Vakar Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko penktosios kraštiečių sueigos „Šviesos parnešti, gera padaryti…“ antrosios dienos renginiai. Trumpai perteikiant jos įspūdžius, belieka tik trumpai pasakyti: šilutiškiai, iš ties turime kuo didžiuotis! O pati sueiga buvo puikai surengta.
Pradžioje – reziume
Nors vakarykštė diena ir buvo šventinė, o tuo pačiu ir išeiginė, tačiau norinčių pabendrauti su kraštiečiais netrūko. O susitikimų su jais būta tiek daug, kad ne vienam teko gerai pamąstyti, ką rinktis, kur eiti, nes vienu metu skirtingose bibliotekos erdvėse, jų būta po keletą. Į kai kuriuos atėjusieji kiek vėliau net sunkiai rado vietą.
Šilutės bibliotekininkams, arba šios sueigos ambasadoriams, kaip ne kartą buvo pasakyta, teko nelengva užduotis – sudėlioti viską taip, kad iš svetur atvykę kraštiečiai galėtų kuo daugiau papasakoti, pabendrauti su šilutiškiais. Tai nebuvo itin lengva padaryti, tačiau su šia užduotimi – ambasadoriai puikiai susidorojo.
Vis tik ne kartą ir dilemą jiems teko spręsti – kaip subtiliai ir mandagiai užbaigti prasidėjusią diskusiją, nes ir svečiai turėjo ką pasakyti, ir šilutiškiai turėjo jiems daugybę klausimų. O tai buvo taip įdomu, kad susitikimui skirta valanda pralėkė akimirksniu. Tačiau už durų jau laukė ir kiti pašnekovai kraštiečiai, ir kiti klausytojai. Vis tik ir su šiuo – „priverstinio stabdymo“ – uždaviniu pokalbių vedėjos šauniai susitvarkė.
Po šių susitikimų ne vienam turėjo kilti mintis, kad būtų labai šaunu, jei kraštiečiai atvyktų ne tik į tokias sueigas kas keletą metų. Tuomet būtų laiko pabendrauti su jais plačiau, sužinoti jų vystomų mokslo ar kultūros naujovių, kuriuos buvę šilutiškiai nagrinėja, daro ar kuria.
Kraštiečių įspūdžius iš šios sueigos puikiai nusakė į šį renginį su Juozu Budraičiu atvykęs jo knygos leidėjas Raimondas Paknys. Jis labai stebėjosi ir džiaugėsi tokiu puikiu sutikimu, organizuotumu ir dideliu dėmesiu kraštiečiams. O taip pat jis džiaugėsi tokiu šiltu bendravimu visų šių susitikimų metu.
Literatūrinė rytmetinė kava
Šis susitikimas vyko su kraštiečiais literatais. Nors juos galima ir dažniau sutikti Šilutėje – jie kviečiami atvyksta į taip pat bibliotekininkų rengiamus literatūrinius rudenius – tačiau skaityklos salė buvo pilna. Čia vyko pokalbiai apie literatūrą. Ir ne tik apie kraštiečių. Jie pasidalino ir tuo, ką daro, ką analizuoja. O taip pat atkreipė dėmesį, ką mano apie vieną ar kitą autorių ar jų kūrybą. Taip kiek nelauktai kilo diskusija apie Paryžiuje gyvenančio Valdo Papievio tekstus. Marijus Šidlauskas pastebėjo, kad jo kūryba niekada nepriklausys populiariai literatūrai, nes tai pernelyg intelektuali ir subtili kūryba. Ir palygino jį su eseiste Danute Kalinauskaite.
Būta ir kitų įdomių pastebėjimų. Gal ne vienam kiek netikėta buvo kraštietės Onos Danutės Klumbytės pastebėjimai iš jos tyrinėjimo lauko: ji analizuoja rusų literatūrą. Tačiau šiame pokalbyje ji atkreipė dėmesį į profesoriaus Sauliaus Sidaro kūrybą. Jis rašo rusiškai, nes yra lietuvis, gyvenantis Krasnojarsko krašte. O rašo jis daugiau lietuviams, kurie jau nekalba lietuviškai tame tolimame buvusios tremties krašte. Savo kūryboje jis pasakoja apie geologiją, nes yra vienas iš šios srities vadovų. Tai buvo tik vienas iš jos paminėtų autorių, nes ji kalbėjo plačiau.
Vėliau prie jos prisijungė neprisistatęs vyriškis, kuris sakė, kad apie Sibirą, kuriame teko jam vaikystėje būti, galima kalbėti šviesiai. O tai iliustravo sakydamas, kad jo tėvas, pasibaigus skirtam tremties laikui, ilgai svarstė ar grįžti į Pagėgius, iš kur buvo išvežtas. Ten jau buvo svetimi, kai tuo tarpu Sibire sutiko daug nuostabių ir šviesių žmonių.
Šio susitikimo metu būta ir muzikinių – literatūrinių intarpų: Aldonas Gustas eiles skaitė kraštietė Rita Juodelienė, gitara skambino ir subtiliai dainavo Žydrė Adomaitienė.
Mokslui dėmesys
Beprasidedanti diskusija apie lietuvius tremtyje turėjo būti nutraukta, nes šioje erdvėje – skaitykloje – turėjo vykti pokalbiai apie mokslą.
Jį pradėjo gemologas, Vilniaus universiteto Mineralogijos katedros mokslų daktaras, Arūnas Kleišmantas. Daugeliui tai buvo viena pirmųjų pažinčių su šia mokslo šaka, kuri tyrinėja papuošalų ir brangakmenių savybes ir vertes bei nustato jų tikrumą. Tad labai įdomią paskaitą – pokalbį kraštietis pradėjo nuo to, kad didžioji dalis namuose papuošaluose esančių „brangakmenių“ – tėra tik iliuzija, nes tikrų gamtoje yra nedaug, o ir tie patys nepaprastai brangūs. Visą tai jis iliustravo skaidrėse savo tyrimais. Taip pat rodė ir „brangakmenių“ pavyzdžių. Ir patarė neapsigauti kur nors egzotiškuose kraštuose, kai vietos pirkliai siūlo „tikrų tikriausius“ rubinus. Plačiau su šiais dalykais susipažinti jis kvietė į Kaune jo įkurtą brangakmenių muziejų.
Po to apie kitus „brangakmenius“ – archeologinius radinius, taip pat rastus žemėje kalbėjo Rasa Banytė-Rowell. Ji iliustravo savo pasakojimą pavyzdžiais, kad mūsų kraštuose dar Romos didybės laikais, lankėsi pirkliai iš šios imperijos – tai liudija archeologiniai radiniai, kurie yra rasti per archeologinius kasinėjimus Šilutės rajone.
Kauno technologijos universiteto profesorius Edmundas Kibirkštis papasakojo apie universitete vykdomus tyrimus. Po to buvo rodomi eksperimentai su putomis, kurios, prisotintos dujų, gali degti tiesiog rankose.
Pokalbiai apie teatrą ir kiną
Tai du vienas po kito sekę susitikimai. Pradžioje Marijaus Budraičio pakviesti atėjo visų žinomas ir mylimas aktorius Adolfas Večerskis. Drauge su šilutiškiais bendrauti buvo pakviesti teatro pedagogas iš Klaipėdos universiteto Gediminas Šimkus, dabar Amerikoje gyvenantis Haroldas Mockus bei Klaipėdos universitete teatrinius dalykus dėstanti Rasa Šimkutė.
Kalbinami M.Budraičio jie papasakojo apie savo gyvenimo kelią, pasiekimus ir keliones. O taip pat atsakė į klausimus. O „už gerus“ klausiantieji gavo knygą apie A.Večerskį bei kompaktinę plokštelę su jau penkiasdešimt metų scenoje vaidinama „Žaldokyne“, kur kraštietis kuria vieną pagrindinių Motiejaus Sapiegos vaidmenų.
Po šio linksmo susitikimo, bendrauti su šilutiškiais išėjo aktorius, fotografas, diplomatas Juozas Budraitis. Jis džiaugėsi, kad jis taip pat priskiriamas prie kraštiečių, nes Švėkšnoje jis gyveno ne taip jau daug.
Jis pasidalino savo įspūdžiais, prisiminė savo vaidmenis, minėdamas, kad vaidinti jis niekada nenorėjęs. O į kiną patekęs atsitiktinai, kai jo žvilgsnį pastebėjo vėliau jam daug pamokų davęs Vytautas Žalakevičius. Būtent viskas nuo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ ir prasidėjo.
Nors tiesiai ir nesakė, bet buvo galima suprasti, kad tai jam padėjo būnant diplomatu Maskvoje. Kultūros atašė jis ten išbuvo rekordiškai trumpą laiką – 14 metų. Per tą laiką jis padarė labai nemažai. Apie tai jis papasakojo paklaustas kaip pavyko įkurti lituanistinę mokyklą Maskvoje. Jam ne tik tai pavyko, bet ir įtikinti Maskvos M.Lomanosovo universiteto vadovybę atidaryti baltistikos studijas.
Po šio susitikimo buvo galima įsigyti nesenai išėjusią J.Budraičio „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ knygą. Apie bičiulystę su aktoriumi kalbėjo šios knygos leidėjas R.Paknys.
Sueigą baigė ansamblio „Nerija“ koncertas. Tačiau tai tebuvo tik oficiali pabaiga, nes kraštiečiai su šilutiškiais bendravo dar ilgai.
Be the first to comment on "Kraštiečių sueiga pavyko "