Nuo alaus iki likerio – gėrimų gamyba ir prekyba. I d.

Miesto istoriją galima pažinti ne tik per svarbiausius istorinius įvykius, žymius žmones, architektūrą, bet ir per kasdienybę – tai, kuo gyveno miestelėnai, kokiais amatais, verslais ar veiklomis užsiėmė, kuo prekiavo. Vienas iš tokių mažiau žinomų, bet reikšmingų Šilutės istorijos aspektų – vietinė gėrimų gamyba. Mieste veikė limonado, mineralinio vandens (selterio) ir alaus fabrikai, kuriuos įkūrė vietos verslininkai.

Straipsnyje pasakojama apie šiuo verslu užsiėmusius asmenis, jų veiklą ir indėlį į miesto gyvenimą. Remiantis istoriniais dokumentais, išlikusiais vardiniais gėrimų buteliais ir etiketėmis, reklamomis bei prisiminimais, siekiama parodyti, kaip šie verslai tapo svarbia Šilutės ekonominio ir kultūrinio gyvenimo dalimi.

Istorinė apžvalga

Gėrimai, jų gamyba ir prekyba neatsiejami nuo dabartinės Šilutės miesto istorijos. Pirmasis rašytinis šaltinis, bylojantis apie gyvenvietę, atkeliauja iš XVI a. 1511 m. Klaipėdos komtūras Michelis von Schwabenas Ordino pavaldiniui Georgui Talatui išdavė privilegiją nuomoti karčemą, pastatytą šile (vok. Krug auf der Heide) – iš čia kilo pirminis dabartinės Šilutės miesto pavadinimas Šilokarčema (vok. Heydekrug). Žinoma, kad prie karčemos veikė alaus darykla ir buvo ūkiniai pastatai[1]. 1540 m. karčemoje išvirta 12 statinių alaus[2].

1566 m. Verdainėje (dabartinėje Šilutės miesto dalyje) įkurta antroji karčema. Įsipareigojimuose karčemos savininkui nurodyta, kad jis turės prekiauti alumi iš dar tik planuojamos pastatyti Rusnės alaus daryklos (ji įkurta tik po 100 metų). Kasmet privalės iš jos imti ir parduoti po 60 statinių alaus. Alui tiekti buvo pasirinktas vandens kelias – alus į Verdainės karčemą turėjo būti plukdomas Šyšos upe. Siekiant užtikrinti laivybos sąlygas, žemiau Verdainės buvo griežtai uždrausta statyti bet kokias užtvaras ar malūnus – net ir vietos valdžios institucijoms[3].

1721 m. Šilokarčemos ir Verdainės gyvenvietėms buvo mėginta suteikti miesto teisę, todėl į šias gyvenvietes buvo pasiųsta karaliaus rūmų patarėjų grupė. Nors miesto teisės ir nebuvo suteiktos, tačiau patarėjų grupės ataskaitoje minima rekomendacija leisti mieste daryti alų, nes tai padidintų miesto reikšmę ir pritrauktų žmones, o alaus daryklas tektų statyti prie upės[4].

Tais pačiais metais pradėtų Prūsijoje vykdyti administracinių-teritorinių reformų metu didysis Klaipėdos valsčius buvo padalytas į mažesnius (Sendvario, Klemiškių, Priekulės, Rusnės ir Šilutės), kuriems valdyti buvo įsteigti valstybiniai dvarai[5]. Tuo metu įkurtas ir Šilokarčemos dvaras. Jam priskirtos dvi karčemos – „Senoji“ Šilokarčemoje ir „Žemutinė“ Verdainėje, kurios nuo to laiko tapo valdiškos. Taip padaryta siekiant panaikinti laisvas karčemas, kurios pačios gamino alų arba gaudavo jį iš miestų, ir įkurti karališkas karčemas, kurios prekiautų tik valdžios pristatomais gėrimais[6].

1736 m. Šilokarčemoje, prie turgaus aikštės, pagal karališką koncesiją leista atidaryti valdišką karčemą (alkoholinių gėrimų parduotuvę)[7].

1849 m. Šilokarčemos apskrityje veikė 5 spirito ir degtinės varyklos (15 darbininkų), 6 alaus daryklos (13 darbininkų)[8]. XIX a. pabaigoje veikė 3 alaus daryklos[9]. 1871 m. Rytų ir Vakarų Prūsijos pirklių, fabrikantų ir amatininkų adresų knygoje nurodoma, kad Šilokarčemoje gyveno 1319 žmonių, minimas spirito sandėlis, 3 užeigų savininkai, Žibuose (dabartinėje Šilutės miesto dalyje) 1 užeiga, tačiau nepaminima Verdainė (tuo metu buvusi didesnė gyvenvietė)[10].

1923 m. E. Kuttrus likerio fabriko ir kitų gėrimų bei kolonialių prekių parduotuvės reklama.

1906 m. minima viena alaus darykla Šilokarčemoje[11] ir vienas alaus prekeivis Žibuose, prekiavęs Tilžės akcinės alaus daryklos gėrimais[12]. Verdainės gyvenvietė vėl nepaminima. 1910 m. Šilokarčemos apylinkėse minimos dvi alaus daryklos[13]. 1923 m. veikė likerio fabrikas. [14]. 1925 m. minimos dvi alaus daryklos, dvi likerio gamyklos. 1928 m. minimi du alaus sandėliai ir dvi spirito varyklos[15]. 1934–1935 m. Šilutėje veikė spirito varykla, vyno dirbtuvės, 2 vaisvandenių dirbtuvės. Įsteigus Verdainėje „Bulvių ir grūdų naudojimo bendrovę“, prie jos 1936 m. atidaryta dar viena spirito varykla (12 darbininkų)[16].

1931 m. Šilutėje veikė 40 didesnių krautuvių. 1943 m. mieste užregistruota 190 smulkių pramonės įmonių, dirbtuvių, pavienių amatininkų. Tarp paminėtųjų buvo alaus pilstymo prietaisų remonto dirbtuvės, mineralinio vandens gamykla. Veikė 139 parduotuvės, tarp kurių paminėtos didelės alaus parduotuvės[17].

Kaip atskirą nišą paslaugų sferoje, būtų galima išskirti įstaigas, kurios išsilaikė tik aptarnaudamos klientus, smuklės-užeigos, restoranai ir viešbučiai. Smuklių skaičius Šilutėje nebuvo pastovus: 1911 m. minimos 5, 1922 m. – net 21, o 1943 m. – 12. Tokiam jų kitimui įtakos galėjo turėti miestui didesnį prašmatnumą teikusių restoranų gausėjimas, nes 1922 m. jų tenurodyta vos 2, o jau 1933 m. – net 8. Žinoma, kad dalis restoranų buvo įsikūrę viešbučiuose[18].

Visi šie istoriniai faktai atskleidžia, kad gėrimų gamyba ir prekyba buvo neatsiejama ir reikšminga Šilutės miesto istorinės tapatybės dalis. Nuo karčemų XVI a. iki specializuotų gamyklų (nors jos buvo vietinės reikšmės, neišaugo iki didelių pramoninių gamyklų), parduotuvių XX a. antrojoje pusėje – ši veikla augo, kito, prisitaikė prie laikmečių, bet visada išliko svarbi vietos bendruomenei.

Johanno Sudermanno alaus darykla

Macikų dvaro alaus darykla. XIX a. vid.

Vienas pirmųjų, apie kurį pavyko rasti informacijos, aludarystės veikla Šilutėje pradėjo verstis Johannas Sudermannas (1818–1887 m.), žinomo rašytojo Hermanno Sudermanno (1857–1928 m.) tėvas. Prieš persikeldamas į Šilutę, aludarystes veikla vertėsi Macikuose[19]. 1856 m. jis išsinuomojo alaus daryklą Macikų dvare. [20].

H. Sudermannas atsiminimų knygoje „Mano jaunystės vaizdų knyga“ aprašo dvaro sodybą ir alaus daryklą: „Vienoje pusėje miškas, kitoje – taip pat miškas, o tarp jų, apsupta žalios paslapties, dunkso dvaro sodyba. Šiame dvare aš atėjau į pasaulį. Tik ne ponų name. Mano gyvenimo žvaigždė nebuvo taip aukštai pakilusi. Tuoj už vartų, kairėje pusėje, stovėjo alaus darykla – ne fabriko rūmai su salyklo bokštais ir garo mašinų įrenginiais… O ne, tai buvo paprastas lauko akmenų statinys, per kurio savamoksliškai įrengtas medines angas dienomis toli driekėsi garų debesys…“[21].

Matyt, iš pradžių aludariui J. Sudermannui neblogai sekėsi. Savo darbštumu, stropumu ir taupumu susitaupė tiek lėšų, kad apie 1863 m. Šilutės mieste nusipirko žemės sklypą su nedideliu mediniu namu ir pasistatydino nuosavą nedidelę alaus daryklą[22].

H. Sudermanno tėvų namas Šilutėje. Šalia jo buvo įkurta alaus darykla.

„Mano tėvas, būdamas dvaro nuomininku, labai daug vargo patyrė – sunkaus darbo ir nuolatinio rūpesčio, ir tik didelio taupumo dėka galėjo pagaliau nusipirkti savo žemės gabalėlį ir pasistatydinti alaus daryklėlę“. Šis namas stovėjo dabartinėje Vytauto ir Žalgirio gatvių sankirtoje[23]. Todėl dabartinė Vytauto g. anksčiau vadinta Daryklos g. (vok. Brauerei strasse), o paskui Zudermano g. (vok. Sudermann strasse)[24].

Tačiau taip klestėjęs aludarystės verslas pamažu pradėjo merdėti, vėliau alaus darykla buvo uždaryta, pastatas nugriautas. Kaip H. Sudermannas rašo: „Tėvas mokėjo gaminti alų, tačiau visiškai nemokėjo jo reklamuoti“, tad tuo pasinaudojo kiti aludariai[25].

Gyvenamasis namas, kuriame gyveno H. Sudermanno tėvai, dar ilgai stovėjo, vėliau buvo nugriautas ir pastatytas daugiaaukštis namas.

Arthuro Vonbergo alaus darykla

1898 m. rugsėjo 15 d. Šilokarčemos ir Žibų gyvenviečių sankirtoje buvo įkurta alaus darykla, kuri priklausė Arthurui Vonbergui[26]. Jis buvo vedęs Hildegardą Kiefer[27]. 1898 m. susilaukė sūnaus[28].

Apie A. Vonbergo aludario veiklą patvirtina 1912 m. Šilokarčemos apylinkių adresų knyga. Joje jis taip pat minimas kaip alaus daryklos savininkas.

A. Vonbergo alaus darykla, dešiniau – gyvenamasis namas ir kiti pastatai. XX a. pr.

1942–1943 m. Šilokarčemos miesto ir apskrities gyventojų adresų knygoje nurodoma, kad A. Vonbergui priklausė pastatai, buvę A. Hitlerio gatvėje 39, 41, 43 ir 45[29] (šiuo metu – tarp Lietuvininkų g. 31 ir 41 esančių pastatų). Knygoje nurodoma prekybininko profesija, apie aludarystės veiklą nerašoma. Ar anksčiau minėta veikla A. Vonbergas užsiėmė tarpukariu ir (ar) pokario metais, nustatyti nepavyko.

Iš adresų knygos taip pat sužinome, kad 1942–1943 m. A. Hitlerio g. 39 pastate gyveno: namų šeimininkė Ella Lessing, našlė Gretė Mertins, prekybininkas Richardas Mertins, šeimininkė Charlotte Spudeit, darbininkė Marie Waldszus; A. Hitlerio g. 41 gyveno biuro darbuotoja Elisabetha Hennig ir prekybininkas Karlas Vonbergas; A. Hitlerio g. 43 gyveno darbininkas Franzas Bethke ir A. Hitlerio g. 45 gyveno pats prekybininkas bei pastatų savininkas A. Vonbergas[30]. Namas statytas XX a. pirmojoje pusėje[31]. Pastatas neišlikęs. Remiantis 1944 m. ortofotografija ir 1968 m. Šilutės miesto topografiniu žemėlapiu matyti, kad jo gyvenamasis namas galėjo būti dabartinių Lietuvininkų g. ir Taikos g. gatvių sankirtoje, dabartinės Šilutės prekyvietės (Lietuvininkų g. 31) teritorijoje.

XX a. 6 dešimtmetyje Šilutėje lankėsi Vokietijoje gyvenantis buvęs šilutiškis Evald Lauks. Jis aprašė savo kelionės įspūdžius laikraštyje „Memeler Dampfboot“ ir pasidalijo prisiminimais, kuriuose mini Vonbergų šeimą: „[…] mažas neišvaizdus namelis priklauso fabrikantui Vonberg. Šiek tiek atokiau nuo gatvės matosi cemento fabrikas (galimai atitinka pastatą, esantį Lietuvininkų g. 39A – aut. past.), greta senojo ir jaunojo Vonbergų kontora ir butas […]. Čia pat buvo senojo Vonbergo salykla […]“[32].

Buvusi alaus darykla ir aludė.

Apie A. Vonbergo veiklą Šilokarčemoje galima sužinoti iš išlikusių atvirukų ir nuotraukų. Vienoje jų užfiksuota A. Vonbergo alaus darykla ir aludė. Tai buvo puošnus pastatas su dekoratyvinėmis detalėmis ant fasado. Apie pastate vykdytą veiklą liudija ant jo likę užrašai „Brauhaus A. Vonberg“ (A. Vonbergo alaus darykla) ir šone matomas užrašas „Bier Halle“ (alaus salė, aludė).

Buvusią pastato vietą padeda nustatyti išlikę XIX a. pab. – XX a. pr. Šilokarčemos ir Žibų gyvenviečių planai. Juose nurodomas sklypo savininkas ir išdėstyti pastatai. Tikslesnę pačios alaus daryklos vietą leidžia nustatyti XIX a. pab. – XX a. pr. nuotrauka, saugoma Šilutės Hugo Šojaus muziejaus rinkiniuose ir 1944 m. Šilutės miesto ortofotografija. Vaizduose užfiksuoti Šilokarčemos ir Žibų gyvenviečių, bei Šilutės miesto vaizdai. Nuotraukoje galime matyti, kad dešiniau dabartinio Šilutės rajono policijos komisariato pastato, priekiu į kelią stovi panašių formų ir architektūrinių elementų (kaminų, dekoro elementų, langų) namas. 1944 m. ortofotografija pateikia papildomos informacijos. Joje matomas ne tik aptariamas pastatas iš viršaus, bet ir aplinkiniai pastatai ir jų išdėstymas. Kaip buvo minėta anksčiau, dalis pastatų priklausė Vonbergų šeimai. Iki kada pastate veikė alaus darykla ir aludė, nustatyti nepavyko.

Sovietmečiu buvusiame alaus daryklos pastate įkurtas kino teatras „Neringa“. Tai patvirtina išlikusios XX a. antrosios pusės fotografijos. Apie kino teatrą ir jame pokariu dirbusius asmenis galima sužinoti iš Vlado Pupšio atsiminimų[33]:

Kino teatras „Neringa“. Fotografuota 1950 m.

„Dabartinio prekybos centro vietoje stovėjo ilgas vienaukštis „Neringos“ kino teatras. Jo lietuvišką repertuarą sudarė retkarčiais rodoma dokumentinė kronika – „Tarybų Lietuvos“ kino žurnalai. Sovietinis repertuaras gausus nebuvo, nors ir rodė Stalingrado ir Berlyno mūšius, kino komedijas „Volga, Volga“, „Kiaulininkė ir piemuo“, „Linksmieji vyrukai“. Ideologiniai filmai „Raikomo sekretorius“, „Sakmė apie tikrąjį žmogų“, „Sibiro žemė“, „Du kariai“, „Šešta valanda po karo“ lankytojų anšlago nepatyrė. Tačiau su dideliu pasisekimu buvo rodomi trofėjiniai Vakarų filmai. Ne visada titruose buvo nurodyti filmo kūrėjai, nes pradedami jie buvo užrašu, kad filmas yra 1945 m. Berlyne paimtas karo trofėjus. Didelę dalį jų sudarė Holivudo gamyba. Žmonės plūdo į „Laisvės armijos kapitoną“, „Karališkuosius piratus“, „Mariją Stiuart“, „Tris muškietininkus“, „Geležinę kaukę“. Tik tada pamatyta ir sovietinė „Jaunoji gvardija“ bei „Marytė“ su visa leniniana ir pačiu Stalinu priešaky.

Įsimintinas liko kino teatro darbuotojų kolektyvas. Bilietus pardavinėjo Bronė – vieniša, nepatraukli pusamžė moteris. Tačiau esant bilietų deficitui, lankytojai didžiavosi pažintimi su Brone, o ji niekada dviejų bilietų į vieną kėdę neparduodavo. Žiūrovų salės prieigų tvarkdarys buvo senis Paulauskas, idėjinis beraštis bolševikas.

Kino teatras „Neringa“ ir aplinkiniai pastatai. XX a. II pusė. E. Vidrinsko kolek.

Įleidęs žiūrovus į salę, sargas išaiškindavo filmo turinį, tai neretai sukeldavo žiūrovų pralinksmėjimą. Kalbą baigdavo kvietimu elgtis kultūringai, nespjaudyti saulėgrąžų, nemėtyti popierių ir nerūkyti. Kaip buvo laikomasi šių reikalavimų, nesunku nuspėti, nes po kiekvieno seanso jis turėdavo skubėti su šluota, mat laukė kitas seansas.

Bet svarbiausia kolektyvo jėga buvo kino mechanikas Fricas. Nuo jo meistriškumo priklausė žiūrovų nuotaikos. Kadangi kino juostos buvo senos, jos trūkinėdavo, o tai atsitikdavo įdomiausiose filmo vietose. Reakcija būdavo tokia, kaip ir šiandien per

1984 m. Šilutės miesto plano fragmentas.

televiziją paskelbus reklamą, tik tada savo aparatinėje garsiai keikdavosi vienas Fricas. Keikdavosi vokiečių, rusų ir lietuvių kalbų keiksmažodžių rinkiniu, tai sulaukdavo neabejingų žiūrovų staugimo ir sutartinio kojų trypimo“.

Šiuo metu pastatas neišlikęs. Kada jis buvo nugriautas, nustatyti nepavyko, tačiau 1984 m. Šilutės miesto plane