Rumšiškėse savaitgalį sudegusi sodyba buvo iš Vabalų

E.Gerulytės namas Rumšiškėse 2011 metais.E.Gerulytės namas Rumšiškėse 2011 metais.

Liūdėti dėl naktį iš šeštadienio į sekmadienį Rumšiškėse sudegusios sodybos turi ne tik Lietuvių liaudies buities muziejaus darbuotojai ar tokio paveldo puoselėtojai, bet ir Šilutės krašto žmonės. Nes ugnis pasiglemžė pastatus, kurį muziejaus darbuotojai prieš beveik pusšimtį metų parsivežė iš prie Aukštumalos pelkės esančio Vabalų kaimo. Apgailestaujant dėl šio praradimo, galima trumpai prisiminti šios sodybos istoriją. 

Iki Antrojo pasaulinio karo Vabalai buvo gražus pelkininkų kaimas. Žmonių trobos buvo įsikūrusios šiek tiek atokiau nuo vieškelio, šalia kurio buvo iškastas griovys. Per jį permesta stora lenta. Keliukas, vedantis į sodybas, buvo apsodintas beržais. Vabalų kaime prieš karą gyveno 28 šeimos. Kiekviena jų turėjo po šešis margus žemės (0,25 ha), kurioje augino bulves, svogūnus ir kitas daržoves. Miestiečiai juos vadino cibuininkais.

Po karo iš kaimo išvykus pusei kaimo gyventojų, Vabaluose dar liko dešimt šeimų, vėliau – tik keletas. Iš gausaus Gerulio Jono šeimos – dvylikos vaikų – tėvų sodyboje gyventi liko Erdmutė Gerulytė. O jos sesuo Marija Eicholz gyveno netoliese esančiuose Suvernuose šalia Kintų.

E.Gerulytė (trečia iš kairės) su svečiais prie savo namo Vabalų kaime.

E.Gerulytė (trečia iš kairės) su svečiais prie savo namo Vabalų kaime.

Gerulių sodyba buvo pastatyta iš švediškos medienos. Pagrindinis sponsorius buvo teta iš Smeltės. Savo mieste sunkiai uždirbtus auksinukus, įsidėjusi į prijuostės kišenę, ji pėsčiomis iš Klaipėdos keliuku palei Vilhelmo kanalą kiekvieną mėnesį gabendavo į Vabalus, ir statybos galėjo vykti toliau.

Ilgai muziejininkų šnekinamos perleisti jiems senąją sodybą, galutinai vis tik buvo apsispręsta ją parduoti po vieno iš gausių potvynių. Tuomet iš krantų išsiliejęs Tenenio ir Minijos vanduo užliejo pievas ir visiškai užtvindė visą sodybą: aplinkui, kiek akys užmato, ligi Vytulių, Aukštumalės, Sakūčių – vien tik vėjo šiurenami tvanų vandenys. Tik po kelių dienų pas ją į sodybą valtimi atplaukė giminaitė Marija Skrabienė.

Nors, išgelbėjusi visą savo naudą, tas kelias dienas E.Gerulytė ir pradrebėjo namo pastogėje, tačiau vėliau šiltai paguldyta pas Mariją Suvernuose niekuo nesusirgo. Tuomet ir buvo priimtas sprendimas, kad ji apsigyvens pas seserį, o sodybą parduos muziejui.

Su giminaitėmis (iš kairės): Traute Gerulis, E.Gerulytė, Marija Skrabienė ir Marija Eicholz.

Su giminaitėmis (iš kairės): Traute Gerulis, E.Gerulytė, Marija Skrabienė ir Marija Eicholz.

Sutarus viskas – pradedant stogu ir baigiant pamatais – buvo dailiai išardyta. Per visą griovimą E.Gerulytė sėdėjo kieme ir žiūrėjo, kaip yra griaunama skūnė, kuri buvo statoma kartų kartoms. Jos pamatai buvo iš plytų, kad tvanų vandenys nepaplautų ir nenuneštų jos su visa nauda „po velnio ant žiogio“.

Taip liūdnai toli nuo savo pastatymo vietos praėjusį savaitgalį baigėsi vienos Vabalų kaimo sodybos istorija.

O plačiau apie E.Gerulytę siūlome pasiskaityti Editos Barauskienės 2011 metų lapkričio 26 dieną „Šilainės sodo“ skelbtame rašinyje „Erdmutė iš Vabalų kaimo“.

2 Komentarai "Rumšiškėse savaitgalį sudegusi sodyba buvo iš Vabalų"

  1. Tokia nelaimė galejo per betkuria kitą šventę nuyikti… Užgavienes irgi išvytumėt iš muziejaus teritorijos jei taip būtų nutikę?:/ tikrai labai gaila dėl to, bet nemanau, kad teisinga būtų taip pasielgti ir nusktiaust visus..

  2. Hansas | 2017-08-07 at 16:31 |

    Su lazdomis išvyti visus festivalininkus

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*