Kūčios ir šventosios Kalėdos

atvirukas_virselis

Sudegė paskutiniojo Advento sekmadienio žvakė. Visa gamta pasiekė žemiausią savo nuovargio laiką, artėja naktis, kai įvyks didysis lūžis – aukštyn į šviesą, viltį…

Kūčios – tai seno ir naujo susitikimas. Kiekviena pradžia yra tarsi sėkla, iš kurios išaugs viskas, kas buvo sudėta pradžioje. Kalėdos – simbolinė Kristaus gimimo diena. Jos apgaubtos paslapties ir lydimos sudėtingų vaišių, apeigų, aukų, užmeldimų, pašlovinimų.

Kūčios – šeimos šventė. Kūčių vakare – visi namuose. Keliai tušti, niekas nei eina, nei važiuoja. Bežadė tyluma gaubia žvaigždėtą naktį…

Kūčios – tai seno ir naujo susitikimas. Kiekviena pradžia yra tarsi sėkla, iš kurios išaugs viskas, kas buvo sudėta pradžioje. Kalėdos – simbolinė Kristaus gimimo diena. Jos apgaubtos paslapties ir lydimos sudėtingų vaišių, apeigų, aukų, užmeldimų, pašlovinimų.

Mažojoje Lietuvoje buvo sakoma „kūčios vakaras“

Kūčių dienos papročiai apima dvasinį ir fizinį apsivalymą.

Giesmės

atvirukas1atvirukas2Kalėdų giesmės giedamos nuo Kristaus gimimo išvakarių – Kūčių iki Kristaus paaukojimo šventės, vadinamų Grabnyčių (vasario 2 d.) Pirmieji tarp lietuvių kalėdines giesmes ėmė propaguoti Mažosios Lietuvos protestantai. Jų 1547 m Katekizme ir 1570 m. Giesmyne paskelbė Martynas Mažvydas.

Gyvulių Kūčios

Mažojoje Lietuvoje buvo išlikęs senas kalėdinis gyvulių šėrimo paprotys. Moterys Joninių išvakarėse pievose susirinkdavo žolių pluoštus. Sudžiovindavo ir laikydavo iki Kalėdų. Tada duodavo karvėms, kad liktų sveikos ir būtų pieningos.

Kalėdojimas

Mažojoje Lietuvoje nuo Kalėdų iki Trijų Karalių vaikščiojo persirengėliai. Kartais jie apsilankydavo ir per Kūčias. Personažai buvo Šyvis, meška, meškininkas, žydė, ubagė, gandras, ožys, akminkrėtys. Grupė traukdavo iš sodybos į sodybą. Linkėdavo geros sveikatos ir gausaus derliaus.

Valgiai

Kai kur Kūčių dieną pusryčių nevalgydavo. Kūčių vakarienės valgymo laikas nebuvo svarbu. Jaunos poros, kad neiširtų šeimyninė santarvė, stengdavosi prie stalo susėsti kartu. Mažojoje Lietuvoje ant stalo nėra kalėdaičių. Vienose šeimose vakarienę pradėdavo avižiniu kisieliumi, kitur – sriuba, silke. Valgių sekos nebuvo paisoma, nesvarbu ir valgių skaičius. Vakarienę užbaigdavo saldžiais patiekalais. Per Kalėdas valgė šiupinį su kiauliena. Nakčiai stalą nukraustydavo, palikdavo tik trupinius, juos rytą nešdavo paukščiams.

Merginos Kūčių vakare iš įvairių ženklų mėgo spėti ateitį.

Spėjimai

Per Kalėdas šalta – Per Velykas balta
Debesys plaukia žemai – lauk šalčio.
Perkūnija žiema – blogas ženklas
Kalėdų naktyj gyvuliai kalba, bet nereikia jų kalbų klausytis.
Kūčių naktį jeigu žvaigždėta, tai karvės gerai pieną duos tais metais. Jeigu nieko nežvaigždėta, tai jau blogesni metai.
Jei Kalėdoms vėtrauja, tai Velykoms šūkauja.
Jei šaltis pirmoj Advento nedėlios užėjo, jis per dešimt nedėlių nesumažėjo.
Jei decemberis (gruodis) minkštas ir lietingas, tai sekantis (kitas) metas nevaisingas.

Parengė Regina Meškauskienė

virselis-vidurinis

Bernardas Brazdžionis

Artojų malda Kalėdų Kristui

Juoda naktis. O žemėj balta, balta…
Nuo Mūšos lig Šešupės spindi žvaigždės.
Pro naktį didelę, pro juodą ir pro šaltą
iš tolimų skliautų šviesi giesmė ataidi.

Ir klauso jos laukai, kalnai ir kloniai,
ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi,
ir iš pilkų, beprasmiškų dienų kelionės
Giesmės aidan pabudę šaukia širdys – – –

– Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą,
mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, –
tegul paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,
tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį …

Kalėdų Kristau, laimink mūsų pirmą vagą,
palaimink grūdą, kritusį į juodą žemę,
te Tau, kaip žvaigždės, prakaito lašai mūs dega,
te iš Tavęs auksinės varpos derlių semia.

Palaimink protėvių kapų kalnelį šventą,
ir naštą knygnešių, ir ištemtųjų kančią,
ir amžių palikimo didį testamentą,
ir kruvinas rankas nuo darbo ir nuo pančių …

Palaimink, Kristau, jauną žalią gojų,
ir pagriovėlio baltąją ramunę,
ir baudžiavoj parpuolusį artoją,
ir amžių amžiais gyvą panemunę!

Palaimink, Kristau, dobilo atolą,
gera ranka paglostyk kviečio varpą brandžią,
pjūties gubų ledai tebeužpuola,
ir iš pastogės nebaidyk baltų balandžių …

Palaimink, Kristau, mūs žiemkenčių sėją,
Ir duonos daigo te pikta šalna nešaldo,
Sodybas saugok nuo piktų pagairių ir nuo vėjo, –
Išgirsk, Kalėdų Kristau, mūsų maldą.

– – – ir klauso jos laukai, kalnai ir lankos,
ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi, –
ir Dievo Kūdikis viršum namų, viršum visų laukų
ir tyliai laimina visų artojų širdis … – ištiesia ranką

Žiemos lopšinė

Giliam sniege paskendę miega girios,
sodybų obelys, klevai ir ąžuolai,
giliam sapne ir tu, tarytum mirus,
manoji žeme, nutilai …

Po baltu nuometu, kaip nuotakos, pušelės,
po baltu nuometu senoji Šatrija,
bet ryto aušrą kai pažadins Paukščių Kelias,
manoji žeme žengs su ja.

Miegokit, obelys, miegokit lygios lankos,
aukšti milžinkapiai, miegokit po sniegu,
ir kol sūnaus – pavasario tave pažadins rankos,
o žeme – motina, miegok.

Tegu tavuos sapnuos dienos gyvybė bręsta
ir amžiaus žygių eisena jauna …
Miegok tu po sniegu, budėk žvaigždynų raštuos,
o žeme – motina mana.

 

Komentarų nėra, būk pirmas. "Kūčios ir šventosios Kalėdos"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*