsku. Jo studija 2 tomų leidinyje apie Kuršių marių kartografiją labai išsami – jai nėra lygių. Mokslininkas K.Demereckui perdavė daug medžiagos, kuri labai pravertė pradėjus rengti knygą apie Nemuno deltą.

Ilgai brandinta knyga apie Nemuno deltą – jau neblogai matoma kompiuteryje. Tačiau iki jos pasirodymo – dar nemažai darbo. Reikia ir patraukliai tekstą pateikti, ir įvairius techninius bei juridinius dalykus išspręsti. Tačiau jau tikrai nebe toli tas laikas, kada ja galės džiaugtis visi mylintys Mažąją Lietuvą ir upių tėvą Nemuną. Šiame planuojamame 500 puslapių leidinyje be pasakojimo apie Nemuno deltą bus ir daug žemėlapių, nuotraukų bei kitų įdomių dalykų.

Klausantis K.Demerecko pasakojimo, kaip jis kaupė medžiagą, analizavo faktus ir duomenis, visą tai sistemino nepaliko mintis, kad vargiai ar tokį išsamų ir įvairiapusį leidinį galėtų išleisti vien kalbininkas, hidrologas ar istorikas. Tačiau sujungus visą tai vieno žmogaus mintyje – turi gautis puikus rezultatas. Jis jau nebetoli.

ICOMOS narys – paveldo ekspertas

Be visų savo tiesioginių darbų, K.Demereckas yra ir JUNESCO kultūros organizacijos Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos (International Council on Monuments and Sites) – ICOMOS narys. O taip pat ir atestuotas Lietuvos Kultūros paveldo ekspertas, kurio specializacija – nekilnojamos kultūros vertybės.

Atidarant Šilutės H. Šojaus muziejuje parodą apie „Mažąjį Liubeką“.

Kaip ICOMOS narys parašė didžiulę studiją „Kuršių nerijos tradicinė architektūra“. Kaip sakė Demereckas, pastačius savo namą Rusnėje, jau buvo sukaupta pakankamai žinių. Beliko tik apibendrinti Kuršių nerijos architektūrą. Rašant ją buvo nemažas atradimas, kad Karvaičių kaimas, kaip ne kartą buvo teigiama, nebuvo užpustytas. Iš vis nei vienas kaimas ten smėlio nebuvo  neužpustytas. Kai žmonės tik pajusdavo, kad atslenka kopa, namą kaip išrinkdavo, pernešdavo į kitą vietą ir vėl pastatydavo. Net stogo nendres vaikai pundeliais pernešdavo. Tai galima pamatyti  graviūroje apie Pilkopos kaimą, kuri yra minėtoje knygoje. Ją labai nesunku rasti, nes tai internetinis leidinys, kurio nuoroda yra Kuršių nerijos nacionalinio parko tinklalapyje.

Baigiant pokalbį, K.Demereckas pridūrė, kad Šilutė – labai gražus miestas. Jis nagrinėjo ir aprašė Hugo Šojaus dvaro buvusią vežiminę (ji nebaigtas statyti į privačias rankas atitekęs namas prie geltonojo tilto – aut.p.). Remiantis šiais tyrimais ir kitais savo pastebėjimais, jis pabrėžė, kad, greičiausiai, garbiojo dvarininko įtakoje – H.Šojus naudojosi liaudies meno pavyzdžiais – miestas turi „Tėvyninį“, kaip įvardino ekspertas, architektūros stilių. Jo esmė – liaudiški žirgeliai, pjaustiniai ir lipdiniai ant namų. Kartu ir dera. Tai unikumas, kurio niekas kol kas dar neaprašė.

Tiek trumpai galima papasakoti apie Kęstutį Demerecką. O dabar kiekvienas gali bandyti atsakyti į šio teksto pradžioje keltą klausimą – kas jis: istorikas, architektas fotografas, leidėjas ar dar kas…

Rusnės puošmena – Demereckų namas Rusnėje.

Namo balkonas – mėgiama poilsio vieta – nuo jo atsiveria vaizdas į Vorusnę.

Ir garažas pastatytas laikantis senųjų tradicijų.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Savo darbų link – leidykla „Libra Memelensis“. II d."

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*