Gaiviųjų ir kitokių gėrimų gamyba Šilokarčemoje. II d.

Ernsto Gustavo Seidlerio mineralinio vandens, gaiviųjų gėrimų ir alaus fabrikas

XVIII–XX a. pr. sklypas, kuriame pastatytas limonado ir gaiviųjų gėrimų fabrikas (dabar Lietuvininkų g. 30 ir Lietuvininkų g. 30-5), priklausė Šilokarčemos dvarui. Iki XX a. pr. sklypas neužstatytas[1]. 1900 m. gruodžio 24 d. sklypą nupirko verslininkas E. G. Seidleris (1853-02-08–1930-12-05). Jis gimė Senpopolyje (anuomet vok. Schippenebeil, miestas Lenkijoje). Yra žinoma, kad jis 1878 m. gyveno Klaipėdoje (vok. Memel), nuo 1881 m. – Bumbulvietėje (vok. Bommelsvitte, dabar Klaipėdos miesto dalis)[2]. Iš 1912 m. Šilokarčemos apylinkių adresų knygos sužinome, kad gyveno Šilokarčemoje (dabar Šilutė)[3]. Tačiau kiti istoriniai duomenys rodo, kad Šilokarčemoje pradėjo gyventi anksčiau.

G. Seidleris vedė Auguste Wilhelmine Laurien[4], kilusią iš Eglynų (vok. Eglienen, Klaipėdos apskritis). Jie susilaukė 14 vaikų[5].

1903[6]–1906[7] metais anksčiau minėtame sklype (15, 16 pav.), tuo metu Princo Joachimo gatvėje (dabar Lietuvininkų g.)[8], buvo pastatytas pastatas, kuriame įkurtas E. G. Seidlerio gaiviųjų gėrimų fabrikas. 1912 m. Šilokarčemos apylinkių adresų knygoje nurodoma, kad pastate verstasi gazuoto vandens (selterio) gamyba, o savininkas E. G. Seidleris. Su tėvu kartu dirbo du sūnūs – Ernstas Gustavas Heinrichas (mokinys) ir Franzas Richardas (asistentas, 1893-01-23–1962-09-24)[9]. Kitas sūnus Erichas Seidleris buvo verslininkas Šilutėje. 1942 m. jam priklausė populiari Varnamiškio užeiga prie miesto stadiono[10].

Šilutės miestui nebūdinga pastato stovėjimo vieta – toliau nuo centrinės gatvės, nes šio namo paskirtis buvo gamybinė. Šiuo metu čia esančio parkelio nebuvo. Prieš fabriką buvo įrengta aikštė vežimams įvažiuoti ir apsisukti[11].

G. Seidlerio gamyklai priklausė ne vienas pastatas. Už pagrindinio pastato (kieme) pastatytos stačiakampio formos pagalbinės patalpos. Remdamiesi išlikusiais Šilokarčemos gyvenvietės sklypų užstatymo planais, matome, kad kieme esantis pastatas statytas vėlesniais laikais. Jame galėjo būti laikoma žaliava, produkcija ir kitos gamybai reikalingos priemonės.

Produkcija buvo pilstoma į firminius stiklo butelius, uždaromus keraminiais svirtiniais kamščiais (17 pav.). Dalis gėrimų buvo gaminama fabrike, dalis atsivežama ir čia tik išpilstoma[12].

Vienas to pavyzdys Grätzer alus – tradicinis lengvas, dūminis kvietinis alus, pradžioje gamintas Gratzo mieste (dabar Didžiosios Lenkijos Grodziskas). Vėliau jis dėl savo populiarumo buvo gaminamas ne tik pačiame Gratze, bet ir kitose Poznanės ir Vakarų Prūsijos provincijos vietovėse. Iki Antrojo pasaulinio karo Grätzer alus buvo eksportuojamas į daugelį Europos valstybių, taip pat ir į Rytų Prūsiją bei Šilokarčemą. Tai patvirtina išlikusi E. G. Seidlerio butelio etiketė (18 pav.). Jos buvo gamintos masiškai, šabloniškai skirtingiems gėrimų platintojams ir įrašomas platintojo pavadinimas, adresas.

„Limonadinė, kai į ją ateidavome, ponas Ernstas, puikiai nusiteikęs šeimininkas, iš karto klausdavo: „Šiandien kokio? Citrininio, braškinio ar mėtų skonio limonado?“. Vaikams visada leisdavo pasmaližiauti saldaus sirupo. Jis labai mylėjo vaikus ir gerai žinojo, kas jiems labiausiai patinka. Juk pats su žmona Auguste jų turėjo net 11. Dažnai pagalvodavau: kaip jiems gerai – limonado kiek nori“[13].

G. Seidleris vertėsi ne tik gėrimų gamyba ir prekyba. 1928 m. Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knygoje nurodoma, kad veikė saldainių ir šokolado dirbtuvės[14]. Galimai tai buvo bandymas praplėsti veiklos sritį, bet jos buvo atsisakyta, nes 1929 m. Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knygoje saldumynų gamyba ir prekyba nebeminima[15]. Vėlesnėse veiklos reklamose ir kituose šaltiniuose nurodoma tik prekyba įvairiais gėrimais, saldumynai neminimi, tad šia veikla galimai užsiėmė tik trumpą laikotarpį.

G. Seidlerio limonado, gaiviųjų gėrimų fabrikas ir alaus prekybos sandėlis buvo šeimos verslas. Kada tiksliai fabriką paveldėjo sūnus Franzas Richardas, nėra žinoma. Vienuose šaltiniuose nurodomi 1919 m.[16]. Kituose istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad jis 1921–1923 m. dirbo gazuoto vandens (selterio) gamykloje[17]. 1928 m. Šilokarčemos gyvenvietės plane (19 pav.) nurodytas fabriko savininkas Richardas Seidleris. Apie sūnaus valdomą fabriką patvirtina išlikusios to meto reklamos, pavyzdžiui, gazuoto limonado „Berliner Perle“ reklama (20 pav.) ir gėrimų butelių kamšteliai (21 pav.). Juose nurodomas valdytojas Richardas Seidleris.

Gazuoto vandens (selterio) fabrikas veikė ne tik tarpukariu, bet ir Antrojo pasaulinio karo metu. 1939 m. Šilutės telefonų abonentų knygoje nurodomas gamyklos adresas Prezidento Smetonos g., telefono numeris (197) ir abonentas – E. Seidleris. Žinoma įdomi detalė, kad E. G. Seidleris mirė 1930 m., tačiau telefonų abonentų knygose nuo 1934 m. iki 1939 m. visur vis dar nurodomas savininkas E. Seidleris. Iš išlikusių istorinių šaltinių, telefonų abonentų knygų galime matyti, kaip keitėsi gatvės, kurioje stovėjo fabrikas, pavadinimas: 1910–1937 m. – Princo Joachimo g., 1938 m. – Prezidento Smetonos g., 1942 m. – A. Hitlerio g.

Tiksliai nustatyti, iki kada veikė fabrikas, nepavyksta dėl duomenų stokos. 1942–1943 m. Šilokarčemos miesto ir apskrities gyventojų adresų knygoje pateikta reklama rodo, kad R. Seidlerio fabrikas veikė Antrojo pasaulinio karo metais, nurodomas ir tikslus adresas – A. Hitlerio g. 26. Reklamoje rašoma: „Mineralinio vandens fabrikas ir didmeninė prekyba alumi“ (22 pav.). Reklamoje nurodyta, kad prekiauta ne tik mineraliniu vandeniu, bet ir importiniu Grätzer ir Ponarther (gamintas Karaliaučiuje) alumi.

 

1942–1943 m. Šilokarčemos miesto ir apskrities gyventojų adresų knygoje aptinkama dar viena įdomi detalė: nurodyta, kad pastatas, esantis A. Hitlerio g. 26, tuo metu priklausė Martinui Labučiui, o jame gyveno Francas Richardas Seidleris[18]. Tai kelia klausimų apie paskutinį mineralinio vandens ir alaus fabriko savininką.

Martinas Labutis[19] buvo Šilokarčemos gyvenvietės prekybininkas, valdęs didžiausią žemės ūkio technikos ir reikmenų bei dviračių parduotuvę[20]. Nuo 1921 m. iki 1943 m. savo veiklą vykdė turgaus aikštėje[21]. Jis buvo vienas iš akcininkų, įkūrusių Šilutės spirito varyklą. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad M. Labutis galėjo būti E. G. Seidlerio žentas, paveldėjęs gamyklą, tačiau metrikų duomenys rodo, kad jis buvo vedęs Marthą Gertrudą Schwermer[22], turėjo du vaikus[23].

Sovietmečiu buvusiame gaiviųjų gėrimų ir alaus fabrike įsikūrė vaisvandenių dirbtuvės „Tulpė“ (23 pav.), kurios priklausė Šilutės rajono pramonės kombinatui. Kada pradėta ir iki kada tęsėsi ši veikla, nustatyti nepavyko. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus rinkiniuose saugoma fotografija (24 pav.), kurioje užfiksuotas mineralinio vandens ir alaus fabriko vidinis kiemas XX a. II pusėje. (dešinėje fabriko, kairėje pagalbinių patalpų pastatas).

Prieškario mineralinio, gaiviųjų gėrimų ir alaus fabriko pastato nuotraukų neaptikta. Šiuo metu rytinė pastato dalis yra vieno aukšto su mansarda, o kitos dalys – dviejų aukštų (25 pav.). Fasadai raudonų plytų. Žinoma, kad originalus pastato aukštis buvo toks, koks yra matomas pastato kairėje pusėje. Pokario metais buvo pristatyta namo dalis, dešinėje originalaus pastato pusėje bei pristatytas antras aukštas[24]. Buvusiose pagalbinėse patalpose  2023 m. įsikūrė alaus baras „Juodasis briedis“ (26 pav.), kuriame prekiaujama savininkų pagamintu kraftiniu alumi.

Josefo Müllerio mineralinio vandens, gaiviųjų gėrimų ir alaus fabrikas

J. Mülleris gimė 1890 m. sausio 30 d. Badene (iki 1931 m. Badenas, vėliau Baden Badenas), Vokietijoje[25]. Vedė Elą Kuhn[26], kilusią iš Vytulių (vok. Wietullen), kaimo Šilutės rajono savivaldybėje, 5 km piečiau Saugų, šalia Žemaitkiemio ir Sakūčių kelio. Jie susilaukė 2 vaikų. Kada persikėlė gyventi į Šilutę, tikslių duomenų nėra.

1912 m. Šilokarčemos gyvenvietės ir apylinkių plane, tuometinėje Zudermano g. 10 (dabar Vytauto g. 15A), stovintis pastatas (27 pav.) atitinka J. Müllerio mineralinio vandens fabriko vietą. Kada gamykla buvo pastatyta, ar J. Mülleris buvo pirmasis savininkas, nustatyti nepavyko.

Pirmasis įrašas apie J. Müllerio veiklą Šilutėje aptiktas 1934 metų Šilutės telefonų abonentų knygoje. Joje nurodoma, kad tuometinėje Zudermano g. 10 veikė selterio ir limonado fabrikas, priklausantis J. Mülleriui, nurodomas telefono numeris (162)[27]. Įrašų apie fabriko veiklą randama ir 1937–1939 metų Šilutės apskrities telefonų abonentų knygose.

Fabrikas veikė ne tik tarpukariu, bet ir Antrojo pasaulinio karo metu. Apie tai galime sužinoti iš 1942–1943 m. Šilokarčemos miesto ir apskrities gyventojų adresų knygos[28]. Joje pateikiama reklama, kurioje nurodyta, kad J. Mülleris prekiavo ne tik mineraliniu vandeniu ir limonadu, bet ir alumi (28 pav.).

Kad buvo prekiauta įvairiais gėrimais, patvirtina išlikę buteliai (29 pav.), gėrimų etiketės ir banderolės. 2023 m. remontuojant dabartinėje Vytauto g. 15A esančią palėpę (30 pav.), taisant perdengimą prie kamino, pjuvenose buvo rastos gėrimų etiketės, banderolės ir butelių keraminiai kamščiai (31 pav.).

Iš etikečių matyti, kad prekiauta įvairiais gėrimais: raugintomis pasukomis, pagamintomis iš Alpėse ganomų karvių pieno (32 pav.), gazuotu įvairių vaisių skonio limonadu. Pavyzdžiui, iš rastos ananasų skonio limonado etiketės matome, kad pardavinėtas „Brause Limonade“ – gazuotas limonadas, populiarus XX a. pirmoje pusėje (33 pav.).

Kitoje limonado etiketėje (34 pav.) aptinkamas gerai iki šių laikų žinomo gaiviųjų gėrimų gamintojo „Sinalco“ logotipas.

„Sinalco“ įmonė įkurta Vokietijoje 1905 m. Nuo 1907 m. pradėjo prekiauti gėrimų koncentratais tarptautinėje rinkoje. 1937 m. sukurtas „Raudono taško“ logotipas naudojamas ir atpažįstamas pasaulyje iki šių dienų[29].

Taigi iš rastos etiketės galima spręsti, kad J. Mülleris importuodavo limonado ekstraktus iš Vokietijos ir juos čia išpilstydavo.

Kad buvo prekiauta ne tik limonadu, bet ir atvežtiniu alumi ir (arba) vaisvandeniais, patvirtina kitos dvi rastos banderolės. Vienoje jų (35 pav.) rašoma „Alaus urmo sandėlis“ // „Bierniederlage“ (alaus sandėlis). Kita banderolė (36 pav.) įdomesnė: joje vaizduojamas Klaipėdos akcinės alaus daryklos logotipas (dabar „Švyturio“ alaus darykla) ir pažymima, kad išpilstyta J. Müllerio Šilokarčemoje. Vienareikšmiškai teigti, kad iš Klaipėdos akcinės alaus daryklos buvo parsivežtas tik alus, negalima, nes tarpukariu gamyklos veikla buvo platesnė. Darykla gamino alų ir stipresnius alkoholinius gėrimus, neraugintą alų, limonadą, mineralinį vandenį, vynus, sultis, sausas vynuogių išspaudas, salyklą[30].

Klaipėdos akcinė alaus darykla – seniausia Klaipėdos krašto ir Lietuvos alaus darykla. Ji išaugo iš XVII a. salyklo džiovyklos. Džiovykla priklausė miestui, 1778 m. perėjo aludarių cechui. 1784 J. W. Reineckes iniciatyva čia pradėjo veikti jo alaus darykla (tuo metu sukurtas alaus daryklos logotipas žinomas iki šių dienų), vėliau sujungta su F. Preuso alaus darykla. Klaipėdos alaus darykla tapo akcine įmone (vok. Memeler Aktien-Brauerei & Destillation), įkurta 1871 m. kovo 4 d., perėmus J. W. Reinесkеs alaus daryklą[31]. Antrojo pasaulinio karo metu alaus darykla buvo žinoma „Ostquell“ pavadinimu (37 pav.). Po karo atstatyta ir pavadinta „Švyturio“ alaus darykla.

1922 m. Klaipėdos akcinė alaus darykla įsteigė vaisių vyno fabriką ir turėjo prekybos sandėlius Šilokarčemoje ir Rusnėje[32]. 1921 m. telefonų knygoje nurodyta, kad Klaipėdos akcinės alaus daryklos sandėlis Šilokarčemoje buvo Tilžės gatvėje, nurodytas telefono numeris (191), bei sandėlio atstovas Richardas Bergeris (38 pav.). 1942–1943 m. Šilokarčemos miesto ir apylinkių gyventojų adresų knygoje nurodomas R. Bergerio gyvenamasis adresas Tilžės g. 27. Ar gėrimai buvo sandėliuojami tuo pačiu adresu ar kitoje vietoje nustatyti nepavyko.

Augustas Freimannas – gazuoto mineralinio vandens ir alaus gamintojas

Apie A. Freimanno verslą Šilokarčemoje galime sužinoti iš 1912 m. Šilokarčemos apskrities adresų knygos, joje nurodyta, kad jis buvo gazuoto mineralinio vandens (selterio) gamintojas[33]. Apie jo veiklą Šilokarčemoje liudija išlikę svirtiniai keraminiai butelių kamšteliai (39 pav.) ir buvęs reklaminis užrašas ant vieno iš Šilutės mieste esančio pastato sienos (galimai Kęstučio g. 3, šiuo metu užrašas uždengtas) „Champagner Weisse Fabrik // August Freimann“[34] (40 pav.). Šį reklaminį užrašą būtų galima versti dvejopai. Pirmasis vertimas pasitaiko dabartiniuose reklaminiuose leidiniuose, kuriuose teigiama, kad prekiauta šampanu (putojančiu vynu), o A. Freimannas – šampano fabriko savininkas.

Kitas galimas reklaminio užrašo vertimo variantas – gamino ir prekiavo kvietiniu alumi, kurio fermentacijai (gamybai) naudotos šampano (putojančio vyno) mielės. Šis vertimo variantas galimai būtų tikslesnis lyginant su anksčiau minėtais ir panašia veikla užsiėmusiais prekeiviais. Ir šiais laikais toks alus yra gaminamas įvardijant „Champagne Weisse“.

Prekybininkas Emilis Schimkus

Dar vienas prekybininkas ar gėrimų, sirupų gamintojas Šilutėje galėjo būti saldainių fabriko (tuo metu Stockmann str. 11, dabar M. Jankaus g. 11) savininko Ferdinando Schimkaus (1871–1937)[35] sūnus Emilis Schimkus. Apie jo veiklą nepavyko rasti nė vieno rašytinio šaltinio. Vienintelė užuomina yra išlikęs svirtinis keraminis butelio kamštelis (41 pav.) su užrašu „Emil Schimkus // Heydekrug“. Kokiais gėrimais prekiauta, nustatyti nepavyko. Tai galėjo būti vaisvandeniai, sirupai (jeigu verslą sietume su tėvo konditerijos fabriku), mineralinis vanduo arba alus.

Ar atskiru verslu užsiėmė tik sūnūs, ar tai buvo šeimos konditerijos verslo plėtros dalis, nustatyti nepavyko. Saldainių fabrikas veikė nuo maždaug 1925–1928 m. iki 1944 m.

Spirito gamykla

Šilutėje gamintas ne tik gazuotas ir mineralinis vanduo, gaivieji gėrimai ir alus, bet ir varytas spiritas. 1936 m. „Bulvių ir javų sunaudojimo bendrovė“ akcinė bendrovė atidarė spirito varyklą Verdainėje (42 pav., dabar Šilutės miesto dalis). Nedidelėje įmonėje dirbo apie 12 žmonių. Visi darbai buvo atliekami rankomis, o spiritas gamintas iš bulvių[36]. Per pamainą pagamindavo 80–100 dekalitrų spirito[37]. Bendrovės valdybą sudarė Vaubergas, Butkereitis ir M. Labutis, priežiūros tarybą – Betke, Šlegaudas, Bingau, Ašmis, Martynas Anysas ir Mickus. 1936 m. įmonė patyrė 18 870 Lt nuostolių[38]. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gamyba buvo sustabdyta[39]. Veikti pradėjo 1945 metais, veiklą tęsė iki 2014 metų.

Pabaigai

Šilutės miesto istorija yra neatsiejamai susijusi su vietos verslininkų iniciatyvomis ir jų indėliu į miesto ekonominį bei kultūrinį gyvenimą. Nuo XVI a. iki XX a. II pusės dabartiniame Šilutės mieste veikė limonado, mineralinio vandens, likerio ir alaus fabrikai, kurių veikla liudija apie spartų miestelio augimą, atspindi tuometinius vartojimo įpročius, technologijų pažangą ir glaudų ryšį su platesnėmis Europos rinkomis.

Nors vietinės gazuoto ir mineralinio vandens, gaiviųjų gėrimų ir alaus daryklos tenkino tik miestiečių poreikius ir neišaugo iki pramoninių gamyklų (išskyrus spirito gamyklą sovietmečiu ir nepriklausomybės laikais), tačiau šie verslai yra svarbi Šilutės miesto istorijos dalis. Jie ne tik aprūpino miestelėnus kokybiškais gėrimais, bet ir paliko pėdsaką Šilutės architektūroje bei socialinėje kultūroje. Ši istorija rodo, kad net ir smulkioji pramonė gali tapti svarbia miesto tapatybės dalimi, o atidžiau pažvelgus – ir vertingu kultūros paveldo šaltiniu. Šiandien, atsižvelgdami į išlikusius istorinius faktus ir prisiminimus, galime įsivaizduoti, kaip gyvavo Šilutė prieš daugelį metų, ir įvertinti jos gyventojų kūrybiškumą bei atkaklumą.

Šilutės gėrimų pramonės istorija – tai istorija apie žmones, jų idėjas ir norą kurti. Ji liudija, kad net mažiausias miestas gali turėti savo unikalią ir įdomią praeitį, kurią verta atsiminti ir puoselėti ateities kartoms.

Pasakojimo I dalis čia: 
Nuo alaus iki likerio – gėrimų gamyba ir prekyba. I d.

[1] Geniene V., Valatka R., Pastatų istorinės – architektūrinės anketos. P. 30.

[2] Pėteraitis V., Purvinas M., Bumbulvietė. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/bumbulviete>.

[3] Adressbuch Heydekrug 1912. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <https://wiki.genealogy.net/Adressbuch_Heydekrug_1912/Nachnamenverzeichnis_S>.

[4] Ortsfamilienbuch Memelland. Auguste Wilhelmine Laurien. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 30 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I88567&lang=de>.

[5] Ortsfamilienbuch Memelland. Ernst Gustav SEIDLER. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 23 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I84074&lang=de>.

[6] Gatvės su išdėstytais pastatais planas. 1903 m. Šilutės Hugo Šojaus muziejus.

[7] Šilokarčemos dvaro ir kaimo planas 1906–1913 m. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. GEK-7434/16; IR 1242

[8] Miškinis A. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. II knyga. Vilnius, 2007. P. 179.

[9] Adressbuch für den Kreis Heydekrug. 1912 m. Šilutės Hugo Šojaus muziejus, IR3197.

[10] Ortsfamilienbuch Memelland. Erich Seidler. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I4669&lang=de

[11] Po Šilutę pėsčiomis. Leidėjas Šilutės rajono savivaldybė. 2015. P. 16.

[12] Grätzer Bier-europaweit beliebt bis 1945. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <http://www.brauwesen-historisch.de/Polenverl1.html>.

[13] Šukiene R., Prabyla senieji Šilutės pastatai. Šilutės Hugo Šojaus archyvas.

[14] Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knyga. „160. Saldainių ir šokolado dirbtuvės“. Kaunas, 1928 m. P. 233.

[15] Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knyga. „Saldainių ir šokolado dirbtuvės“. Kaunas, 1929 m. P. 274.

[16] Pastatai Lietuvininkų g. 28, 30. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 23 d.] <https://www.silutesknygininkai.lt/silute/pastatai-lietuvininku-g-28-30/>.

[17] Ortsfamilienbuch Memelland. Franz Richard Seidler. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. vasario 4 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I64588&lang=de>.

[18] Prinz-Joachim-Straße in Heydekrug. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <https://wiki.genealogy.net/Prinz-Joachim-Stra%C3%9Fe_in_Heydekrug#Haus_Nr.26>.

[19] Ortsfamilienbuch Memelland. Martin Labuttis. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I367920&lang=de>.

[20] Žemaitaitis A., Martynas Labutis. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. birželio 11 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/martynas-labutis>.

[21] Vidrinskas E., Šilutės miesto pastatų fasadų spalvinių sprendimų projektiniai pasiūlymai. I tomas.

[22] Ortsfamilienbuch Memelland. Martin Labuttis. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I367920&lang=de>.

[23] Žemaitaitis A., Martynas Labutis. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. birželio 11 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/martynas-labutis>.

[24] Šukiene R., Prabyla senieji Šilutės pastatai. Šilutės Hugo Šojaus archyvas.

[25] Ortsfamilienbuch Memelland Familienbericht. Joseph Müller. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. vasario 6 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I34536&lang=de>.

[26] Ortsfamilienbuch Memelland Familienbericht. Ella Kühn. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. vasario 6 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I34537&lang=de>.

[27] 1934 m. Šilutės telefonų knyga.

[28] Einwohnerbuch für die Stadt und den Landkreis Heydekrug. Ausgabe 1942/1943. Šilutės Hugo Šojaus muziejus.

[29] Our history. Interaktyvus [žiūrėta 2025 m. vasario 7 d. <https://sinalco.com/discover-sinalco/>.

[30] Klaipėdos akcinė alaus darykla. Interaktyvus [žiūrėta 2025 m. vasario 7 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/klaipedos-akcine-alaus-darykla>.

[31] Klaipėdos akcinė alaus darykla. Interaktyvus [žiūrėta 2025 m. vasario 7 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/klaipedos-akcine-alaus-darykla>.

[32] Švyturio alaus darykla (1918 – 1940). Interaktyvus [žiūrėta 2025 m. vasario 7 d.] <https://svyturys.weebly.com/alaus-darykla.html>.

[33] Adressbuch für den Kreis Heydekrug. 1912 m. P. 39. Šilutės Hugo Šojaus muziejus, IR3197.

[34] Po Šilutę pėsčiomis. Leidėjas Šilutės rajono savivaldybė. 2015. P. 16.

[35] Ortsfamilienbuch Memelland. Ferdinand Schimkus. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. birželio 4 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I350739&lang=lt>.

[36] Budreckienė N. ir kt. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė, 2000. P. 199.

[37] Jakštas P., Vadovas po Šilutės miestą. Mašinraštis. 1982 m. P. 37. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.

[38] Venckienė V., Šilutės pramonė. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. birželio 11 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/silutes-pramone>.

[39] Jakštas P., Vadovas po Šilutės miestą. Mašinraštis. 1982 m. P. 37. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.